Normaliam organizmo funkcionavimui būtina tiksli skysčių ir elektrolitų pusiausvyra. Svarbiausi organizmo mikroelementai yra kalis, natris, kalcis, magnis, fosforas. Iki pastarojo meto magnio reikšmei gyvybiniuose procesuose buvo skiriama kur kas mažiau dėmesio nei kalio ar kalcio. Tuo tarpu magnis yra labai paplitęs ir gyvybiškai svarbus organizmo mikroelementas.

Visų pirma, magnis aktyvina per 300 fermentų veiklą, todėl be jo dalyvavimo negali vykti jokių metabolinių energijos tiekimo, kaupimo ar išsaugojimo reakcijų. Nuo pagamintos energijos kiekio priklauso žmogaus fizinės ir protinės veiklos intensyvumas. Be to, magniui būdingos ląstelių membranas stabilizuojamosios savybės, jis slopina kai kurių neurohormonų išsiskyrimą. Magnis veikia ir kaip fiziologinis kalcio antagonistas. Dėl paminėtų savybių magnis ypač svarbus širdies, kraujagyslių, kaulinio skeleto, raumenų ir nervų sistemos veiklai.

Organizmas negali pats pasigaminti magnio ar jo junginių, todėl jie turi patekti su maistu, bet ne visada maiste yra pakankamas jo kiekis. Pagal PSO mitybos normas, suaugusiems asmenims vienos dienos magnio poreikis vidutiniškai yra 300-350 mg. Magnis pasisavinamas plonosiose žarnose, paprastai aktyvaus transporto reakcijų metu, didesni kiekiai – vykstant pasyviai jo difuzijai. Magnio atsargos organizme yra 24-28 g, 60 proc. jo yra kauluose, 40 proc. – raumenyse bei vidaus organuose ir tik 1 proc. – intersticiniame skystyje ir kraujo serume. Prireikus gali būti mobilizuojama iki 45 proc. kauluose esančių magnio atsargų. Mobilizuodamas rezervus, organizmas kurį laiką gali įveikti magnio trūkumą maiste. Kol neišeikvojami rezervai, magnio trūkumas yra užslėptas, simptomų nėra, o magnio koncentracija serume lieka normali. Dėl tos pačios priežasties hipomagnezemijos klinika vystosi iš lėto, simptomų atsiranda palaipsniui, todėl anksti atpažinti hipomagnezemiją gana sunku. Per dieną apie 100 mg magnio išskiriama plonosiose žarnose ir inkstuose. Magnio homeostazę reguliuoja inkstai.

Normalus magnio kiekis kraujo serume yra 0,8-1,0 mmol/l. Apie 60 proc. magnio yra jonizuotos formos, apie 30 proc. – susijungusio su baltymais, likusioji dalis – magnio citrato, fosfato, orotato pavidalo. Fiziologiškai veikli tik jonizuota forma.

Hipermagnezemija (magnio koncentracija serume didesnė nei 1,5 mmol/l) pasitaiko retai, dažniausiai sergant inkstų nepakankamumu. Daug dažnesnė yra hipomagnezemija (magnio koncentracija serume mažesnė nei 0,75 mmol/l).

Dažniausios hipomagnezemijos priežastys yra:

1. Sumažėjęs magnio kiekis maiste:

– mažas magnio kiekis dirvožemyje (rūgštūs lietūs, per daug tręšiama dirva) ir su tuo susijęs mažas magnio kiekis augaluose ir mėsos produktuose,
– minkštas vanduo,
– nesubalansuota mityba (svorį mažinančios dietos, sūrus maistas, badavimas).

2. Sutrikęs magnio pasisavinimas:

– viduriavimas, vėmimas,
– žarnyno fistulės,
– po plonųjų žarnų rezekcijos,
– nepakankamos rezorbcijos sindromas,
– endokrininės ligos.

3. Padidėjęs magnio poreikis:

– paauglystė (15-19 m.) ir senyvas amžius,
– nėštumo ir laktacijos periodas,
– intensyvus sportas,
– protinė įtampa, stresas,
– alkoholizmas.

4. Padidėjęs magnio išsiskyrimas:

– medikamentai: diuretikai (tiazidiniai, kilpiniai, osmoziniai), digitalis, citostatikai ir imunosupresantai, hormonai (kortikosteroidai, insulinas, skydliaukės hormonai), geriamieji kontraceptikai, geležies ir kalcio turintys preparatai, etanolis,

– poliurija,

– vidurių laisvinamųjų vaistų vartojimas,

– gausus prakaitavimas.

Hipomagnezemijos diagnostikai lemiamą reikšmę turi klinika. Magnio koncentracijos serume tyrimas neparodo tikslaus magnio kiekio audiniuose, kadangi jo sankaupos kauluose iš pradžių kompensuoja serumo magnio koncentracijos pokyčius. Lėtinis dalinis magnio trūkumas būna dažnai, tačiau jį sunku diagnozuoti dėl lėtai besivystančių, labai įvairių ir kintamų simptomų.

Dažni magnio trūkumo simptomai:

– nuolatinis fizinio ar protinio nuovargio pojūtis;

– dirglumas, nervingumas, bloga dėmesio koncentracija, atminties pablogėjimas, galvos skausmas, migrena;

– veido, sprando ir pečių srities raumenų traukuliai;

– širdies skausmai, ritmo sutrikimai;

– skrandžio ir žarnyno spazmai;

– gimdos spazmai;

– rankų ir kojų pirštų tirpimas, dilgčiojimas;

– šlaunų, blauzdų, pėdų raumenų mėšlungis.

