Simboliai – tai praėjusių amžių palikimas, siūlas vedantis gilyn. Neprisimenu, kas taip vaizdingai pasakė, bet tai tiesa. Artėja vakaras, kai visuotinai, labai panašiu metu ant stalo bus pagarbiai dedami mažučiukai, iš kitų miltinių kepinių skoniu neišsiskiriantys, kukuliukai – vienas iš Kūčių vakarienės simbolių, o jų „palikimo siūlas“ veda tikrai labai giliai.

Kūčia – patiekalas, kadaise gamintas iš įvairių grūdų su medumi ir aguonomis, kurio vardu vadinama ir pati trumpiausia metų diena ir ilgiausia naktis. Šis pavadinimas yra labai senos kilmės ir bendras daugeliui Europos tautų, kilęs iš viduramžių graikų žodžio kukkia-pupos, plg. senovės graikų kokkos-kauliukas, grūdas, sėkla. Į Lietuvą šis žodis atkeliavo iš slavų, nors nei rusai, nei baltarusiai šio patiekalo vardu Kalėdų išvakarių nevadino. Kad jis sietinas su vėlėmis, rodo rusų tradicija patiekalą kūtja, pagamintą iš miežinių kruopų arba ryžių su medumi ir razinomis, mirusiųjų paminėjimo dieną nešti į bažnyčią šventinti. Šį patiekalą slavai valgo taip pat Kalėdų, Naujųjų metų išvakarėse.

Šis patiekalas ir Lietuvoje kadaise buvęs pirmiausia skirtas mirusiesiems – tai rodo papročiai, fiksuoti Vakarų Lietuvoje, kai, pavalgius, moterys berdavo ant žemės rainus žirnius sakydamos: „Mielos kočės, kuom turiu, tuom beriu“. Kočėmis vadinamos vėlės. Etnografė Pranė Dundulienė linkusi manyti, kad nuo vėlių, kurios kadaise buvo vadinamos kočėmis, galėjo kilti Kūčių pavadinimas. Galimas ir atvirkštinis variantas – kūčiavoti sugrįžtančios namų vėlės galėjo įgauti valgio pavadinimą.

Šiandien neabejotina, kad šis apeiginis valgis skirtas vėlėms ir žmonėms. Ko gero, vėlėms net labiau. Vėlėms ant stalo buvo paliekama visų apeiginių patiekalų, todėl visas šio vakaro maistas įgauna bendrinį pavadinimą kūčia. Juk sakoma: „pavalgius kūčią“, „po kūčios“ ir pan.

Grįžkime prie senojo patiekalo kūčios. Jis buvo gaminamas iš aguonų, kviečių, pupų, žirnių, miežių ir pagardintas medumi. Kūčios sudėtis ne visur buvo vienoda. Iki I–ojo pasaulinio karo seniausiai Lietuvoje auginamų javų ir ankštinių mišiniai vadinti – kūčia, tikra kūčia, šiupiniu – buvo populiarūs visoje Lietuvoje. Vėliau javai buvo verdami atskirai ir žodžiu kūčia įvardijami vis rečiau. Rytų Aukštaitijoje kūčia kurį laika buvo vadinama rupių miežinių kruopų košė (grucė), kuri valgoma su aguonomis bei miešimu – medumi saldintu vandeniu. Apso lietuviai grucę tebevadina kūčia. Šiauriau Aukštaitijoje šusti kviečiai taipogi su aguonomis ir miešimu tebevadinami – kūčia. Žmonės, pasiskolinę valgio pavadinimą, patį valgį jau taisė pagal savo skonį. Panevėžio krašto dvarininkai iki I-ojo pasaulinio karo kūčią gamino iš kviečių ir žirnių mišinio, virto su migdolais ir aguonomis, užpildavę medaus miešimu. Senųjų kūčios patiekalų bendras bruožas, kad gaminta tik iš visai nemaltų ar kiek apgrūstų javų ir kaip būtinas komponentas naudotas medus, aguonos ar kanapės.

