Ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties šventė pagal baltiškąją tradiciją vadinama Rasos švente arba Kupolinėmis, o katalikų bažnyčios liturgijoje – šv. Jono Krikštytojo gimimo švente. Šiandien, tiesa, gražūs baltiški pavadinimai gerokai primiršti. Kad ir kaip ten būtų, Joninių laukia, jas švenčia ir paparčio žiedo ieško ne tik varduvininkai.

Senovėje Joninių išvakarėse moterys laukuose ir miškuose rinkdavo vaistažoles, nes anuomet tikėta, kad surinktos žolės turi gydomąją galią. Viena jų – jonažolė, neva išgydanti net 99 ligas. Tuo tarpu netekėjusios merginos pindavo vainikus iš devynių ar dvylikos skirtingų žolynų. Nusipynusios po du, vienu pasipuošdavo, o kitu spėdavo ateitį.

Per Jonines ypatingas dėmesys buvo skiriamas vandeniui – jis turi galią apvaisinti žemę, suteikti jėgų, todėl Joninių išvakarėse arba ankstų rytą, prieš saulės patekėjimą, žmonės eidavo į upes ar ežerus maudytis – sergantieji tikėdamiesi pasveikti, o sveikieji apsisaugoti nuo ligų, sustiprinti sveikatą.

Ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties šventę visada lydėjo burtai bei magija. Ligi šių dienų didžiausią paslaptį slepia naktis. Ir anksčiau, ir dabar vidurnaktį švenčiantieji Jonines eina ieškoti paparčio žiedo – laimės ir aiškiaregystės simbolio. Sakoma, kad jį radęs, įgyja antgamtinių jėgų, tampa protingas, laimingas ir turtingas, girdi kitų mintis ir supranta gyvulių kalbą.

Žmonės taip pat tikėjo, jog saulė ir ugnis per Jonines įgyja ypatingą reikšmę, todėl ši šventė visada švenčiama lauke prie didelio laužo – kuo toliau jis apšvies laukus, tuo didesnis bus rudenį derlius, o ugnis apsaugos nuo ligų ir nelaimių. Nakčiai baigiantis jaunimas šokinėdavo per laužą – jei mergina ir vaikinas peršokdavo laužą kartu susikibę rankomis, tai būdavo ženklas, kad jų laukia vestuvės. Senoliai per laužą šokinėdavo tikėdamiesi pagerinti savo sveikatą, pasisemti jėgų besiartinantiems vasaros darbams.

Ar žinote, kad:

– jei vidurnaktį į upę ar ežerą merginos nuleisti du vainikai su žvakutėmis išsiskirs, ji su mylimuoju taip pat išsiskirs, o jei susiglaus, už jo ištekės;

– prieš vidurnaktį darže reikia iškasti gabalėlį velėnos, jį apversti ir padėti atgal – jei ryte ten rasite pilką vabaliuką, vyras bus prasčiokas, jeigu margą – valdininkas arba kariškis, jeigu žalią – ūkininkas;

– po saulėlydžio ant namo stogo pamėginus užmesti devynių žolių pluoštelį – jei pasiseka, namai bus apsaugoti nuo gaisro, ligų ir kitokių nelaimių. Tokį pat pluoštelį pakabinus tvarte manyta, jog karvės duos daugiau pieno, o kiaulės atsives daugiau paršelių;

– Joninių naktį surinkti jonvabaliai įgyja gydomųjų galių: užpylus juos spiritu, vėliau tuo antpilu galima tepti skaudamas kūno vietas;

– surinkta Joninių rasa apšlaksčius karves, laukus ir daržus, karvės duos daugiau pieno, laukai taps derlingesni, o daržuose nebeaugs piktžolės;

– jeigu Joninių naktį šeimininkas nuogas apibėgs savo laukus, pasivolios rasoje ir nuogas parbėgęs atsiguls, gerai derės javai.

Jonai siūlo Joninėms

Vilniaus valstybinio Mažojo teatro aktorius, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas Jonas Braškys prisipažįsta – toks vardas neatsitiktinis – abu seneliai buvo Jonai ir jo sūnus taip pat Jonas. Žodžiu, vyrus Jonais vadinti – giminės tradicija. Todėl ir šventę visuomet triukšmingai, laikydamiesi tradicijų švenčia. Paežerėje ar prie upės kūrena laužus, iš lauko gėlių pina vainikus, plukdo juos vandeniu. Per kiekvienas Jonines draugai dovanoja ąžuolų vainiką, kuriuo pasidabinęs šėlsta iki paryčių. Jonas sako – net ir per gastroles bičiuliai nepamiršta su Joninėmis pasveikinti – prieš kelerius metus taip išpuolė, kad Joninės užklupo kelyje į namus. „Sustoję miško laukymėje laužą susikūrėme, vainikų prisipynėme, tik plukdyti jų nebuvo kur,“ – nusijuokė aktorius, neslėpdamas, jog per Jonines svečius vaišina tradiciniu Joninių kepsniu su pomidorais.

Reikia:

 

 

 

 

  • poros kilogramų kiaulienos arba jautienos,
  • vieno kg pomidorų,
  • keturių didelių galvų svogūnų,
  • pipirų, druskos pagal skonį

Mėsą supjaustyti gabalėliais (panašiai, kaip šašlykui), svogūnus – žiedeliais, o pomidorus – skiltelėmis. Mėsą pasūdyti, papipirnti, sudėti svogūnus, pomidorus ir gerai išmaišyti. Taip paruoštą mėsą geriausia palikti per naktį arba palaikyti 6-8 valandas ir po to kepti. Ant iešmų mėsa veriama be svogūnų ir be pomidorų.

Garsi estrados dainininkė Janina Miščiukaitė sako, labiausiai džiaugiasi, kad Joninių šventė tapo laisvadieniu. Be to, širdžiai miela, jog aplinkui skamba dainos, dega laužai, žmonės linksminasi. Gaila tik, kad labai retai per tokią gražią šventę būna geras oras. Janina prisipažįsta tradiciniu Joninių ąžuolų vainiku nesipuošianti – užtat, žinodami, jog ji „alpsta“ dėl braškių, draugai ją palepina – per Jonines ateina nešini pintinėlėmis, pilnomis šių uogų. „Tai kur kas geriau, nei ąžuolo vainikas“, – juokiasi dainininkė, svečius vaišinanti gaiviu braškiniu tortu.

Reikia:

 

 

 

 

 

 

  • 100g tešlainių,
  • trupučio cukraus – geriausia pagal skonį – patinka saldžiau – dėkite daugiau, o nemėgstantiem saldžiai, pakaks ir žiupsnelio,
  • 240g sviesto,
  • ne mažiau pusės kilogramo braškių,
  • 8 šaukštelių želatinos,
  • keturių kiaušinių,
  • trijų pakelių (600g) varškės,
  • indelio (150g) jogurto,
  • vienos citrinos.

Sausainius permalti su mėsmale, ištrinti su sviestu ir cukrumi. Gilesnį dubenį art tortinę iškloti sviestiniu popieriumi ir ant dugno, spaudžiant sudėti sausainių masę. Braškes nuplauti ir 2/3 sutrinti, likusias perpjauti per pusę. Išplakti kiaušinių trynius su cukrumi, plakant sudėti varškę ir galiausiai jogurtą. Išspausti iš citrinos sultis ir supilti į kremą, nutarkuoti geltonąjį žievelės sluoksnį ir taip pat sudėti į kremą. Ištirpintą želatiną sumaišyti su trintomis braškėmis ir sudėti į kremą. Kiaušinio baltymus išplakti iki standžių putų ir sudėti į kremą atsargiai maišant. Šią masę sudėti ant sausainių masės ir palikti šaltai apie 3 val. Išėmus iš formos papuošti perpjautomis braškėmis. Skanaus

Renginių vedėjas ir populiarus televizijos žmogus Jonas Radzevičius sako Joninių šventė savo smagumu nė kiek nenusileidžia Kalėdoms. Kai susirenka smagi bičiulių kompanija, prisimenamos visos tradicijos – laužai ir šokinėjimas per juos, vainikai, paparčio žiedo ieškojimas. „Gerai, kad gamtoje gali siausti kiek širdis geidžia, – juokdamasis Jonas prisipažįsta, jog bičiuliai ta proga prigalvoja pačių netikėčiausių užduočių, kurias jis nori, ar ne, privalo atlikti. – Ir niekuomet nežinau, kas manęs laukia – jei bent nujausčiau… O aš taip pat „nepasišiukšlinu“ – pavaišinu juos firminiu vištos kepsniu.

Reikia:

 

 

 

 

 

 

  • beveik kilogramo vištos filė,
  • šešių – aštuonių skirtingų spalvų ankštinių pipirų,
  • apie pusės kilogramo svogūnų galvų,
  • keturių šaukštų sojos padažo,
  • penkių šaukštų paprikos miltelių,
  • trijų šaukštų kario,
  • poros šaukštelių malto imbiero,
  • druskos, pipirų.

Vištieną nuplauti, nusausinti ir supjaustyti 2 cm storio gabaliukais. Iš sojos padažo, citrinos sulčių ir prieskonių (išskyrus karį) paruošti užpilą, sudėti mėsą ir 2 val. laikyti šaldytuve. Ankštinius pipirus supjaustyti nemažais kvadratėliais, o svogūnus nulupti ir supjaustyti skiltelėmis. Ant iešmų verti mėsą pakaitomis su skirtingų spalvų ankštiniais pipirais ir svogūnų skiltelėmis. Tada iš visų pusių apibarstyti kariu ir kepti ant grotelių.

Gerų švenčių ir skanaus!

 

 

Views All Time
Views All Time
7575
Views Today
Views Today
1
0 0