Savižudybė

Savižudybė – reikšminga mirties priežastis daugelyje vakarų šalių, kai kuriais atvejais jų būna daugiau nei mirčių auto avarijose per metus. Dauguma šalių išleidžia didžiulius kiekius lėšų kelių saugumui užtikrinti, bet mažai skiria savižudybių ir būdų joms išvengti tyrimams, o taip pat žmonių mokymui kaip išspręsti savo problemas.

Bandymai žudytis, mintys apie savižudybę dažnai yra požymis, kad žmogus nepajėgia susidoroti, dažniausiai dėl kokio nors įvykio ar eilės įvykių, kurie jam yra labai traumuojantys ar kankinantys. Dažniausiai šitie įvykiai praeis, jų poveikis galės būti sušvelnintas arba jų neįveikiamumas palaipsniui išnyks, jei žmogus galės priimti konstruktyvius sprendimus apie savo elgesį krizinėje situacijoje, kai ji yra pačioje blogiausioje stadijoje. Kadangi tai gali būti labai sunku, šis straipsniukas yra bandymas pagilinti žinias apie savižudybes, kad galėtume lengviau suprasti ir padėti kitiems žmonėms krizės metu, o taip pat kaip patiems ieškoti pagalbos arba priimti geresnius sprendimus.

1. Kodėl žmonės bando nusižudyti?

Paprastai žmonės bando nusižudyti, norėdami nuslopinti nepakeliamą emocinį skausmą, kuris gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. Dažnai tai būna pagalbos šauksmas. Žmogus, bandantis nusižudyti, dažniausiai būna tiek prislėgtas, kad nesupranta, jog yra ir kitų pasirinkimų: mes galime padėti sustabdyti tragediją, stengdamiesi suprasti, kaip jie jaučiasi, padėdami jiems ieškoti kitų galimų pasirinkimų. Savižudžiai dažniausiai jaučiasi siaubingai izoliuoti; dėl savo kančių, jie nesugeba pagalvoti apie žmones, į kuriuos galėtų kreiptis, taip dar labiau padidindami izoliaciją.
 
Absoliučia dauguma atvejų, savižudis pasirinktų kitą kelią, jei taip baisiai nekentėtų ir galėtų vertinti veiksmus objektyviai. Dauguma savižudžių duoda įspėjamuosius ženklus tikėdamiesi, kad jie bus išgelbėti, nes jų noras yra baigti emocines kančias, o ne mirti.

2. Argi nėra visi savižudžiai pamišę?

Ne, mintys apie savižudybę toli gražu nerodo, kad jūs esate pamišęs arba būtinai dvasiškai sergate. Žmonės, bandantys nusižudyti, dažniausiai smarkiai kenčia, ir didžiajai daugumai jų yra kažkokio lygio depresija. Ši depresija gali būti reakcinė depresija, kuri yra absoliučiai normali reakcija į sunkias aplinkybes. Arba patvirtinta (endogenous) depresija, kuri gali būti diagnozuojamos dvasinės ligos išdava. Tai taip pat gali būti ir abiejų kombinacija.

Psichinės ligos klausimas yra sudėtingas, nes abi šios depresijos rūšys turi panašius simptomus ir pasekmes. Tikslus depresijos kaip psichinės ligos (pvz. klinikinė depresija) diagnozės apibrėžimas yra netikslus ir besikeičiantis, todėl ar žmogui, kuris kenčia pakankamai, kad bandytų nusižudyti, bus diagnozuojama klinikinė depresija, priklauso nuo įvairių žmonių nuomonės ir gali skirtis skirtingose kultūrose.
 
Tikriausiai geriau atskirti depresijos tipą ir gydyti atsižvelgiant į tai, o ne pripažinti visas šitas depresijas kaip psichinės ligos formas, net jei žmogus, kenčiantis nuo reakcinės depresijos, gali atitikti diagnozavimo kriterijus, naudojamus klinikinei depresijai nustatyti. Pvz., Appleby ir Condonis[1] rašo:
Dauguma nusižudančių asmenų nebūna diagnozuoti kaip psichiškai sergantys. Jie yra tokie patys žmonės kaip jūs ir aš, kurie konkrečiu laiko momentu pasijaučia izoliuoti, beviltiškai nelaimingi ir vieniši. Veiksmai ir mintys apie savižudybę gali atsirasti dėl gyvenimo stresų ar praradimų, su kuriais žmogus mano negalįs susidoroti.

Visuomenėje, kur psichinės ligos laikomos dėme ir ignoruojamos, žmogus, linkstantis į savižudybę, gali bijoti, kad kiti žmonės palaikys jį „pamišusiu”, jei jis bandys papasakoti kaip jaučiasi, dėl to gali nenorėti ieškoti pagalbos krizės metu. Bet kokiu atveju kito apibūdinimas kaip „pamišusiu”, kas turi stipria neigiamą reikšmę, tikrai nepadeda ir atkalba žmogų nuo pagalbos ieškojimo. Nesvarbu, serga jis psichine liga ar ne.
 
Žmonės, kenčiantys nuo psichinių ligų, tokių kaip šizofrenija ar klinikinė depresija tikrai dažniau žudosi, bet visgi jie sudaro mažumą tarp visų bandčių nusižudyti. Šitiems žmonėms teisingai diagnozuota liga gali reikšti, kad bus pradėtas tinkamas jų gydymas.

3. Ar kalbos apie savižudybę jos neskatina dar labiau?

Priklauso nuo to, kokiu požiūriu apie tai kalbama. Kalbos apie jausmus, lydinčius savižudybę, skatina supratimą ir gali žymiai sumažinti esamas žmogaus kančias. Beje, visai gerai yra paklausti žmogaus, ar jis svarsto savižudybės galimybę, jei įtariate, kad jis nesusitvarko su situacija. Jei jis linksta į savižudybę, tai gali labai padėti, nes kažkas kitas supranta kaip jie jaučiasi.
Tokį klausimą užduoti sunku, todėl čia pateikti keletas galimų variantų:
• „Gal tu jautiesi taip blogai, kad net galvoji apie savižudybę?”
• „Atrodo to yra per daug, kad vienas žmogus galėtų pakelti; ar tai verčia tave galvoti apie savižudybę kaip išeitį?”
• „Ar visas tave slegiantis skausmas verčia tave galvoti apie kenkimą sau?”
• „Ar niekada nesijautei taip, kad geriausia būtų visą tai palikti?”

Tinkamiausias būdas paklausti priklausys nuo situacijos ir nuo to, kas priimtiniau konkretiems žmonėms. Taip pat svarbu suprasti asmens atsakymo esmę bandant jį įvairiai interpretuoti, nes kenčiantis žmogus gali atsakyti „ne”, nors iš tikrųjų galvoja „taip”. Žmogus, kuris nesiruošia žudytis, paprastai sugebės atsakyti „ne” ir dažniausiai tęs kalbą apie konkrečias priežastis, dėl ko jis turi gyventi. Taip pat gali būti naudinga paklausti, ką jie darytų, jei palinktų į savižudybę netolimoje ateityje – o gal jie linkę į savižudybę, tik nedrįsta to jum pasakyti.

Kalbos išskirtinai vien apie savižudybės būdus gali duoti idėjų žmonėms, kurie galvoja apie savižudybę, bet nepagalvoja apie tai, kaip jie tai padarys. Žiniasklaida skelbia, kad vien koncentruojantis į metodą ir ignoruojant emocinę pusę, galima paskatinti „mėgdžiotojus” žudytis.

4. Tai kas gali padėti žudytis sumaniusiam žmogui?

Žmonės paprastai gali susitvarkyti su paskirais traumuojančiais įvykiais ar stresu ir išgyvena tai palyginus gerai, bet kai keli tokie įvykiai atsitinka per trumpą laiko tarpą, mūsų sugebėjimas susitvarkyti, iškęsti gali žlugti.