Kūčiukai – maži, apvalūs, iš kvietinių miltų su mielėmis, kepinukai – vėlesnis Kūčių patiekalas, turėjęs daugybę pavadinimų: kleckučiai, prėskučiai, galkutės, kalėdukai, buldikai, pyragiukai, balbolikai, bambolikai, parpeliai, pulkeliai, kukuliai, propuliai, paršeliukai, šližikai ir kt. Bendrinį kūčiukų vardą įgiję visai neseniai ir ši garbė jiems teko dėl patiekalo paplitimo ir visokeriopo patrauklumo. XX a. pradžioje kūčiukai ne visada buvo kepami iš kvietinių miltų ir ne visuose Lietuvos kraštuose turėjo tokią formą kaip dabar. Anksčiau kūčiukai buvę tiesiog nedidelės bandelės, keptos su aguonomis ar aguonose apvoliotos. Dzūkijoje kartais ant krosnies pado kepdavo paplotį, kurį sulaužydavo ir merkdavo į aguonpienį. Suvalkijoje kūčiukai buvo ne tik daug didesni negu dabartiniai, bet dažnai turėjo ilgo volelio formą. Magdalena Česnauskienė iš Duonelaičių kaimo (Vilkaviškio r.) papasakojo: „Prėskučius kepdavo. Sumaišo miežinių, kvietinių, ruginių miltų ir kepa tokius pailgus prėskučius. Į keptuvę įdeda kokius tris ir valgom su aguonų pienu. Labai skanu“. Įdomu, kad šiam patiekalui, naudojami visi pagrindinai maistiniai javai. Tai tarsi senojo kūčios patiekalo atmaina.

Kūčiukai iš garbingiausiųjų, „apeigiškiausiųjų„ valgių vietos baigia išstumti senąjį šutintų javų valgį kūčią ne tik dėl jiems suteikto svaraus pavadinimo, bet ir dėl patrauklios formos, skonio, kad juos ypatingai pamėgę vaikai. Šios apeiginės bandelės, dar vadintos pyragų kiaušiniais, labai tiko spėjimams, žaidimams, burtams, dovanoms“¦ panašiai kaip Velykų kiaušiniai. Apeiginį „svorį“ jiems teikia ir aguonos, aguonpienis, miešimas (medumi ar cukrumi saldintas vanduo), o Vakarų Lietuvoje ir kanapės, būtent tai kūčiukus (kaip ir senąją kūčią) sakralizuoja. Būtent dėl šių priedų kūčiukais užbaigiamas šventinės Kūčių vakarienės ritualas, privalu jų palikti nakčiai ant vaišių stalo sugrįžtančioms vėlėms. Apie aguonas, kanapes dar užsiminsime, bet būtina išsiaiškinti, ar kūčiukai ir šližikai (plačiai paplitęs kūčiukų sinonimas) vienas ir tas pats patiekalas?

Rytų Lietuvoje šližikais buvo vadinami šutintų avižinių miltų kukuliukai, ypatingai senas apeiginis pasninko patiekalas, kurio svarbą lėmė sudėtingas ilgas gaminimo būdas – avižos, kaip ypatinga javo rūšis, patiekalo forma. Šis patiekalas nunyko nuo Kūčių stalo, bet jo svarba lėmė, kad šližikais imta vadinti prėskas bandeles, dabar vadinamas kūčiukais.

Šližikas, sližikas, šlyžys, šliužiukas, šliuželis ir pan. Didžiajame lietuvių kalbos žodyne įvardijamas kaip kūčių bandelė. Visi išvardinti pavadinimai siejasi su žodžiu čiuožti, o tuo pačiu ir slidžiu daiktu. Tuo labiau, kad šlyžiu vadinamas ir šilinis kazlėkas, žinoma žuvis šliužas, galų gale visi šliaužiantys gyvūnai turi bendrinį šliužo vardą. Visi šie objektai turi vieną savybę – slidūs. Taigi Kūčių bandelė-šližikas taip pat privalėjo turėti šią savybę. Avižiniai šustiniai tikrai gerai slydo į gerklę. Tikrieji šližikai kadaise skyrėsi (kai kur vis dar skiriasi) nuo įprastų kūčiukų gaminimo būdu – jie nekepami, kaip įprasta šiuolaikiniams kūčiukams, bet verdami vandenyje. Būtent šis paruošimo būdas ir suteikia patiekalui slidumo. Todėl jie ir šližikai ar šliuželiai, kaip juos tebevadina Užnemunės dzūkai ir kapsai.

