Dienos po Velykų. Tradiciniuose mūsų tautos papročiuose labai reikšmingomis laikytos ne tik Dižiosios savaitės dienos, bet dar trys-keturios po jos. Galima manyti, kad tai senosios devyniadienės savaitės, sudarytos pagal Mėnulį, atminimas.

Pirmosios Velykų dienos vakare kaimo vaikinai susirinkdavo į būrį „lalauninkų“. Lankydavo kaimynus su gerais linkėjimais, palydimais dainomis ir muzika. O ypač gražias dainas lalauninkai išgiedodavo prie tų namų, kur gyvena mergaitės:

„Išeik, mergele, ant didžio dvarelio.
Rūtele, rūta žalioji.
Tai ir patieski margą abrūselį,
Tai tu surinksi aukso raselę,
Ir nuprausi sau skaistų veidelį…“

Žinoma, buvo apdovanojami margučiais ir Velykų stalo skanumynais. Iš gražiausių margučių rinkdavo jų „karalienę“. O kurių ne taip gaila, – į daužynes ar rideniman. Galima jais ir paburti: smarkiai pasuk margutį ir žiūrėk, į kur sustos jo smaigalys: jei į pietus – iš ten ateis pirmasis griaustinis arba bus šilta, į šiaurę – pavasaris bus šaltas, jei į rytus – sausas, į vakarus – lietingas. Jei pirmojo pramušto kiaušinio duobutė viršuje – bus geri metai, jei šone ir dar neapvali – lauk negandų.

Antrą Velykų dieną jau mažiukai vaikai eina kiaušiniauti. Porą gražiausių margučių gaudavo iš krikšto mamos. Geri kaimynai taip pat apdovanodavo, tik to reikėdavo nusipelnyti sakant „oraciją“: “ Aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis. Velykų rytą lelija pražydo, ne dėl manęs vieno, ale dėl viso svieto. Anoj pusėj gandras betupįs, snapu berašąs, kiaušinių beprašąs. Gaspadine, negailėki, į pintinę man įdėki…“

Dar tą pačią dieną prosenovišku papročiu namų šeimininkui plaunamos rankos, o šeimynykščius galima aptaškyti vandeniu. Jaunimo džiaugsmui – sūpuoklės; Dzūkijoje merginos „šokdavo lenton“ – supdavosi ant lentos, permestos per kokį rąstigalį.

Ketvirta Velykų diena – ledų diena. Kad ledai javų vasarą neiškapotų, negalima liesti žemės: arti, akėti, net kuolo žemėn kalti.

Jau teka sula

Pašalui iš žemės traukiantis, o ypač pasirodžius jauno Mėnulio pjautuviukui, lapuočių skaidulomis supulsuoja sula. Neša ji gyvybinę jėgą pumpurams. Seniau kaime sulos neleisdavo per Jurgines, mat tąnakt joje prausdavosi ar net maudydavosi raganos. Sula suteikdavo joms galios apžavams ir visokiems kerams. Pasakodavo, kad iš taškymosi suloje pažindavo, kurios iš kaimo moterų raganaujančios. Tad Jurginių vakare sulos indą reikėdavo apversti dugnu į viršų, o rytą sulos likutį išpilti žemėn, nes galima apsinuodyti. Sulos anksčiau prisiraugdavo vasarai: supildavo į kubilus, dėl skonio gardumo įdėdavo serbentų šakelių, kartais apynių. Užpildavo avižomis, kurios sudygusios sudarydavo želmenų plutą. Vėsioje vietoje tokią galima išlaikyti iki didžiojo darbymečio. Saldžiausia – klevų sula.

22 d. – Pirmosios vagos diena. Arti pradėdavo, pastebėję vakaro žaroje nusileidžiant Sietyną. Artojas į lauką išeidavo šeimininkės lydimas, įsidėjęs žiaubrę duonos, žiupsnelį druskos. Prieš kinkydamas, arklį triskart apvesdavo aplink plūgą. Pabučiavęs žemę, vagoti pradėdavo prieš vėją, iš rytų į vakarus arba šiaurę. Pirmąją vagą užversdavo atgal – kad karvės pieningos būtų. Tarsi atsiprašo šiuo veiksmu už žemės maitintojos nugaros išdraskymą, – augink ir vešliąsias pievas. Grįžusį iš lauko artoją merginos perliedavo vandeniu: ir arkliai bus riebūs, ir sausra javų neišdžiovins. Visa tai – prosenoviškų apeigų aidai, mitinio pasaulio suvokimo reliktai.

Sėdami javus, žiūrėdavo Mėnulio fazių. Paprastai stengdavosi sėti javus ir sodinti daržoves priešpilnyje – kai didėja Mėnulis, taip augsią ir pasėliai. Priešingai, jei Mėnulis mažėja, tai ir pasėliai mažėsią. Ypač vengdavo jaunatyje sėti žirnius ir pupas, tikėdami, kad jie visą laiką žydės ir neduos ankščių. Žirnius sėti ir bulves sodinti patardavo tada, kai danguje daug baltų debesėlių – būsiąs geras derlius.

Parengta pagal L.Klimkos, M.Liugienės, J.Trinkūno, L.Petkevičiūtės, E.Ramono surinktą medžiagą.

Views All Time
Views All Time
3091
Views Today
Views Today
1
0 0