Sergant silpnaprotyste vėlyvajame amžiuje neretai pasireiškia neadekvatus ir perdėtas motorinis ar žodinis aktyvumas bei būdingas vidinės įtampos jausmas ir agresyvus elgesys. Švelnesnių tokio elgesio “variacijų” epizodiškai gali atsirasti esant ir nestipriems pažintinės veiklos sutrikimams. Daugelis tyrėjų nurodo, kad agresyvus elgesys dažniau tampa pagrindine slaugą ir bendravimą trikdančia problema negu pacientų pažintinės veiklos sutrikimai.

Klinikiniai požymiai

JAV išleistame praktiniame rankvedyje pykčio ir ažitacijos reakcijos skirstomos į du tipus. I tipo – tai lengvo, švelnaus pykčio reakcijos, kurių metu nebūna fizinės agresijos. Dažniausiai tai gali būti epizodinės būsenos, susijusios tik su tam tikromis buitinėmis situacijomis, pvz., atsisakymas praustis, maudytis, keltis iš lovos ir pan. Tačiau tai gali būti ir dažnos, pasikartojančios pykčio reakcijos, pasireiškiančios esant įvairioms gyvenimo ir buities situacijoms. II tipo – tai stipraus pykčio su fizine agresija reakcijos: stūmimas ar kirtimas per rankas maitinant ar paduodant maistą; slaugytojo stumdymas, rūbų ar kūno draskymas, beprasmis barimasis ir garsus ilgai trunkantis šaukimas.

Gydymas antipsichoziniais vaistais

Gydant tiek ūmines, tiek lėtines agresyvaus elgesio būsenas iki šiol dažnai skiriama vaistų nuo psichozės. Tačiau pastaraisiais metais senosios kartos neuroleptikai (haloperidolis, tioridazinas, chlorpromazinas) dėl jų šalutinių poveikių vartojami vis rečiau. Vyresnio amžiaus žmonėms jie gali sukelti stiprių ekstrapiramidinių simptomų (EPS), kai kurie iš jų gali pabloginti pažintinę veiklą, sukelti perdėtą sedaciją, veikti kardiotoksiškai, perdėtai slopinti cholinerginę sistemą (vidurių užkietėjimas, šlapimo susilaikymas, regėjimo sutrikimai, burnos sausumas ir pan.). Todėl pastaraisiais metais renkantis vaistą vyresnio amžiaus pacientų psichikos sutrikimams gydyti pabrėžiamas ir efektyvumas, ir vaisto saugumas. Vienu iš tokių “subalansuotų” vaistų tampa naujos kartos vaistas nuo psichozės – tiapridas.

Tiaprido reikšmė geriatrijoje

Tiapridas (tiapridalis) yra pakeičiamasis benzamidų derivatas. Manoma, kad jo klinikinį poveikį nulemia selektyvus dopamino D2 ir D3 receptorių blokavimas limbinėje sistemoje. Dėl šių savybių tiapridas beveik nesukelia rimtesnių ekstrapiramidinių simptomų. Vaistas, veiksmingai slopindamas sujaudinimą, turi mažesnį polinkį sukelti sedaciją ir budrumo praradimą, be to, jis veikia ir kaip anksiolitikas.

Skiriant psichotropinių vaistų senyvo amžiaus ligoniams, labai svarbu, kad jie neblogintų pažintinės veiklos. Šiuo požiūriu vertinant tiapridalio klinikinius tyrimus galima teigti, kad tai vaistas, turintis gerą kognityvinį saugumo profilį.

Gydant vyresnio amžiaus pacientus reiktų “išnaudoti” ir kitas gerąsias tiaprido savybes. Tiapridas, dažniausiai derinant su kitais preparatais, gali padėti esant judesių sutrikimams. Būtent gydant vėlyvąją diskineziją (kuri daug dažniau pasireiškia vyresniojo amžiaus žmonėms po neuroleptikų vartojimo) ir esant žandų, liežuvio bei veido diskinezijai, kuri gali atsirasti ir spontaniškai vyresniems žmonėms. Kita naudinga tiaprido savybė – jis gali padėti gydant lėtinius skausmus: galvos, migreninius ir net reumatinius, o vyresniame amžiuje sąnarių skausmai gali papildomai provokuoti nerimastingumą ir ažitaciją.

Klinikiniai tyrimai rodo, kad tiapridas veiksmingiau nei placebas mažina delyrą, sujaudinimo, agresijos, nerimo, miego ir orientacijos vietos atžvilgiu sutrikimo simptomus. Palyginti su chlorpromazinu, tiapridas veikia greičiau ir veiksmingiau mažina agresyvumą, dirglumą bei emocinius sutrikimus. Be to, jis daug rečiau sukelia mieguistumą, ekstrapiramidinių simptomų ir burnos džiūvimą. Tiapridas (100-300 mg/p.), haloperidolis (3-6 mg/p.) bei melperonas (100 mg/p.) yra panašiai veiksmingi ažitacijai ir agresyvumui gydyti, tačiau tiapridas yra geriau toleruojamas ir sukelia daug mažiau ekstrapiramidinių simptomų nei haloperidolis. Palyginamieji klinikiniai tyrimai taip pat parodė, kad tiapridas pranašesnis už anksiolitiką lorazepamą, dažniausiai rekomenduojamą benzodiazepinų grupės vaistą vyresnio amžiaus žmonėms gydyti, nes daug veiksmingiau mažina sujaudinimo simptomus.

Praktiniai pastebėjimai

Praktinė medicinos centro “Neuromeda” patirtis rodo, kad optimaliausia veiksminga tiapridalio dozė svyruoja nuo 150 iki 300 mg/p. Retai ir tik ilgiau trunkančio stipraus sujaudinimo bei pykčio atvejais dozę didiname iki 400 mg/p. Retais atvejais, ypač jeigu prasideda delyras, – iki 450 mg/p. Dozės “pikas” pasiekiamas pamažu titruojant. Kai sujaudinimo simptomai pastebimai susilpnėja, vaisto dozė po truputį mažinama ir paprastai palaikomajam gydymui užtenka 200-300 mg/p. Prireikus, kursą galima kartoti.

Išvados

• Atipinis neuroleptikas tiapridas yra veiksmingas vaistas nuo senyvo amžiaus pacientų ūminio bei lėtinio sujaudinimo ir agresijos. Jis tinka tiek sergantiesiems demencija, tiek ir tiems, kurių pažintinės veiklos sutrikimai nedideli.
• Veiksmingiausios tiaprido dozės svyruoja tarp 150-200 mg/p. ir 400 mg/p.
• Vaistą gerai toleruoja senyvo amžiaus pacientai.

Parengė gyd. Saulius Venslauskas
Medicinos centras “Neuromeda”

„Gydymo menas“ 2004 m. Nr. 6

Views All Time
Views All Time
7657
Views Today
Views Today
1
0 0