Antanas Kėrys iš Kapčiamiesčio, gimęs apie 1900 m., savo atsiminimuose rašo: „Kai aš dar mažas buvau, dūminėj troboj gyvenom, mano motina iš dvylikos patiekalų Kūčių valgius gamino“. Jis išvardija visų valgių pavadinimus. Pirmoje vietoje – avižinis kisielius, šeštoje – šližikai, o septintoje – sausiukai. Sausiukai tai tie patys kūčiukai – „“¦kvietiniai, posmulkiai, kepami pečiuje“. A. Kėrys priduria: „Dabar juos žmonės šližikais vadina“. Tai dar vienas patvirtinimas, kad kūčiukai ir šližikai – skirtingi patiekalai. Bet abu patiekalai apeiginiai, skirti tik Kūčių stalui, valgomi su aguonomis, o kartais ir su kanapėmis. Abi šios kultūros valgiams suteikia sakralumo ir maginių savybių.

Pats laikas ir apie jas pakalbėti. Pradėkime nuo aguonos. Dar priešistoriniais laikais aguonos buvo auginamos visame pasaulyje, todėl niekas tiksliai nežino jų kilmės vietos. Numanoma, kad jos paplito iš Viduržemių jūros pakrančių valstybių. Istoriniai šaltiniai byloja, kad senovės graikai ypač gerbė žemdirbystės deivę, padovanojusią žmonijai aguoną dėl galvutės ir sėklų piene esančio opiumo, raminančio skausmus. Dėl to deivės statulos papėdę visuomet puošė aguonos, o jos žyniai nešiojo aguonų galvučių vainikus. Graikai turėjo ir miego dievą Hipnozą, o romėnai – Morfėjų, kurie vaizduojami rankose laiką aguonų stiebus.

Sunku pasakyti, kokiais keliais aguonos atkeliavo į baltų kraštus, bet XVI a. jos jau minimos dvarų inventoriuose ir švenčių apeigose. Be abejo ir lietuviai senų senovėje žinojo apie hipnotizuojančias aguonų savybes ir būtent dėl jų aguonos naudotos apeigose, ypač susijusiose su anapusiniu pasauliu, magija. Anapusinis pasaulis, kaip ir mirtis, asocijuojasi su neįprastais regėjimais (haliucinacijomis) ir miegu. Kai kurie kalbininkai būtent su miegu sieja ir šio augalo pavadinimą. Latviškai aguona vadinama magona, prūsų moke. Klaipėdos krašte, kartais aguona pavadinama maguona, magūna, maguonė. Vokiečių kalbininkas Augustas Fridrichas Potas šį aguonos pavadinimą siejo su lietuvių kalbos veiksmažodžiu miegoti. (Algirdas Sabaliauskas. Iš kur jie? 1994:8).

Aguona iš kitų augalų išsiskiria ne tik narkotizuojančiomis savybėmis, bet ir savo įspūdinga išvaizda. Tai atsispindi mįslėse, pvz.: „Jauna buvau rože žydėjau, kaip pasenau, akis įgijau, per tas akis pati išlindau“. „Prūskas svirnelis, prūskas stogelis, be langų, be durų, pilnas javo“. „Maža klėtelė, visa skatikėliais dengta„ ir kt. Aguona stebina ir gausybe smulkių sėkliukių – „Stovi kuolelis, ant to kuolelio dvarelis, o ten – milijonai“. Todėl galima prielaida, kad ir dėl išskirtinio šios kultūros brandumo jos sėklos naudotos apeiginiams valgiams gaminti. Manyta, kad panašumo (daug turi, daug ir nulemia) magijos pagalba ypatingajame metų virsmo laike, galima tikėtis gausaus javų derliaus. Gausumas ir aguonos savybė išskirti baltą skystį-pieną išnaudojamas ir burtuose, kurių pagalba daugėja karvių pieno. Tai valstiečiui vėlgi buvę labai svarbu. Aguonos sėklelių gausumas, smulkumas, tos pačios panašumo magijos pagalba galėjo pasufleruoti Kūčių nakties mistinėms jėgoms, protėviams, sugrįžtantiems į buvusius namus, kad javų derliui būtinas smulkus lietus (gink Dieve ne krušos!).

