Vasario 14 d. vadinama šv. Valentino, dar kitaip – įsimylėjusių diena. Šią dieną žmonės linksminasi, savo mylimiesiems siunčia romantiškus atvirukus, dovanėles. Ant atvirukų dažniausiai niekas nerašoma – pakanka širdelės paveikslėlio.

Iš kur šis paprotys?

Šios dienos istoriją supa daug romantiškų legendų. Viena jų sako, kad Valentino diena pradėta švęsti Romos imperijos laikais. Senovės Romoje vasario 14 d. buvo šventė, skirta deivės Junonos – romėnų dievų ir deivių karalienės bei vedybų globėjos – garbei. Kitą dieną, vasario 15-ąją, prasidėdavo Luperkalijos atlaidai. Kiti tyrinėtojai sako, kad tai tikriausiai siejasi su graikų-romėnų pavasario švente, linksmo jų dievo Pano garbei. Jų išvakarėse romėnų mergaičių vardai būdavo gražiai užrašomi ant popieriaus juostų ir sudedami į ąsočius. Tada jaunuoliai (kurie pagal griežtus romėnų papročius turėdavo laikytis nuo merginų atskirai) galėdavo traukti jų vardus iš ąsočio ir taip išsirinkti šventės draugę. Kartais toks šventinis poravimasis virsdavo į ilgą draugystę, o po kiek laiko įsimylėjėliai ir susituokdavo.

496 m. Romos popiežius uždraudė panašias šventes ir vertė jas krikščioniškomis. Kadangi artimiausioji diena buvo šv.Valentino, tai pagal tradiciją ši diena ir tapo nauja įsimylėjusiųjų diena.

Antra legenda pasakoja, kad Valentinas buvo Romos kunigas ir gydytojas. Gyveno jis III m.e.m., valdant imperatoriui Klaudijui II. Gotas už nepaklusnumą jo įstatymams, nuteisė jį mirti. Kaip pasakojama, kalėjime Valentinas buvo paslaugus. O prancūziškas žodis “galantin” reiškia meilus, atidus. Be to, jis išgydė aklą savo kaltintojo dukterį. Egzekucija Valentinui buvo įvykdyta 269 m. vasario 14 d. Naktį prieš tai kalėjimo sargybinio dukteriai jis nusiuntė laiškelį, su užrašu: “Meilė nuo tavo Valentino”. Šis raštelis ir pradėjo tradiciją kasmet – per Valentino dieną pasikeisti meilės žinute.

Legenda nutyli ir lieka neaišku, kodėl šio vaikino vardas susietas su įsimylėjusiais…

Tai paaiškina trečia legenda. Ši byloja, esą imperatorius Klaudijus II Valentiną įkalinęs už tai, kad šis slapta tuokė įsimylėjusių poreles. Viena iš jaunų žmonių lankiusių Valentiną, buvo kalėjimo sargybinio duktė.

O kodėl slaptai? Mat žiaurus imperatorius Klaudijus įtraukė Romą į virtinę karų. Reikėjo daug kareivių. Jis manė, kad jei vyrai nebus susituokę, t.y. nebus susaistyti vedybomis, jie mieliau tarnaus imperatoriaus kariuomenėje ir drąsiau kausis. Sėdint jam kalėjime ir laukiant mirties, daug jaunų žmonių ateidavo jį aplankyti, pro celės langą mėtė jam gėles ir raštelius. Na, o po kurio laiko bažnyčia paskelbė jį šventuoju.

Užkariautojai romėnai šią šventę atnešė į Angliją iš ten ji paplito Italijoje, JAV, Kanadoje, Prancūzijoje. Šiandien ji plinta ir Lietuvoje. Viena jų formų grįžta – atminimai ir linkėjimai užrašomi albumėliuose.

Įvairiose šalyse ji švenčiama kiek kitaip.

