Kristaus gimimas yra pats nuostabiausias Dievo stebuklas, įamžintas Šventajame Rašte, ir svarbiausia Dievo žinia mums, gyvenantiems laikų pabaigoje. Nė vieno žmogaus gimimas nebuvo paženklintas tiek antgamtinių ženklų ir apraiškų: angelų pasirodymai Marijai, Juozapui, piemenims; naujos žvaigždės, simbolizuojančios Karaliaus gimimą, atsiradimas danguje; išminčių iš Rytų apsilankymas Betliejuje; tikslių Rašto pranašysčių išsipildymas – antgamtinis Jėzaus gimimas iš mergelės Betliejuje; to laikotarpio žmonių (Elžbietos, pranašų Simeono ir Onos) pranašystės apie kūdikėlį Jėzų, kaip apie Viešpatį, Gelbėtoją ir Mesiją. Nė vienas šios žemės kūdikis nebuvo taip dangaus pagarbintas, kaip Jėzus. Jo gimimas liudija apie Jo dievišką prigimtį. Bet tuo pačiu Jėzaus gimimas turėjo ir kančios ženklų, kurie pranašavo Jo misijos pobūdį. Dar negimęs, Jis buvo atstumtas žmonių: Marijai gimdyti atsirado vieta tik tvartelyje, o gimęs Jėzus buvo suvystytas ir paguldytas ėdžiose. Tai simbolizavo, kad Jis, kaip Žmogaus Sūnus, patirs žemės vargą. Tai lyg švelni aliuzija į tai, kaip Jis bus atmestas žmonių ne tik gimdamas, bet ir mirdamas, kai bus suimtas ir kaltinamas piktžodžiaujant Dievui bei Jo Įstatymui. Tik nedaugelis, regėję dvasinėmis akimis, pažino kūdikėlyje Mesiją, nedaug liko ir ištikimų Jėzaus sekėjų Jo žemiškos tarnystės pabaigoje. Be to, Jėzaus gimimą lydėjo žiaurus Erodo įsakymas išžudyti Betliejuje visus berniukus iki dvejų metų. Nekalti kūdikiai, kaip sako kai kurie Biblijos mokytojai, buvo pirmieji kankiniai dėl Kristaus – nekaltai žuvę vietoj Jėzaus. Toks buvo ir Jėzaus kelias į mirtį – tautos didžiūnai ir vyresnieji sudarė sąmokslą prieš nekaltą Dievo Sūnų, sukurstė tautą ir pasmerkė Jėzų mirčiai ant kryžiaus. Mes laikėme Jį nubaustu, Dievo ištiktu ir pažemintu. Jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes (Iz 53,4-5).

Pats Kristus – Žodis, tapęs kūnu – Jo gimimas, gyvenimas, tarnavimas, mirtis ir prisikėlimas yra Dievo žinia mums. Dievas Tėvas per Kristų aiškiausiai prabilo mums apie Jo meilę, gailestingumą ir atleidimą. Kalėdų žinia žmonių sąmonėje gali turėti daug įvairiausių aspektų, bet vienas pagrindinių yra tas, kad Jėzus, palikęs dievišką šlovę, atėjo į žemę atlikti savo misijos. Ir XXI amžiaus laikotarpiui Dievas neturi kitų būdų, kitokios žinios. Kai farizėjai ir Rašto aiškintojai prašė mūsų Viešpaties parodyti ženklą, kuris įrodytų, jog Jis iš Dievo, Jėzus jiems atsakė, kad nebus duota jokio kito ženklo, kaip tik Dievo Sūnaus mirties ir prisikėlimo ženklas. Jėzus tiesiog parodė į save. Kai Jo mokiniai prašė parodyti kelią pas Tėvą, Jėzus atsakė, kad Jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Kas mato Sūnų, mato Tėvą; kas pažįsta Sūnų, pažįsta Tėvą; kas girdi Sūnų, girdi ir Tėvą.

Apaštalas Jonas savo evangelijos pradžioje nepasakoja apie Kristaus gimimo žemiškas ir istorines aplinkybes, bet atveria dievišką Kristaus kilmę, norėdamas parodyti Dievo amžinuosius planus, kurie turėjo išsipildyti Kristui tapus kūnu.

Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Dievas buvo Žodis. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos neužgožia (Jn 1, 1-5).

Šventojo Rašto aiškintojai šias Jono evangelijos eilutes vadina prologu, kuomet autorius įžanginėje kūrinio dalyje supažindina skaitytoją su aplinkybėmis, faktais, įvykiais, buvusiais prieš užsimezgant veiksmui. Tokiu būdu apaštalo dėka pamatome, kas vyko prieš tai, kai Žodis tapo kūnu. Žodis buvo Dievas, Jis buvo pas Dievą. Neginčytinai pateikiami Dievybės įrodymai, kuriuos mūsų kūno akims tarytum užtemdo Jėzaus žemiško gyvenimo paprastumas. Labai įdomu, kad Jonas Dievą prilygina Žodžiui. Graikų originale pavartotas žodis „logos“ turėjo dvi reikšmes. Viena, „logos ediathetos“ – suprastas žodis, supratimas, mintis – atveria mums, kad Kristus nuo pradžios buvo Dievo protas, Jo supratimas ir išmintis, kuria visa buvo sukurta. Kita, „logos prophorikos – pasakytas, ištartas žodis, išreikšta mintis (žodžio prasmės aiškinimas paimtas iš M. Henry’s „Commentary on the whole Bible“). Kol Žodis buvo pas Dievą, Jis buvo Dievo mintis, išmintis ir supratimas, kuriuo viskas atsirado. Bet kai Žodis tapo kūnu – Kristus atėjo į žemę ir gyveno tarp mūsų – Jis tapo pasakytu Dievo Žodžiu, arba apreikšta Dievo mintimi mums, gyvenantiems laikų pabaigoje. Tai, kas per amžius buvo paslėpta, tapo regima ir girdima per Sūnų.

Mes skelbiame paslaptingą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas nuo amžių paskyrė mums išaukštinti, kurios nepažino jokie šio pasaulio valdovai, nes, jei būtų pažinę, nebūtų šlovės Viešpaties nukryžiavę (1 Kor 2, 7-8).

Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus, o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius (Žyd 1,1-2).

Akivaizdu, kad Kristus tapo Dievo balsu mums ir Tėvo ištartais gyvenimo žodžiais. Visagalis Dievas per Sūnų išsakė viską, kas yra Jo širdyje: savo besąlygišką meilę, jog Jis yra mylintis Tėvas, trokštantis išgelbėti nusidėjėlį, bet ne nuteisti. Jėzus parodė beribį gailestingumą kritusiems žmonėms, atvėrė atpirkimo ir sutaikymo dovaną kiekvienam trokštančiam, dovanojo išteisinimo malonę sudužusiems, pašventino tuos, kurie Juo seka, atvėrė dangiško gyvenimo nuostatas Jį mylinčiuose ir suteikė amžino gyvenimo perspektyvą…

Atėjęs Kristus atskleidė Dievo mintis, kad jos būtų mums suprantamos. Kai žiūrime į Kristaus gimimą, gyvenimą, Jo darbus, mirtį ir prisikėlimą, girdime, kaip Dievas mums kalba: „Aš taip pamilau pasaulį, kad atidaviau savo viengimį Sūnų, jog kiekvienas, kuris Juo tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“.

Skleiskime meilės ir davimo dvasią Kalėdų švenčių dienomis bei įsiklausykime į Dievo balsą Kristuje, kuris skamba mums ir šiandien.

Views All Time
Views All Time
5398
Views Today
Views Today
1
0 0