Dar viena stebuklinga aguonos savybė – ji geba tarpininkauti tarp žmogaus ir dangaus sferos. Tai rodo ir daugybė burtų, kai aguonos sėjamos (aukojamos) apie lovą, šulinį (mitologiniu požiūriu, tai kelias į Aną pasaulį), prašant aukštesniųjų jėgų sapne iškviesti būsimąjį vyrą. Ypatingai šie burtai paplitę advento, Kūčių laikotarpyje.

Negalima pamiršti ir aguonos maistinių savybių. Juk apie aguoną pasakoma: „pasninko karvutė“. Ir dėl to ji gerbiama Kūčių vakarienės ritualuose.

Pasaldintas trintų aguonų pienas Dzūkijoje kartais pavadinamas meškos pienu. Vargu, ar šis žodis atsitiktinis, nors lietuviai mėgėjai kokį nors neįprastą kitonišką patiekalą priskirti meškai. Pvz.: garstyčios – meškos medus, stiprus gėrimas, virtas su medumi –meškinis.

Nebūtų netikėta, kad žiemos švenčių apeigyne atsirastų patiekalas-auka ir meškai. Nuo šiol saulutė kils aukštyn, greitai meška versis ant kito šono“¦ Meška kadaise laikyta mitine pamote, globojančia savo giminę, suteikiančia gerovės, sveikatos, vaisingumo. Jos gauruotumas mitologinėje tautosakoje siejamas su turtais, gerove. Kadaise meška buvo įvedama į ką tik pastatytą trobą, tikintis, kad ji nulems namų gerovę.

Kanapės akcentavimas Kūčių vakarienėje vėlgi neatsitiktinis. Tai viena seniausių kultūrų Lietuvoje, labai pravertusi valstiečio ūkyje. Kūčios – adventinio pasninkinio laiko kulminacija, o kanapė būtent pasninko sinonimas – kanapių pienas pakeisdavo karvės pieną, o aliejus – gyvulinius riebalus. Kaipgi už tai jos nepagerbsi? Ritualiniai vakarienei kanapė (kaip ir aguona) tiko ir dėl panašių maginių savybių– vedybiniuose būrimuose vietoj aguonų vartojo kanapes. Kanapių sąsajas su Ano pasaulio semantika paliudija ir Herodoto aprašyti skitų laidojimo ritualai, kai gyvieji norėdami palydėti mirusiuosius, svaiginosi kanapių dūmais.

Jei aguonpienis pavadinamas meškos pienu, tai kanapienis, kartais pavadinamas ožio pienu. Galimas daiktas, tai tik nepikta ironija, o gal ir tam tikra užuomina į etnologų pastebėjimą, kad ožys žiemos kalendorinėse šventėse galėjo perimti tam tikrą semantinį kontekstą iš laukinių žvėrių-totemų? Manyta, kad ožys turi sąsajų su anapusiniu pasauliu.

Kūčių vakaro apeigos, o ypač maistas, simbolizuoja viso gyvojo pasaulio bendrumą, tikėjimą, prisilietimo su anapusiniu pasauliu galimybe, žmogaus likimą, ūkio gerovę lemiančiomis jėgomis. Valgiai, su jais susiję papročiai (netgi XX a. viduryje, o gal ir šiandien?) byloja, kad žmogus savo mirusius artimuosius suvokė esant vieningos gyvųjų ir mirusiųjų bendruomenės nariais.

Mažutėlio kūčiuko simbolika siekia iki-krikščioniškuosius laikus, bet visų didžiųjų švenčių komercinis veidas palietė ir juos. Pramoninės kepyklos kūčiukus pradeda kepti jau lapkrity, jie tikrąją to žodžio prasme nuvalkiojami vaikų priešpiečių krepšeliuose, ant kasdieninio stalo ir pan., ir tik viena-kita senoji šeimininkė laikosi tradicijos prėskučius kepti tik Kūčių dieną (rečiau – išvakarėse), nes tebetiki (gal tik pasąmonėje) sakraliąja jų funkcija – ilgiausią metų naktį sujungti gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius.

Views All Time
Views All Time
5793
Views Today
Views Today
1
0 0