Streso ar traumos, sukeltos konkretaus įvykio, pasekmės priklausys nuo konkretaus žmogaus, nuo situacijos, nuo to, kaip jis susidoroja su įtampa. Žmonės yra daugiau ar mažiau jautrūs konkretiems stresiniams įvykiams, vieniems kažkokie įvykiai gali atrodyti stresiniais, nors kitiems jie bus tik teigiama patirtis. Be to, žmonės sprendžia streso ir traumos problemas skirtingais būdais; keleto rizikos faktorių buvimas toli gražu nereiškia, kad asmuo links į savižudybę.

Priklausomai nuo konkretaus žmogaus, rizikos faktoriai, kurie gali pastūmėti žmogų galvoti apie savižudybę yra:

• Ryškūs pasikeitimai:
 o Santykių.
 o Jo paties ar šeimos nario gerbūvio.
 o Kūno išvaizdos.
 o Darbe, mokykloje, universitete, namuose, vietovėje.
 o Materialinės padėties.
 o Pasaulinės situacijos.

•  Žymūs praradimai:
 o Mylimo žmogaus mirtis.
 o Reikšmingų santykių praradimas.
 o Pasitikėjimo savimi ar siekių praradimas.
 o Darbo praradimas.

• Patirta prievarta:
 o Fizinė.
 o Emocinė/Psichologinė.
 o Lytinė.
 o Socialinė.
 o Dėl nerūpestingumo/aplaidumo.

5. Kaip man suprasti, kad kažkas man svarbus ruošiasi žudytis?

Paprastai linkę žudytis žmonės sąmoningai ar nesąmoningai duos įspėjamuosius ženklus, parodydami, kad jiems reikia pagalbos, ir dažniausiai tikėdamiesi, kad jie bus išgelbėti. Signalai dažniausiai pasirodo grupėmis, todėl bent keletas jų turėtų būti akivaizdūs. Vieno ar kelių tokių ženklų buvimas dar nereiškia, kad žmogus garantuotai ruošiasi žudytis: vienintelis būdas sužinoti – paklausti. Kitais atvejais savižudis gali nenorėti būti išgelbėtas ir vengti duoti kitiems įspėjamuosius ženklus.

Tipiškais pavojaus ženklais, demonstruojamais žudytis besiruošiančių žmonių, gali būti:

• Atitolimas nuo draugų ir šeimos.
• Depresija plačiąja prasme; nebūtinai diagnozuojama psichinė liga kaip klinikinė depresija, bet pastebima pagal tokius požymius:
 o Polinkio įprastiniams pomėgiams praradimas.
 o Liūdnumo, beviltiškumo, irzlumo ženklų rodymas.
 o Apetito, svorio, elgesio, aktyvumo, miego pobūdžio (patterns) pasikeitimai.
 o Energijos praradimas.
 o Neigiami atsiliepimai apie save.
 o Pasikartojančios savižudybės mintys ar fantazijos.
 o Staigūs pasikeitimai iš didelės depresijos į būseną ‘taika' (gali rodyti, kad sugalvota savižudybė).
• Kalbėjimas, rašymas arba užuominos apie savižudybę.
• Ankstesni bandymai.
• Beviltiškumo jausmas ir pagalbos nesitikėjimas.
• Asmeninių reikalų nukreipimas tokia linkme:
 o Asmeninių daiktų išdalinimas.
 o Staigus stiprus susidomėjimas testamentais ir gyvybės draudimais.
 o Situacijų apie senesnius asmeninius incidentus išsiaiškinimas.

Tai nėra tikslus sąrašas: kai kurie žmonės gali nerodyti tokių ženklų ir visgi galvoti apie nusižudymą, kiti gali rodyti daug tokių ženklų bet normaliai susidoroti su situacija; vienintelis būdas sužinoti tiksliai – paklausti. Kartu su rizikos faktoriais, pateiktais aukščiau, šis sąrašas gali padėti žmonėms suprasti, kada kitiems reikia pagalbos.

Jei žmogus labai sunerimęs, sugalvojo potencialiai mirtiną planą kaip save nužudyti ir turi priemonių kaip tai padaryti greitai, tai laikoma, kad jis tikrai gali bandyti nusižudyti.

6. Man šiek tiek nepatogu; ar negalima to tiesiog praleisti?

Vakarų visuomenėje savižudybės tema tradiciškai yra tabu, tai veda prie tolimesnio susvetimėjimo ir blogina situaciją. Net po mirties, savižudžiai dažnai laikomi kitokiais ir nelaidojami šalia kitų žmonių kapinėse, tarsi jie būtų padarę neatleistiną nuodėmę.

Mes galėtume toli pažengti mažinant savižudybių skaičių, priimdami žmones tokius, kokie jie yra, panaikindami socialinį tabu kalboms apie mintis nusižudyti, sakydami žmonėms, kad tai nėra smerktina jaustis taip blogai, kad net galvoti apie savižudybę. Žmogus vien šnekėdamas apie tai, kad jis jaučiasi puikiai, sumažina savo kančias, jis pradeda matyti kitas galimybes ir tokiu atveju žymiai sumažėja tikimybė, kad jis bandys nusižudyti.

7. Tai ką aš galiu padaryti?

Paprastai būna toks žmogus, į kurį linkęs nusižudyti gali kreiptis; jei žinote, kad kažkas jaučiasi blogai ar jūs pats galvojate apie savižudybę, ieškokite žmogaus, kuris galėtų padėti, ir ieškokite tol, kol rasite tokį, kuris jūs išklausys. Dar kartą – vienintelis būdas sužinoti ar žmogus ruošiasi žudytis – tai kai jūs paklausiat, o jis atsako.

Į savižudybę linkusiems žmonėms, kaip ir mums visiems, reikia meilės, supratimo ir rūpesčio. Žmonės paprastai neklausia tiesiai šviesiai „ar tu jautiesi taip blogai, kad net galvoji apie savižudybę?”. Užsidarydami savyje savižudžiai padidina izoliacijos jausmą ir tikimybę, kad jie bandys žudytis. Klausimas ar jie galvoja apie savižudybę sukelia tokį efektą: žmogui duodama galimybė jaustis taip kaip jaučiasi, o tai sumažina izoliaciją; jei žmogus linkęs žudytis, jis matys, kad kažkas kitas pradeda suprasti kaip jis jaučiasi.

Jei kažkas jums pasako, kad galvoja apie savižudybę, visų pirma – išklausykite. Tada dar paklausykite. Pasakykite jam: „Aš nenoriu, kad tu mirtum”. Pasistenkite padaryti taip, kad galėtumėt išgirsti kaip jis jaučiasi ir pabandykite suformuoti „nesižudymo kontraktą”: paprašykite jo pažadėti jums, kad nesižudys, ir jei pajus, kad nori pasidaryti sau kažką blogo, jis nieko nedarys, kol nesusitiks su jumis arba kažkuo kitu, kas gali jį paremti. Žiūrėkite į jį rimtai ir pasistenkite nukreipti į kažką labiau pasiruošusį padėti, kaip pavyzdžiui gydytoją, pagalbos centrą, psichologą, socialinį darbuotoją ar dar ką (pagal situaciją). Jei pasirodys, kad žmogus nori nusižudyti, jums gali tekti prievarta nuvesti jį į gydymo įstaigą.

Nesistenkite jų „išgelbėti” arba pasiimti sau jų atsakomybę, ar būti didvyriu ir pasistengti viską sutvarkyti pats. Jūs padėsite labiausiai, jei nukreipsite juos pas specialistus, kurie jiems galės pasiūlyti reikiamą pagalbą, o tuo metu jūs ir toliau juos remsite ir prisiminsite, kad už viską, kas atsitinka, atsakingi jie patys. Pasiimkite taip pat ir sau šiek tiek paramos, kai bandote padėti jiems; nebandykite išgelbėti pasaulį vien savo jėgomis.
Jei nežinote ką daryti – skambinkite į pagalbos liniją.
Viršuje duotais adresais taip pat galite ieškoti pagalbos.

8. Pagalba? Svarstymai? Bet ar svarstymai nėra tik bergždžias laiko gaišimas?

Tai tiesa, kad svarstymai nėra viską sutvarkantis stebuklas. Tai bus efektinga tik tada, jei svarstymai padės žmogui sukurti atitinkamus santykius, kurių jam reikės ilgalaikei paramai. Tai nėra „sprendimas”, bet tai gali tapti padedančiu ir efektyviu, gal net esminiu žingsniu.

9. Kalbėti, kalbėti, kalbėti. Reikia tik kalbėti. Kaip tai gali padėti?

Nors tai nėra ilgalaikis sprendimas, visgi paklausimas ir jų išsikalbėjimas apie tai kaip jaučiasi, žymiai sumažina jų vienišumo jausmą ir kančias, kas savo ruožtu labai sumažina greitos savižudybės riziką. Žmonės, kurie iš tikrųjų rūpinasi, gali nenorėti kalbėti tiesiogiai apie savižudybę, nes tai jiems yra tabu.

Vidutiniu ir ilgesniu periodu svarbu ieškoti pagalbos, kad būtų galima išspręsti problemas kiek galima greičiau; nesvarbu ar jos emocinės, ar fizinės. Prieš tai jau bandę, yra labiau linkę kartoti savižudybės bandymus, taigi labai svarbu su profesionalo pagalba išspręsti likusias problemas.
Kai kurios problemos gali būti neišsprendžiamos svarstymais, bet geras patarėjas turi sugebėti padėti žmogui konstruktyviai tvarkytis su jomis esamu momentu, o taip pat išugdyti geresnį sugebėjimą susitvarkyti ir išmokyti efektyvesnių metodų, kaip susidoroti su problemomis, kurios gali iškilti ateityje.

10. Kaip veikia telefono paramos linijos?

Skirtingos linijos veikia skirtingai, bet paprastai jūs galite paskambinti ir kalbėti su patarėju apie bet kokias problemas nei kiek neverčiamas ir nespaudžiamas į kampą, kas yra lengviau nei pokalbis akis į akį. Pokalbis apie situaciją su rūpestingu, nepriklausomu žmogum gali labai padėti, nesvarbu ar krizė jum pačiam, ar jūs jaudinatės dėl kažko kito. Jie taip pat gali pasakyti vietinių pagalbos centrų koordinates, jei jums reikia tolimesnės pagalbos. Jums nereikia laukti krizės viršūnės arba kol iškils gyvybei gresianti problema, galite kreiptis iš karto.

Telefoninių pagalbos linijų poveikis skirtingas, todėl svarbu atsiminti, kad jei nepavyksta su viena, bandykite kitas tol, kol jums pasiseks. Paprastai iš karto turėtų pasisekti. Daugelis žmonių, kurie jaučiasi blogai, nežino, kad pagalba yra taip arti, arba negalvoja skambinti tuo metu, kai jų kančia tokia nepakeliama.

11. O kaip aš? Ar aš kuo nors rizikuoju?

Gali būti, kad kažkas, skaitantis šitą tekstą, vieną dieną bandys žudytis, taigi štai greitas kelio savižudybei užkirtimo pratimukas: sugalvokite sąrašą iš 5 žmonių, su kuriais galėtumėte pakalbėti, jei nebūtų kur kreiptis, pradėdami sąrašą labiausiai tinkančiu ar pageidaujamu asmeniu. Pasirašykite „nesižudymo” kontraktą su savimi, pasižadėdami, kad jei kada nors užsinorėsite žudytis – eisite pas kiekvieną iš susirašytų žmonių ir paprasčiausiai pasakysite kaip jaučiatės; ir jei niekas jūsų neklausys,jūs eisite ir ieškosite tol, kol kas nors paklausys. Daug bandančiųjų žudytis taip kenčia, kad nežino kur kreiptis, taigi turint prieš akis tokį sąrašą tikrai turėtų padėti.

12. Kaip savižudybė paveikia šeimą ir draugus?

Savižudybė dažniausiai labai traumuoja šeimos narius ir draugus, nepaisant to, kad žmonės, kurie žudosi, galvoja kad niekas jais nesidomi. Prie gedulo jausmo, susijusio su žmogaus mirtimi, gali prisidėti kaltės, pykčio, pasidavimo jausmai, sąžinės graužimas, sumišimas ir didelė kančia dėl neišspręstų problemų. Tokia dėmė apsunkina artimųjų susidorojimą su skausmu ir priverčia juos taip pat jaustis vienišais.

Savižudžių artimieji dažnai pastebi, kad po savižudybės aplinkiniai į juos pradeda kitaip žiūrėti, ir gali vengti kalbėti apie tai kas atsitiko, bijodami pasmerkimo. Jie dažnai jaučiasi nevykėliais, nes kažkas, kas jiems taip rūpėjo, pasirinko savižudybę. Didelis skausmas, kurį jie patyrė dėl santykių su nusižudžiusiu žmogumi, gali juos priversti bijoti naujų santykių.
 
Žmonės, iškentę rūpimo žmogaus savižudybę, gali kreiptis į „išlikusiųjų grupę”, kur galės bendrauti su žmonėmis, patyrusiais panašias kančias, todėl ten jie bus priimti neteisiami ir nesmerkiami. Dauguma pagalbos tarnybų turėtų pasakyti, kur rasti panašią pagalbą jūsų vietovėje.
Egzistuoja taip pat ir savižudžių artimųjų mailing-list'ai. Žiūrėkite resursų sąrašą viršuje.

13. Palaukit; juk savižudybė neteisėta! Argi tai nesustabdo?

Žmogui, kuriam taip sunku, kad net bando nusižudyti, visiškai neįdomu teisėta tai ar neteisėta. Negalima įstatymais reguliuoti emocinio skausmo, paskelbiant polinkį žudytis nelegaliu. Tai netgi darys potencialius savižudžius dar labiau izoliuotais, ypač kai absoliuti dauguma bandymų būna nesėkmingi, palikdami bandžiusįjį blogesnėje pozicijoje nei buvo prieš tai, nes jie dar tampa ir nusikaltėliais. Kai kuriose šalyse savižudybė visgi paskelbta nelegalia, kitose – ne.

14. Argi žmogus neturi teisės žudytis, jei jis to nori?

Vakarų visuomenė linkusi iškelti asmens teises virš pareigų ir atsakomybės prieš visuomenę. Kaip ten bebūtų, kiekvienas asmuo yra dalis didesnio įvairių santykių mechanizmo, kurio kontekste ir egzistuoja asmens teisės ir pareigos. Žmonėms, kurie jaučiasi vieniši, izoliuoti, nelaimingi ir neturi vilčių dėl savo ateities, yra labai sunku pastebėti paramą juos supančioje aplinkoje. Dažnai tai yra priežastis to, kad jie neįvertina galimos aplinkinių paramos, o taip pat ir smūgio, kurį jie suduotų nusižudydami.

Diskusijos dėl žmogaus teisių tampa labai emocionaliomis, ypač kai kyla konfliktas tarp individo ir visuomenės teisių bei atsakomybės. Pavyzdžiui, žmonės, kurie buvo emociškai traumuoti dėl artimo žmogaus savižudybės, gali lygiai taip pat tvirtinti savo teisę dėl to nekentėti. Aišku reikėtų pakartoti, kad asmeniui, galvojančiam apie savižudybę labiau reikia supratimo, nei paskaitos apie jų atsakomybę prieš kitus žmones.

Galiausiai, suteikdami pagalbą žmonėms sprendžiantiems problemas, ieškantiems geresnių pasirinkimo variantų ar padėdami išvengti veiksmų, kurių jie vėliau gailėtųsi, savo teises tik praplečiame, o ne atvirkščiai.

Pastabos:
1. „Hearing the cry: Suicide Prevention”, Appleby and Condonis, 1990.
ISBN 0-646-02395-0
Copyright 1994, 1995, 2003 by Graham Stoney

This article may be freely redistributed for personal use or via Usenet News provided that this copyright message remains intact. Any other form of commercial distribution requires explicit permission from the author.