Štai prasidėjo pirmasis žiemos mėnuo, o kartu su juo ir laukimo laikotarpis – Adventas, kurio pabaigoje – pačios gražiausios metų šventės – Kūčios, bei Kalėdos. Pateikiu Kalėdų bei Kūčių tradicijas, susijusias su maistu.

Kūčių – virsmo stalas – senas apeiginių sakralinių valgių stalas. Autentiški valgiai turi būti iš tų maisto produktų, kurie buvo iki žydiškos krikščionybės Lietuvoje priėmimo. Todėl negali būti valgių iš mėsos, paukštienos, kiaušinių, o jei laikytis senovės nuostatų, net ir žuvies, sviesto, jokių pyragų, bandų, bandelių, saldžių kepinių.

Virsmo stalo apeiginiai valgiai būdavo, yra ir turėtų būti gaminami iš daržovių, grūdų, sėklų, riešutų, vaisių, uogų, grybų, kitų miško gėrybių su kanapių arba sėmenų aliejumi. Ant stalo dėdavo įvairias giras, saldes, standžius avižų kisielius. Vėlesniais laikais (apie XVI amžių) atsirado aguonų pienas su kūčiukais, auselės arba virtinukai su baravykų įdaru, saulėgrąžų aliejus.

Žuvis, silkė, tai greičiau žydiškai krikščioniškos virtuvės įtaka.

Suprantama, ant Kūčių stalo neturėtų būti valgių iš bulvių, valgių su majonezu, kečupu, pomidorų padažu. Jokių blynų, blynelių ir sklindžių.

Kalėdos – jau kita šventė. Galima dėti keptą žąsį, įdarytą obuoliais (antį, kalakutą, vištą, povą, gulbę ar šiaip kokią jerubę). Galima pasigaminti patiekalų iš bulvių. Keičiasi laikai, keičiasi papročiai, keičiasi ir valgiai…

Kūčių vakarą šeima susirenka prie švaraus, balta staltiese dengto Kūčių vakarienės stalo. Stalą nušveisdavo iki baltumo, ant jo paskleisdavo kvepiančio šieno. Ant šieno užtiesdavo baltą švarią staltiesę. Stalo viduryje dėdavo kalėdaičius, kartais kryželį, duonos riekeles, arčiau vidurio – žirnių, pupų, kitiems valgiams vietos nebetaikydavo. Ruošdavo dažniausiai 12 patiekalų. 12 skirtingų valgių – 12 Kristaus apaštalų, 12 metų mėnesių. Kuo daugiau valgių, tuo gausesnis stalas per visus metus. Visi Kūčių stalo valgiai gaminami be riebalų arba tik su aliejumi. Prie Kūčių stalo rinkdavosi danguje pasirodžius Vakarinei žvaigždei (apie 18-19 val.), laiko nevėlindavo, sakydavo, kad jeigu „pavalgysi anksčiau, tai ir darbus nudirbsi anksčiau“. Prieš pradėdami valgyti, visi atsistodavo. Vyriausiasis – senelis arba tėvas – garsiai pasimelsdavo, tada vieni kitiems linkėdavo sveikatos, laimės, pasidalydavo kalėdaitį – Mišių aukos simbolį. Kalėdaičiai dedami ant lėkštės arba servetėlės. Jį valgo tylomis, susikaupę. Be bažnyčioje pirktų kalėdaičių, pirmiausia valgydavo kūčią, pagamintą iš kviečių, miežių, rugių, žirnių, pupų, sumaišytų su miešimu – medumi saldintu vandeniu.

Po to visi paragaudavo duonos, obuolio, tada valgydavo kūčiukus, iškeptus iš kvietinių arba grikinių (dzūkai) miltų. Kūčių apeiginiai valgiai siekia senovę ir turi simbolinę prasmę. Vienas jų – miežinių kruopų košė, kurią valgydavo su aguonų pienu. Aguonos, kanapės ir spanguolės apeigose simbolizavo javų derlingumą bei gausumą. Iš senovinių būtinų Kūčių patiekalų yra avižinis kisielius, labai senas patiekalas – maltiniai, pagaminti iš apšutintų avižinių miltų tešlos. Vėliau juos pakeitė kūčiukai. Senovinis patiekalas yra barščiai su grybais. Labai senas Kūčių valgis yra žuvis, ypač lydeka, kuriai tautosakoje priskiriamos didžiausio vaišingumo savybės. Baigus valgyti Kūčias, bučiuodavo kryželį, sveikindavosi, tėvai pasibučiuodavo, vaikai pabučiuodavo tėvus (pirma motiną, paskui tėvą), tada bučiuodavosi vienas su kitu. Vaikai dėkodavo tėvams už Kūčių vakarienę, namų šilumą, o tėvai linkėdavo sveikatos, sulaukti kitų Kūčių. Pasimelsdavo už šeimos mirusiuosius, pagiedodavo arba baigdavo Kūčias tik persižegnojimu. Teisingai atkartoti senąsias Kūčių vakarienės tradicijas yra tikrai sudėtinga, tačiau, prisimindami savo senelių ar tėvų pagarbą šiai svarbiai metų šventei, stengiamės nors kiek prie jų priartėti. Visa, kas vyksta Kūčių vakarą turi savo prasmę ir paslaptį – susirinkusiųjų prie stalo dvasinis susitelkimas, pagarba vienas kitam, taip pat Kūčių valgiai ir jų valgymas.

Lietuvoje priskaičiuojama daugiau kaip 100 Kūčių stalo valgių. Kiekviena šeima turi savas Kūčių vakarienės bendravimo ir valgymo tradicijas, perduodamas iš kartos į kartą, dažniausiai būdingas konkrečiai Lietuvos vietovei, kuriai atstovauja visa šeima arba atskiri jos nariai. Keletas pačių paruoštų Kūčių patiekalų galėtų paįvairinti Kūčių stalą ir nors šiek tiek priartinti prie senųjų Kūčių vakarienės apeigų.

Taigi, linkiu gražių bei nuotaikingų švenčių kartu su šeima, bei daug daug daug sniego, kad šventės būtų baltos.

Views All Time
Views All Time
3780
Views Today
Views Today
1
0 0