Japonijoje šios šventės divizas – garsiai prisipažink meilėje. Būtent, vadovaujantis tikiu devizu, vasario 14 japonai rengia populiarų tarp jaunimo konkursą – “Pats garsiausias meilės prisipažinimas”. Didžiųjų miestų centrinėse aikštėse pastatomi podiumai, ant kurių pasirodo patys drąsiausi įsimylėjėliai. Nugali tas, kuris gražiai ir, svarbiausia, garsiai šaukdamas prisipažįsta meilėje.

Vokiečiams vasario 14 pirmiausia yra Visų išprotėjusiųjų diena, o šventasis Valentinas – psichinių ligonių globėjas. Įsimylėjėlių dieną vokiečių koplytėlėse vyksta specialios pamaldos už mirusiojo Valentino sielą ir už psichinių ligonių sveikatą. Tą dieną sanitarai ir gydytojai gydyklą puošia raudonais kaspinais ir mažais angeliukų paveikslėliais. Vokiečiai savotiškai teisūs: juk nuo senų laikų meilė, nors maloni ir gyvybiškai būtina, bet vis dėlto laikoma liga. Be to, kuris įsimylėjėlis prisipažindamas meilėje nesielgia kaip tikras beprotis.

Prancūzams turime būti dėkingi už romantiškais širdelės pavidalo laiškelius. Būtent jie sugalvojo vasario 14 dovanoti ketureilius meilės laiškelius. Pagal tradiciją, Valentino laiškeliai privalo būti širdelės formos parašyti kaire ranka ir anoniminiai. Gavėjas gali taip ir neatspėti, kad eilėraštuką jam atsiuntė žmona.

Anglijoje yra tokia tradicija, pagal kurią vasario 14 pirmas merginos sutiktas vyras, nori ji to ar nenori, privalo tapti jos Valentinu. Žinoma, merginai būtų nelabai malonu sutikus raišą ar aklą senį. Todėl jaunos anglės rado išeitį: Valentino dieną išėjusios pasivaikščioti jos eina užsimerkusios arba visai neina į gatvę ir Valentino dieną švenčia namie. Iš namų jos siunčia meilės laiškelius ne tik savo mylimiesiems, bet ir mokytojams, tėvams (tuo juos pagerbdami). Mylimieji, gavę raštišką pasveikinimą iš gerbėjos ar gerbėjo, po to tradiciškai ant drabužių nešioja ženklą su mylimosios ar mylimojo vardu.

Prieš kelis šimtus metų per Valentino dieną vaikai persirengdavo suaugusiais ir, eidami nuo vieno namo prie kito, dainuodavo: “Labas rytas tau, Valentinai/ Sukis savo garbanas kaip aš suku savąsias/ Dvi – prieky, trys – užpakaly/ Labas rytas tau, Valentinai”.

Velse pagrindinės vasario 14 dovanos būdavo …mediniai meilės šaukštai, dekoruoti širdelėmis, rakteliais ir raktelių skylutėmis. Tokios dekoracijos galėjo reikšti tik “Tu atrakinai mano širdį!”

Lenkas vasario 14, kaip ištikimas savo šalies tradicijų puoselėtojas, apsilanko Poznanėje. Pagal lenkų legendą , būtent ten guli šventojo Valentino palaikai. Šventoje vietoje kabo ir jo stebuklingas šventasis paveikslas, prie kurio ateina prašyti meilės atstumtieji ir kenčiantys. Galbūt būtent Lenkijoje skyrybų procentas yra vienas iš žemiausių.

Amerikoje tądien niekas neturi jaustis vienišas. Amerikiečiai išsiunčia tūkstančius atvirukų giminėms, pažįstamiems, draugams. Specialūs laiškai keliauja į Lovelandą, kur pašto darbuotojai pažymi juos širdelių pavidalo antspaudais. Laiškai dažniausiai nepasirašomi – įsimylėjėliai turi patys suprasti, kas juos sveikina.

Views All Time
Views All Time
10210
Views Today
Views Today
2
0 0