Kodėl toks klausimas iškilo? Nes mes visi taip norim būt sveiki. Dėl to ir ekologijos tema tokia opi patapo. Dabar nauja tema padangėn Lietuvos atkako. Žaliavalgystė. Prieš tai dar buvo praninė mityba. Išbando žmonės vis naujus būdus, kaip palaikyt kūno gyvybę.

Nes jaučiamės laimingi tik tuomet, kai esam gyvybingi. Kai turime apsčiai jėgų patirt pasaulį. Kuomet savais jutimais gebame išjausti visa, kas aplinkui. Šis polinkis savy talpina didžią prasmę. Žmogus sukurtas taip, kad veržiasi į džiaugsmą, malonumą. Todėl ir norime turėti sveiką kūną.

Sveikam kūne – sveika siela. Žinojo šitą žmonija nuo seno. Patarlei šiai ne vienas tūkstantis bus metų. Senovės Romoje ji atsirado. Kaip matome, yra dalykų, būdingų žmogui iš esmės. Jie glūdi žmoguje nepaliesti laiko tėkmės. Žmogui bet kurių laikų tas pats svarbu: gyventi ir patirti džiaugsmą. Todėl ieškojimų, kaip tą pasiekti, būta įvairių.

Prašyčiau jūsų atidumo. „Todėl ieškojimų, kaip tą pasiekti, būta įvairių.“ Išrinkime svarbiausią žodį. Kas tai galėtų būti? Tai, kas išreiškia kuo tiksliausiai žmogiškąją būtį. Žmogus – kūrėjas. Todėl svarbu, ką kuria jis. Svarbiausias žodis sakiny – veiksmažodis. „Todėl ieškojimų, kaip tą (gyventi ir patirti džiaugsmą) pasiekti, būta įvairių.“ Ką aš galiu pasiekti? Tik tai, ko neturiu. Kaip čia yra? Vadinasi, nei aš, nei tu – mes negyvenam? Ir džiaugsmo nepažįstam? Ar tai tiesa? Ir taip, ir ne.

Gyventi tai gyvenam. Ir džiaugsmo blyksnių esame patyrę. Tiktai netenkina žmogaus tokia būtis nevisavertė. Kažkas tavy vis primena: ieškok ir Tiesai atsiverki. Mes tam kažkam paklūstam. Kitaip negali būti. Tas priminimas turi galios protui, kūnui. Paklūstame ir ieškom nuoširdžiai. Turbūt dėl to, kad jaučiame giliai: tatai prasminga. Aš noriu būt laimingas!

Kas turi galios savęsp palenkti protą, kūną? Kažkas, aukštesnis už juos abu. Bet – tai labai svarbu – tasai kažkas mums linki gero. Kitaip nebūtų polėkio judėti ir ieškoti. Veikimui nuoširdžiam tegali meilė pamatus pakloti.

Taigi yra žmoguj dalelė, kuri, nors pamiršta, niekad dėl to neįsižeidžia. Anaiptol. Ji kaip mama vis stebi, kaip žmogus – jos vaikas – žaidžia. Ir tik tuomet, kai pats žmogus panūsta, ji jam apsireiškia. Vienintelis jos siekis – begalinė vaiko laisvė.

Ar daug pažįstate tokių mamų? Kurios mylėtų savo vaiką be išlygų jokių? Net jeigu visą savo amžių nuspręstų jis pražaisti, tyli, vilties pilna ji laukia prabudimo savo vaiko.

Iš kur toks laisvės dovis begalinis? Iš kur tas keistas laimės suvokimas? Tebūna jis – žmogus – laimingas taip, kaip užsigeidžia. Tegu išbando. Ieško. Žaidžia.

Sutikite – tokia mama pati turėtų būt laisva. Pati turėtų pažinoti laimę iš esmės. Tik taip įmanomas tikėjimas vaiku. Tikėjimas, kad visa, ko jam reikia, gali pats ir susikurti su kaupu.

Kiekvienas turim tokią mamą. Žmogaus būty yra dalis, mus nuolat švelniai vedanti į laisvę. Siela jos vardas. Siela susieja žmogų su šaltiniu jo dieviškumo. Tai siela turi protui, kūnui paveikumo. Tuščiai romėnai nekalbėjo, ir didžią prasmę turi posakis, kuris iš jų laikų atėjo: Sveika siela – sveikam kūne. Pažaiskim matematiką. Atimkim žodį „sveikas“, ir lieka „Siela – kūne“.

Vadinasi, žmogaus būtis – trejopa. Jis turi sielą, protą, kūną. Kaip pavyzdį pateiksiu medžio panašumą. Štai auga obelis. Kamienas, šakos, lapija. Tik obuoliai visai menkučiai noksta. Nuo ko priklauso obuolių gražumas ir didumas? Nereikia būti sodininku, kad suprastum: iš anksto dera pasirūpinti medžiu. Kadangi syvus ir gyvybę gauna iš šaknų, reikėjo jam parūpinti trąšų.

Taip mūsų klausimas „Sveikas gyvenimas – kas tai?“ nušvinta kitokiom spalvom. Atsakymą surastume lengvai kiekvienas, jei žmogui taikytume medžio panašumą. Kamienas – kūnas, vainikas – protas, šaknys – siela. Jei medžio (arba žmogaus) gyvybė – šaknyse (tai yra, sieloje), ar ne keistai tuomet atrodys pastangos patręšt … kamieną (kūną)?

Taigi, kas yra sveikata? Pamažėle atsakymą priėjom. Negali būti sveikas medis, jei serga šakos, lapai. Arba – jei džiūsta jo kamienas. Bet visa tai – dar niekis, jei sveikos gyvos esti šaknys. Tai jos maitina medžio kūną. Šaknyse arba sieloje pirmiausiai gimsta džiaugsmas, malonumas. Tad sveikata yra darna. O nuo ko darna priklauso? Kas už ją atsakingas? Mąstykite, ir jums ateis atsakymai teisingi.

Savuos ieškojimuos paskendę, atminkim visados: esu žmogus. Esu sukurtas būti sveikas ir laimingas. O gal – esu sukurtas būt laimingas, o tuomet – jau būsiu sveikas? Juk laimė – būsena, pareinanti nuo jausmo. O jausmas sieloje užgimsta. Tai ar prasminga krimstis, jei kūnu laimės apčiuopti nepavyksta? Gal reikia keisti laimės suvokimo kryptį?

Gražus yra žmogus. Sukurtas grožiui ir darnus. Ir sau pakankamas, gausus. Nėra pasaulyje plačiam nė grūdo, kurio savyje neturėtume. Ir sveikata kaip programa mumyse glūdi. Ji išsiskleis, kai tuo galiausiai patikėsime.

Views All Time
Views All Time
3648
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn