Gavėnios laikotarpis

Gavėnia, tai 40 dienų pasirengimo Velykoms laikotarpis prisimenant savo Krikštą bei atgailaujant, tai tarsi Bažnyčios kelionė į šventąją Velykų viršūnę. Tai ypatingas atgailos ir pasiruošimo atnaujinti Krikšto pažadus per Velykų vigiliją metas.

Gavėnia trunka nuo Pelenų Trečiadienio, kada atgailos ženklan krikščionys pasibarsto galvas pelenais, iki Paskutinės Vakarienės Mišių pradžios Didžiojo Penktadienio išvakarėse, kuomet prasideda Didysis Velykų Tridienis. Pelenų Trečiadienį tikintieji, atgailos ženklan pasibarstę pelenais galvas įžengia į laikotarpį, skirtą jų sielų nuskaistinimui. Šis atgailos ženklas, kilęs iš biblinės tradicijos, išreiškia žmogaus kaip nusidėjėlio būseną, – žmogus išoriškai išpažįsta savo kaltę Viešpačiui ir kartu išreiškia savo vidinį atsivertimą pasitikėdamas Dievo gailestingumu.

Savo viešosios veiklos pradžioje Kristus 40 dienų pasninkavo dykumoje. Atgailos darbais – malda, pasninku ir išmalda – dalyvaujame Kristaus atgailoje ir pasninke dėl mūsų. Visuotinėje Bažnyčioje Gavėnios penktadieniais, kaip ir visais metų penktadieniais (išskyrus tuos, kada švenčiamos iškilmės), susilaikoma nuo mėsiškų valgių. Pelenų Trečiadienį ir Didįjį Penktadienį privalomi susilaikymas ir pasninkas (vieną kartą sočiai pavalgant, o kitus kartus tik užkandant (nevalgant mėsiškų bei pieniškų valgių)). Pasninko prasmė yra atgaila ir dėmesys stokojantiems, vargšų šelpimas, nes, ką sutaupome mažiau suvalgydami, tai atiduodame tiems, kuriems trūksta kasdienės duonos.

Gavėnios metu nepuošiamas gėlėmis altorius, muzikos instrumentai naudojami tik giedojimui paremti – taip sukuriama rimties ir susikoncentravimo ties atgaila atmosfera liturgijoje. Altorių tinka papuošti gėlėmis IV Gavėnios sekmadienį, kuris vadinamas „Laetare“ – džiaugsmo sekmadieniu. Jau nueita pusė Gavėnios kelionės ir liturgija dar labiau kreipia mūsų dėmesį į pasirengimą besiartinančioms Velykoms, kuomet, per atgailą nuskaistinti atnaujinsime savo Krikšto pažadus.

Prieš V Gavėnios sekmadienį šydu pridengiamas kryžius, kuris bus iškilmingai atidengtas ir pagerbiamas Didįjį Penktadienį liturginėse Kristaus Kančios pamaldose.

Gavėnios metu, išskyrus tik tuo laiku pasitaikančias iškilmes, nekalbamas ir negiedamas Garbės himnas, taip pat Gavėnioje negiedamas „Aleliuja“ – jis bus iškilmingai užgiedotas Didžiojo Šeštadienio vigilijoje, skelbiant Kristaus Prisikėlimą. [1]

Gavėnios ištakos

Yra manančių, kad gavėnios ištakos – ikikrikščioniškos religijos. Jų tikintieji pavasarį šventė mirštančio ir iš numirusių prisikeliančio dievo (Ozyrio Egipte, Adonio Finikijoje, Ačio Mažojoje Azijoje, Dioniso Graikijoje) prisikėlimą. Prieš šią šventę būdavo pasninkaujama, atliekamos įvairios apeigos, raudojama, plakamasi, būdavo daiginamos žolės. Šiais veiksmais reikštas liūdesys dėl dievo (gamtos) mirties, pastangos magiškomis priemonėmis užsitikrinti gausų derlių.

Gavėnia minima Nikėjos visuotiniame bažnyčios susirinkime (325 m.). Vakarų krikščionių bažnyčiose įsigalėjo nuo VII a.

Lietuvoje gavėnia plito su krikščionybe. Su šiuo laikotarpiu susiję įvairūs lietuvių liaudies papročiai. [2]

Verbų sekmadienis

Viešpaties Kančios (Verbų) sekmadienis. Tądien Jėzus ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę, kur turės būti nukryžiuotas ir prisikelti. Žmonės klojo Jam po kojų drabužius ir palmių šakas, sveikindami Jį kaip Kristų (Mesiją – Dievo pateptąjį) ir šaukdami: „Osana Dovydo Sūnui!“ Netrukus tie patys žmonės šauks: „Ant kryžiaus Jį!“ Šią dieną prasideda Didžioji, Kristaus Kančios savaitė. Šventinamos verbos, kurios yra ženklas, mūsų išpažinimas, kad Jėzus yra pasaulio ir mano Išgelbėtojas.

Gavėnios metu giedami „Graudūs verksmai“, einamas Kryžiaus Kelias. Tai gražios tikinčiųjų maldingos praktikos, nepriklausančios liturgijai, tačiau kylančios iš liturgijos ir į ją vedančios, ją paryškinančios. Tos maldingos praktikos, padėdamos įsimąstyti į Kristaus Kančią dėl mūsų išganymo, dėl mūsų laimės, žadina atgailos dvasią ir taip pat veda į Prisikėlimo šventimą, ruošia Velykom. [1]

Verbų sekmadienis – pavasario šventė, švenčiama paskutinį sekmadienį prieš Velykas. Daugelyje Europos šalių ši šventė vadinama Palmių sekmadieniu. Katalikų bažnyčios liturgijoje palmių šventinimas įvestas V amžiuje. Europoje tikėta, kad šią dieną pašventintų anksčiausiai pavasarį sprogstančių augalų šakelės žadina

Verbų sekmadienis XV a. jomis paliestos žemės ir gyvulių vaisingumą, padeda žmogui išlaikyti sveikatą, gausina derlių, neleidžia į namus trenkti perkūnui, saugo pasėlius nuo ledų ir graužikų. Tokio tikėjimo esama ir lietuvių liaudies papročiuose.

Papročiai

Visoje Lietuvoje manyta, kad Verbų sekmadienį bažnyčioje visi būtinai turi laikyti po kadagio šakelę ar kitokią „verbelę“. Moterys savo verbelę susirišdavo raudonu vilnoniu siūlu. Tikėjo, jog tuo siūlu per rugiapjūtę apsirišus juosmenį, jo neskaudės. Ryškiausias Verbų sekmadienio paprotys – plakimas verba. Suvalkijoje, kur valstiečiai iš anksto nusipirkdavo kadagių iš po kaimus juos vežiojusių miško gyventojų ir laikydavo iki Verbinių po sniegu, vaikai jau išvakarėse išsitraukę kadagio šaką, stengėsi kuo anksčiausiai dar miegančius suaugusiuosius nuplakti – „nuverbyti“. Plakdami sakydavo: „ne aš plaku, verba plaka! Ar žadi margutį?“

Reikšmė

Verbų sekmadienis reiškia širdžių atvėrimo Kristui šventę. Į namus parsinešta pašventinta verba turi saugoti juos nuo visokio blogio. Tradicija Verbų dieną pašventintais kadagiais, žilvičiais gintis nuo galimų nelaimių išliko iki mūsų dienų. Ja pasmilkomi kambariai, apeinama apie laukus. Senoji verba iš praėjusių metų yra pagarbiai sudeginama. Jokiu būdu jos negalima bet kur išmesti. Tradicija yra virtę verbų turgūs šventoriuose, bažnyčių prieigose. [3]


Informacijos šaltiniai:

1. „Parapijos žinios“
2. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IV t. MELI institutas, Vilnius.
3. http://lt.wikipedia.org/wiki/Verb%C5%B3_sekmadienis
Tekstas pateikiamas pagal Creative Commons Attribution/Share-Alike Licenciją.

Views All Time
Views All Time
5971
Views Today
Views Today
1
0 0