Klaipėdietiškos Joninės buvo visuotinės linksmybės naktis

Nuo seniausių laikų žmonės pažymėdavo saulėgrįžos metą. Trumpiausią metų naktį ir ilgiausią dieną, birželio 24-ąją, visose šalyse švenčiama viena įspūdingiausių vasaros švenčių, krikščioniškuose kraštuose gavusi Joninių pavadinimą, o lietuvių liaudyje dar vadinama Rasos švente arba Kupolinėmis.

Kaip Joninės nuo senų laikų būdavo švenčiamos Klaipėdoje, paprašėme papasakoti Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėjos Zitos Genienės.

Žinių nedaug

“Žinoma, kad Klaipėdoje saulėgrįžos šventė visada buvo didžiausia, masiškiausia vasaros šventė, nors taip pat buvo švenčiamos ir religinės šventės: Šeštinės bei Sekminės. Šiandien gana sunku pasakyti, kaip jos buvo švenčiamos iki XVIII amžiaus, kokie buvo papročiai, ritualai, nes neišliko jokių aprašymų. Šiek tiek daugiau žinoma iš XIX amžiaus, iš tuo metu atsiradusių laikraščių straipsnelių. Nors tai taip pat nėra išsami informacija, nes to meto korespondentai kasdieniams įvykiams ir šventėms skyrė mažai dėmesio.

Joninės “A la Dancig” su orkestrais ir fejerverkais

Visgi iš jų sužinome, kad XIX amžiuje Klaipėdos Joninių šventės tradicijos ir papročiai labai skyrėsi nuo kaimo žmonių šventimo. To meto spaudoje aptikome žinutę, kad klaipėdiečiai labai džiaugėsi pradėję Jonines švęsti “A la Dancig”, t.y. pagal Gdansko miesto papročius.

Buvo tradicija Jonines švęsti ten, kur yra šiek tiek gamtos. Mieste tuo metu buvo labai mažai medžių. Apsodintos buvo tik Liepų alėja, Danės krantinė, didesnis parkas buvo prie Šaulių namų (dabartinis Muzikos centras). Joninių naktį medžiai būdavo papuošiami bengališkomis ugnimis.

O Šaulių namų sode bei kitose kavinėse ir restoranuose, kurie turėjo vasaros sodus, vykdavo masiškiausios šventės. Jas organizuodavo kavinių, restoranų administracija. Organizacija nebūdavo kokia nors ypatinga, svarbiausia buvo pakviesti orkestrus ir pasirūpinti, kad būtų daug fejerverkų, bengališkų ugnių. Joninių vakarą tradiciškai užbaigdavo šventės dalyvių eitynės su žibintais po sodą.

Linksmintis šią ypatingą naktį buvo natūrali, į kraują įaugusi tradicija kiekvienam miestiečiui. Joninių naktį niekas nepasilikdavo namuose.

Dažnas klaipėdietis su laiveliais plaukdavo, karietomis dundėdavo ir pėsčiomis keliaudavo šią naktį švęsti į užmiesčio kavines bei restoranus Giruliuose, Juodkrantėje, Tauralaukyje. Tauralaukyje buvo garsi kavinė, kur kažkada po ąžuolu sėdėjo ir arbatą gėrė karalienė Luizė.

Marios nušvisdavo ugnelėmis

XX a. pirmoje pusėje, kai prie Klaipėdos buvo prijungta Smiltynė (1900 m.), Joninių šventė persikėlė ten. Linksmybės vykdavo didžiuliame kurhauzo pramogų komplekse, šalia kurio buvo restoranai, lauko kavinės. Ten vykdavo pagrindinis orkestrų koncertas, kuriame miestiečiai šokdavo, žaisdavo įvairius žaidimus (imtynės stačiomis, lipimas į stulpą, gaidžių peštynės), šaudydavo fejerverkus.

Prie šventės organizavimo kurhauze aktyviai prisidėdavo įvairios draugijos: irkluotojų, buriuotojų. Joninių naktį jie puošdavo savo laivelius lampionais ir išplaukdavo į Kuršių marias. Kad būtų kuo daugiau šviesos, mariose dar uždegdavo deguto statines.

Žodžiu, klaipėdietiškos Joninės buvo visuotinė linksmybė, kurioje dalyvaudavo pramonininkai, pirkliai, mūsų senamiesčio gyventojai. Tokių masinių švenčių metu buvo galima pamatyti įvairių sluoksnių žmones, kurie labai gražiai sutardavo. Joninių metu skambėdavo ir lietuviškos, ir vokiškos dainos. Merginos tuomet dar vaikščiodavo su tautiniais drabužiais, jūreiviai – su uniformomis.

Jonų ir Janinų pagerbimas tą dieną, beje, nebuvo akcentuojamas. Su vardinėmis buvo sveikinama tik namuose. O akcentuojamas buvo lygiadienis.

Burtininkavimo mieste nebuvo

Miestietiškos Joninės neturėjo su magija susijusių papročių, burtų, nes Klaipėdoje tuo metu buvo didžiulė evangelikų bei kitų krikščioniškų konfesijų bažnyčių įtaka. Su pagonybe susijusių Joninių burtų buvo atsisakyta. Arba jie buvo atliekami paslapčia ir informacija apie tai mūsų nepasiekė.

Tik tuometinio Klaipėdos priemiesčio Vitės, Bomelio Vitės žvejų kvartalų gyventojai turėjo savitą gyvenimo būdą. Jie buvo išlaikę kuršiškas ir kitas senąsias baltiškas tradicijas. Taigi rinkdavo žolynus, užkišdavo juos už balkių, pindavo vainikus, degino laužus ir supdavosi sūpuoklėse.

“Mėlynasis pirmadienis”

Iš 1870 m. yra išlikęs įdomus aprašymas, kaip atrodydavo miestas po Joninių: “Vakar buvo Joninės, šiandien – “mėlynasis pirmadienis”, nebandykite šiandien Klaipėdoje ką nors surasti ir ką nors gero nuveikti”. Tai reiškia, jog Joninės tais metais buvo sekmadienį. O “mėlynojo pirmadienio” pavadinimas išlikęs dar iš cechų laikų, kai žmonės, dirbę visas šešias savaitės dienas, sekmadienį atsipalaiduodavo, o pirmadienis buvo labai sunki diena”, – baigė pasakojimą istorikė.

Tarptautinės Joninės

Po Antrojo pasaulinio karo į Klaipėdą atvykus naujiems gyventojams ir Joninės pradėtos švęsti pagal Didžiojoje Lietuvoje buvusias tradicijas, susijusias su darbiniais kaimo papročiais bei mitologiniais įvaizdžiais. Vis dėlto mieste šios tradicijos, nors ir aktyviai puoselėjamos Etnokultūros centro, vis dar nėra prigijusios. Šventės ant Jono kalnelio nesulaukia visuotinio klaipėdiečių dėmesio ir dažnai virsta eiline alaus “naikinimo” fiesta.

Šiais metais birželio 23-iąją (vėlgi sekmadienį) Joninių šventė Klaipėdoje sutampa su tarptautiniu folkloro festivaliu “Parbėg laivelis”. Galbūt margaspalvės įvairiatautės folkloriečių minios koncertas ant Jono kalnelio ir Danės upėje sulauks deramo klaipėdiečių ir miesto svečių dėmesio ir suteiks saulėgrįžos šventei kiek kitokią nuotaiką.