Pagal narkotinių medžiagų vartojimo dažnumą bei priklausomybės nuo jų vystymąsi yra skiriami šie narkotinių medžiagų vartojimo etapai:

Eksperimentinis – kai asmuo, pavartojęs narkotikus vieną ar kelis kartus, po to gali nevartoti, tačiau tai nereiškia, kad jis netaps narkomanu;

Nereguliarus – kai narkotikai vartojami ne nuolatos ir vystosi psichinė priklausomybė;

Reguliarus (piktnaudžiavimas) – kai narkotikai vartojami nuolat, išsivysto psichinė, ir vystosi fizinė priklausomybė.

Priklausomybė – kai po ilgesnio ar trumpesnio narkotinių medžiagų vartojimo išsivysto stiprus potraukis ( psichinis ir fizinis) vartoti narkotikus, žmogus suserga liga – narkomanija.

Tolerancija – tai susilpnėjusi organizmo reakcija į tą patį narkotinės medžiagos kiekį. Norėdamas pajusti tokį patį efektą, kiekvieną kartą žmogus turi vartoti vis didesnę narkotinės medžiagos dozę. Palaipsniui narkotikų teikiamas malonumas vis mažėja, o nemalonūs reiškiniai darosi vis ryškesni ir skausmingesni. Žmogų pradeda kankinti abstinencijos sindromas.

Abstinencijos sindromui būdingas nenugalimas potraukis pavartoti narkotikų. Išsivysto vegetaciniai-somatiniai, neuropsichiniai sutrikimai, kurie trunka nuo kelių valandų iki kelių savaičių. Ligonis yra dirglus, sutrinka širdies ritmas, pasireiškia skausmo priepuoliai, pakyla temperatūra. Skauda galvą, ji svaigsta, pykina, ligonis vemia, sutrinka tuštinimasis, pila prakaitas, teka seilės, kamuoja nemiga, košmarai, krečia drebulys, skauda raumenis, sąnarius. Nuo sunkaus abstinencijos sindromo sutrinka sąmonė, būna traukulių, haliucinacijų, apima nerimas, mirties baimė. Kartais ligonis būna agresyvus, susižaloja, mėgina nusižudyti. Pavartojus narkotiką šie reiškiniai dingsta.

Psichinė priklausomybė dažniausiai atsiranda nuo pirmo narkotinės medžiagos pavartojimo ir pasireiškia potraukiu ją vartoti. Noras svaigintis užvaldo žmogaus psichiką (mintis, jausmus, veiklą), tampa gyvenimo būdu. Pasibaigus narkotiko poveikiui, žmogus nebegali grįžti į normalią būseną. Tarp paauglių stebimas grupinis psichinis potraukis. Ši priklausomybė gali būti tiesiogiai susijusi su aplinka, kurioje narkotinės medžiagos yra vartojamos, nes bendravimas tokiose grupėse yra beveik vienodai svarbus kaip ir pats apsvaigimas. Sustiprėjus psichinei priklausomybei, pradedama svaigintis ir po vieną.

Fizinė priklausomybė atsiranda vėliau, kai narkotinė medžiaga tampa būtina organizmo biologinei ir cheminei pusiausvyrai išlaikyti. Ji pasireiškia ryškiais psichiniais ir fiziniais sutrikimais. Pakinta visos žmogaus organizmo funkcijos, kraujyje turi nuolat cirkuliuoti individuali narkotiko dozė. Jos nemalonius reiškinius panaikina nauja narkotiko dozė. Jei organizmas negauna narkotiko, vystosi abstinencijos sindromas.

Yra išskiriami keli narkotikų vartojimo etapai, kurių metu keičiasi žmogaus psichika ir organizmo reakcija į narkotikus. Žmogui, pradėjusiam vartoti narkotikus, paprastai užtenka mažų narkotinių medžiagų dozių, kad pasiekti ryškų psichinės būsenos pasikeitimą – euforiją (stiprų malonumo jausmą), energijos antplūdį ar pojūčių ir suvokimo pokytį (efektas priklauso nuo konkretaus narkotiko). Kartais po pirmųjų bandymų ryškaus pasikeitimo nepasiekiama – nauji įspūdžiai nesuprantami ir sunkiai įvardijami arba narkotikai sukelia šalutinį, nelaukiamą efektą – vėmimą (vartojant heroiną) ar stiprias nemalonias haliucinacijas (vartojant LSD). Tačiau po kelių bandymų greitai išmokstama pasirinkti tinkamą dozę ir patirti laukiamą teigiamą efektą – euforinę būseną. Ši būsena sukelia norą vėl ją patirti – o tai jau psichinės priklausomybės pradžia. Pakartotinai vartojant narkotiką, teigiamas jo poveikis pradeda mažėti, ir žmogus, norėdamas pasiekti teigiamą efektą, turi didinti narkotiko dozę. Toks reiškinys vadinamas tolerancija. Kaskart reikia vis didesnių narkotiko dozių, euforinė būsena silpnėja, ryškėja abstinencijos požymiai. Tai rodo, kad vystosi fizinė priklausomybė. Organizmui prisitaikant prie narkotinės medžiagos, biologiniai procesai pasikeičia taip, kad jie galėtų normaliai funkcionuoti esant organizme narkotinei medžiagai. Kiekvienas narkotikas savaip lemia šiuos procesus. Narkotikas pakeičia natūralių organizmo medžiagų- mediatorių (adrenalino, insulino, estrogeno, noradrenalino, dopamino, serotonino, acetilcholino ir kt.) veiklą, o taip pat ir ląstelių jautrumą joms. Nutraukus narkotiko vartojimą, šie procesai vėl sutrinka, ir organizmas dėl to patiria didelį narkotinės medžiagos stygių, kuris pasireiškia abstinencijos sindromu.. Todėl, kad galėtų jaustis normaliai, narkomanas vėl turi pavartoti narkotinę medžiagą. Toliau vartojant narkotiką net ir labai didelėmis dozėmis, euforinė būsena nepasireiškia. Dabar panaudotas narkotikas gali tik sumažinti fizinį ir dvasinį skausmą. Elgesys ir emocijos tampa sunkiai valdomos, vidinis skausmas perauga į gilią depresiją. Stiprėja baimės jausmas.

Narkotinės medžiagos vartojamos įvairiais būdais:
Kramtant, geriant. Kanapių aliejus, opiumas, heroinas, kokainas, LSD, ekstazi, kofeinas, raminamosios ir migdomosios medžiagos.
Uostant. Heroinas, kokainas, amfetaminas, lakiosios medžiagos.
Įkvepiant, rūkant. Hašišas, marihuana, kanapių aliejus, opiumas, heroinas, kokainas, lakiosios medžiagos.
Leidžiant į veną, kartais į raumenis. Heroinas, kokainas, amfetaminas, anaboliniai steroidai, aguonų ekstraktas.

Pavojingiausias narkotikų vartojimo būdas – kai jie leidžiami į veną. Šiuo atveju narkotiko poveikis labai greitas. Nesteriliais švirkštais ar adatomis galima užsikrėsti virusiniais hepatitais, ŽIV ar kitomis infekcijomis. Užkalkėjus venoms, susidaro pūliniai, trombai, atsiranda kraujotakos sutrikimai, padidėja kraujo užkrėtimo, gangrenos pavojus.

NARKOTINIŲ MEDŽIAGŲ POVEIKIS CENTRINEI NERVŲ SISTEMAI

Galvos smegenų anatomija

Galvos smegenis sudaro smegenų kamienas (pailgosios smegenys, tiltas, vidurinės ir tarpinės smegenys), didieji pusrutuliai ir smegenėlės.

Galvos smegenyse yra centras, reaguojantis į natūralius (pvz., maistas, vanduo, seksas) ir dirbtinius (pvz., narkotinės medžiagos) dirgiklius, sukeldamas malonumo jausmą. Jis reguliuoja emocijas ir veiksmus, susijusius su išlikimu (mityba, savisauga, dauginimusi, miegu) ir lytiniu elgesiu. Tai limbinė sistema (pasitenkinimo takas, malonumo pojūčio grandis). Narkotinių medžiagų sukeliamą priklausomybės sindromą nulemia tai, kad narkotikai tiesiogiai veikia evoliuciškai primityvesnį smegenų kamieną bei limbinę sistemą, aplenkdami smegenų žievę.

Jutimus lemia tam tikros smegenų žievės skiltys.

Nervinės ląstelės sandara ir impulsų perdavimas (neurotransmisija).

Galvos smegenis sudaro milijonai nervinių ląstelių – neuronų. Neuroną sudaro kūnas, reguliuojantis neurono veiklą, trumpos šakotos ataugos – dendritai, priimantys impulsus iš kitų neuronų bei ilga mažai šakota atauga – aksonas, perduodantis impulsus kitiems neuronams ar organizmo audiniams.

Impulso perdavimas iš ląstelės į ląstelę vadinamas neurotransmisija. Nors aksonai ir dendritai yra labai arti vienas kito, impulso perdavimas iš aksono į dendritą nevyksta tiesiogiai. Vieno neurono aksono jungtis su kito neurono dendritu vadinama sinapse. Ji sudaryta iš presinapsinės membranos, kuri dengia aksono galūnėlę, sinapsinio plyšio ir postsinapsinės membranos, kuri dengia dendrito galūnėlę. Signalas per sinapsinį plyšį perduodamas neuromediatorių pagalba. Nervinis impulsas atpalaiduoja neuromediatorius, kurie išsiskiria į sinapsinį plyšį.

Ramybės būsenoje neuromediatoriai yra už presinapsinės membranos ir negali praeiti pro membraną. Aksonu atėjęs nervinis impulsas, sąlygoja pūslelėse esančio neuromediatoriaus išsiskyrimą į sinapsinį plyšį ir postsinapsinėje membranoje esančių receptorių sužadinimą. Po to neuromediatoriai vėl „įsiurbiami“ atgal už presinapsinės membranos, o receptoriai grįžta į normalią būseną.

Neuromediatoriai (natūralios organizme besigaminančios medžiagos) yra įvairių rūšių (acetilcholinas, serotoninas, adrenalinas, noradrenalinas, dopaminas, opioidiniai neuromediatoriai (endorfinai, enkefalinai), tačiau kiekvienas atlieka konkrečią užduotį ir gali prisijungti tik prie tiksliai tinkančio receptoriaus. Perdavus impulsą, neuromediatoriaus perteklių absorbuoja jį išskyręs neuronas. Reabsorbciją atlieka presinapsinėje membranoje esantys taip vadinami receptoriai priėmėjai. Tie patys neuromediatoriai panaudojami vėliau. Po trečio-ketvirto narkotikų pavartojimo smegenyse sumažėja dopamino receptorių priėmėjų. Kuo daugiau žmogus vartoja narkotinių medžiagų, tuo daugiau sunaikina ir tų receptorių. Dopamino receptorių priėmėjų sunaikinimas reiškia, kad tai kas anksčiau suteikdavo džiaugsmą, malonumą, daugiau jų nebesuteikia. Kai žmogus susilaiko nuo narkotinių medžiagų, tame tarpe ir alkoholio vartojimo, jis iš smegenų atima vienintelį dopamino šaltinį.

Adrenalinas, noradrenalinas – išsiskiria išgąsčio, įniršio, bei kitų stresinių situacijų metu. Parengia organizmą veiklai.

Acetilcholinas – stimuliuoja atmintį, normalizuoja raumenų veiklą. Jautriai reaguoja į nikotiną.

Endorfinai – išsiskiria patyrus malonų įspūdį, pasiekus užsibrėžtą tikslą, reguliuoja skausmo jutimą, apetitą, miegą, elgesį, emocijas.

Serotoninas – reguliuoja kraujospūdį, lemia nuotaiką, apetitą, lytinį potraukį, skausmo suvokimą.

Dopaminas – stiprina ir dažnina širdies susitraukimus, didina kraujospūdį, gerina inkstų kraujotaką.

Narkotikų poveikis smegenims

Vienu iš gyvenimo variklių yra laikomi malonūs išgyvenimai. Atmintis užfiksuoja malonius pojūčius, todėl norisi tai pakartoti. Šiame procese dalyvauja nervinių impulsų perdavėjas neuromediatorius dopaminas. Kuo daugiau pasklinda dopamino, tuo daugiau jaučiama malonumo. Visi priklausomybę sukeliantys narkotikai aktyvina pasitenkinimo taką galvos smegenyse. Beveik visi narkotikai tikslą pasiekia veikdami neurotransmisiją. Žmogaus, įpratusio vartoti narkotines medžiagas smegenys yra kitokios, jos fiziškai ir chemiškai skiriasi nuo normalių smegenų. Jose įvyksta virtinė pasikeitimų, pasiekiama būsena, kai šių medžiagų vartojimas jau virsta būtinybe. Kokainas, tabakas, heroinas, alkoholis, amfetaminai ir kitos narkotinės medžiagos pakeičia smegenyse malonumo pojūčio grandinę. Kai ta grandinė aktyvinama, kai ji gauna impulsus, mes jaučiame malonumą. Narkotinė medžiaga, patekusi į galvos smegenis, neleidžia neuromediatoriui grįžti už presinapsinės membranos, todėl sinapsiniame plyšyje padaugėja neuromediatoriaus. Toks antplūdis stiprina ir prailgina malonumo grandinę, suteikdamas apsvaigimo pojūtį (5 pav.).Į smegenis patekę narkotikai veikia neuromediatorius, sutrikdo natūralią jų sintezę. Ilgalaikiai pakitimai galvos smegenyse ir sudaro priklausomybės esmę.

Stimuliatoriai (amfetaminai, kokainas ir kt.) didina dopamino išsiskyrimą ir blokuoja atgalinį dopamino įsiurbimą už presinapsinės membranos, stiprina narkotikų poveikį priimantiems receptoriams. Dopaminas didina energijos antplūdį, pakelia nuotaiką.

Depresantai (heroinas ir kiti opiatai) skatina dopamino ir endorfinų išsiskyrimą, kurie jungiasi su opiatų receptoriais. Ilgiau juos vartojant, organizmas nustoja gaminti natūralias medžiagas endorfinus, žmogus be narkotinės medžiagos nesijaučia laimingas.

Haliucinogenai (ekstazi, LSD ir kt.) veikia į postsinapsinės membranos receptorius panašiai kaip serotoninas. Jie pakelia nuotaiką, sumažina baimės jausmą, alkį, skausmą, nejaučia nuovargio. Ilgiau vartojant šias narkotines medžiagas, sutrikdoma natūrali organizme gaminamo serotonino gamyba.

Views All Time
Views All Time
5531
Views Today
Views Today
1
0 0