Beveik neabejoju, kad daugelis iš mūsų norėtų turėti puikią atmintį. Studentams ar moksleiviams – tai būtų puikus ramaus gyvenimo garantas, dirbantiesiems – gera atmintis pagelbėtų tikrai ne vienoje situacijoje. Bet ar ištikrųjų puiki, netgi tobula atmintis yra toks nuostabus dalykas?

JAV šiuo metu gyvena 41-ių metų moteris, kuri atsimena savo gyvenimą nuo 11 metų. Terminas ‘atsimena’ šiuo atveju yra daugiau negu netikslus. Ji tiksliai žino, ką ir kaip veikė kiekvieną dieną, net kiekvieną valandą, prabėgus ir keliom dešimtims metų. Šį fenomenalų sugebėjimą atradusi dar vaikystėje, moteris stengiasi gyveninti įprastą gyvenimą. Turbūt įdomu, iki kokių smulkmenų ji atsimena prabėgusius metus? Na, ji be problemų atsimena, kad pvz. 1981metais jai paskambino bendramokslis, atsimena taip pat, kad pokalbis tęsėsi 12 minučių, o tuo metu, kai jie kalbėjo, ji rankose laikė mėlynos spalvos pieštuką, kurį pametė kitų metų vasarą, birželio 27 dieną..

Norėtumėte ir Jūs tokios atminties? Aš – turbūt ne. Visų pirma, pagalvokite, kas būtų, jei atsimintumėte kiekvieną savo klaidą: tada taip pasielgiau, tada tą pasakiau, tą padariau. Šie blogi atsiminimai visada bus su Jumis. Ar susapnuotumėte košmarą, ar gyvenimas iškrėstų neitin linksmą pokštą – viso to pamiršti paprasčiausiai negalėsite. Antra – niekada nepamiršite ir kitų žmonių klaidų, bei blogų poelgių – bendravimas su jais taps komplikuotas. Žinoma, tobula atmintis turi ir neginčijamų pliusų.

O dabar pagalvokite, kaip pasikeistų gyvenimas, jeigu atsimintumėte tik paskutinę savo mintį, o ir ta išgaruotų po keletos minučių. Sunkiai suvokiama, tačiau vienam šešiasdešimtmečiui tai yra liūdna realybė. Prieš kelis dešimtmečius, liga pažeidė smegenis ir jos prarado sugebėjimą saugoti atsiminimus. Prisminimai, kuriuos jis turėjo savo mintyse prieš susergant, išliko. Tiesa, nors vyriškis gyvena sąlyginai normalų gyvenimą, jis neatsimena, nei kuri šiandien diena, nei kiek jam metų. Tikrasis jo ligos mąstas iškyla tada, kai supranti, kad jam neįmanoma pasakyti, jog jis serga ir kad jis nieko neatsimena – Jūsų žodžius pamirš po kelių minučių.. To pasekoje vyras gyvena aštuntajame dešimtmetyje: jis nesuvokia, kas yra Internetas, nesupranta mp3 formatų, nežino kas yra šalies prezidentas. Įdomu tai, kad pasąmonė visgi sugeba saugoti įgūdžius – kasdieną darydamas konkretų veiksmą – pvz. piešdamas, jis kiekvieną kartą tai daro vis geriau. Todėl prieš porą metų, žmona leido jam pačiam pradėti vaikščioti aplink rajoną, kuriame jie gyvena. Jeigu sustabdytum ir paklaustum, kur jis eina – žmogus nežinotų, tačiau visada sugebėtų grįžti į savo namus. Pakeliui kaskartą sutikdamas kaimynus, jis geranoriškai sveikinasi ir eina pasikalbėti, tarsi juos sutiktų pirmą kartą. Čia atsiskleidžia dar viena nepaprastai įdomi mūsų smegenų savybė – nors eidamas link žmonių, jis neatsimena, kad kanors būtų su juos matęs, tačiau savotiškas vidinis balsas jam sufleruoja, kad pokalbis turėtų teikti geras emocijas. Panašiai būna ir mums, kai susipažįstame su žmogumi – dažniausiai per keletą pirmų minučių nusprendžiame, ar mes su juo rasime bendrą kalbą.

Abu šie radikaliai skirtingi pavyzdžiai tik dar kartą parodo, kokį nuostabų mechanizmą nešiojame ant kaklų.

Views All Time
Views All Time
1237
Views Today
Views Today
1
0 0