Daugelis šių simptomų įeina į “tetaninio sindromo” sudėtį.

Lietuvoje įmanoma laboratorinė hipomagnezemijos diagnostika turi tik antraeilę reikšmę. Magnio koncentracija serume, eritrocituose, paros šlapime tik apytiksliai atspindi jo kiekį ląstelėse. Negalima įvertinti greitos magnio apykaitos dinamikos. Maža magnio koncentracija serume rodo, kad organizme šio elemento labai trūksta. Lengvesniais ir vidutinio sunkumo magnio trūkumo atvejais jo koncentracija serume gali būti normali.

JAV sukurtas pirmasis pasaulyje testas, leidžiantis nustatyti mineralinių medžiagų kiekį ląstelėse ir vertinti jų dinamiką, tiriant poliežuvinės srities epitelio ląstelių tepinėlį elektroninės mikroskopijos būdu ir rentgeno spinduliais (EXATEST). Įrodyta, kad elektrolitų koncentracija šiose ląstelėse patikimai atspindi bendrą organizmo ląstelių mikroelementų būklę ir jos dinamiką. Be to, atlikus daugkartinius tyrimus patikrinta, kad šio tyrimo metu nustatoma kalio, kalcio, magnio, fosforo ir chloridų koncentracija ląstelėse gerai koreliuoja su klinikiniais simptomais.

Indikacijų vartoti magnio preparatų yra labai daug, jos apima įvairius organus ir sistemas.

Kardiologijoje – tai aterosklerozė, krūtinės angina, miokardo infarktas, arterinė hipertenzija, įvairios tachikardijos.

Kitos indikacijos – premenstruacinis sindromas, preeklampsija ir eklampsija, hormonų disbalansas, lytinė disfunkcija, osteoporozė, alkoholizmas, cukraligė. Be to, diuretikų ar digitalio vartojimas, intensyvus sportas, nepakankama mityba ir kt.

Skiriamos dvi pagrindinės gydymo magniu indikacijų grupės: 1) magnio vartojimas siekiant kompensuoti jo trūkumą; 2) farmakodinaminio magnio poveikio panaudojimas, neatsižvelgiant į jo kiekį organizme.

Magnio gali būti skiriama tiek organinių, tiek neorganinių druskų pavidalu. Neorganinių magnio druskų (magnio sulfato, karbonato ir kt.) dažnai skiriama kaip antacidinių ar vidurių laisvinamųjų vaistų. Tinkamesnės kaip magnio papildas vartoti yra organinės magnio druskos: magnio citratas (Magnesium Diasporal granulės ir pastilės), magnio laktatas (Magne B6, Magvit), magnio orotatas (Magnerot). Magnio poveikį ląstelėje sustiprina vitaminas B6. Esant magnio trūkumui, rekomenduojami magnio ir vitamino B6 deriniai, pvz., preparatas Magne B6.

Ūminėms ligoms (skilvelių ritmo sutrikimams, gestozėms) gydyti skiriamos intraveninės magnio sulfato injekcijos (20 proc. ar 25 proc. tirpalas, atitinkamai 200 mg/ml arba 250 mg/ml). Skiriant įprastas gydomąsias dozes 16-32 mEkv magnio ir esant sveikiems inkstams, vaistas paprastai nesukelia nepageidaujamų poveikių. Skiriant didesnes dozes gali atsirasti pykinimas, vėmimas, kūno paraudimas, hipotenzija, išnykti gilieji sausgyslių refleksai, sustoti kvėpavimas ir širdis.

Lėtinėms hipomagnezemijoms gydyti skiriamos geriamosios magnio druskų tabletės. Per parą ligoniai turėtų gauti 300 mg magnio. Gydymo kursas turėtų trukti šešias savaites, iš viso 3-4 kursai per metus. Gydymo reguliarumą geriausiai užtikrina vaistai, kurių galima vartoti vieną kartą per dieną.

Magnio ir kalio trūkumo profilaktikai gali būti skiriama asparkamo tablečių, panangino bei sanangino tablečių ar injekcijų. Jų sudėtyje esama magnio aspartato ir kalio aspartato. Skiriama po 1-2 tabletes kas 8 val. Injekuojamosios šių vaistų formos dozavimas priklauso nuo klinikinės būklės. Kalio ir magnio asparaginato tirpalas 500 ml infuzijoms pagamintas iš kalio hidroksido, magnio hidroksido ir asparagino rūgšties. Skiriama širdies ir kraujagyslių ligoms gydyti.

Kontraindikacijos vartoti magnio preparatus: inkstų nepakankamumas (kreatinino koncentracija didesnė nei 5 mmol/l), didžioji miastenija, bradikardija, atrioventrikulinė blokada, organizmo dehidracija, žarnų nepakankamumas.

Šalutinis poveikis. Nuo didesnių dozių kai kada suminkštėja išmatos, viduriuojama.

Sąveika su kitais vaistais.

– Magnis trukdo pasisavinti geležį, tetracikliną, natrio fluoridą. Šių vaistų reikia gerti praėjus 2-3 val. po magnio preparato vartojimo.

– Sustiprina barbitūratų, migdomųjų, narkotikų, tubokurarinų grupės raumenų relaksantų veikimą.

– Gydant aminoglikozidais, ciklosporinais, cisplatina magnis apsaugo inkstus nuo toksinio jų poveikio. Gydant šiais vaistais reikia skirti ir magnio preparatų.

– Blogina izoniazido, chlorpromazino, trimetoprimo ir nitrofurantoino pasisavinimą.

– Magnio reikia skirti gydant diuretikais ir širdį veikiančiais glikozidais.

Views All Time
Views All Time
12520
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn