Gyvenimas su narkotikais

Gyvenimas su narkotikais

Neseniai knygynuose pasirodžiusią profesoriaus Maiklo Gossopo knygą “Gyvenimas su narkotikais” godžiai skaito Lietuvos visuomenė, tarp jų ir narkomanai – patyrę visas kvaišalų vartojimo pasekmes. Pastarųjų nuomone, ne visi psichotropinių medžiagų poveikiai aprašyti teisingai. Žinoma, yra nemažai knygų, gąsdinančių narkomanijos pasekmėmis – ši yra joms atsvara, tačiau perskaičius tik “Gyvenimą su narkotikais” galima susidaryti vienpusišką nuomonę apie kai kuriuos diskutuotinus klausimus, o ne specialistai rizikuoja klaidingai suprasti narkomanijos išdavas.

Lietuvos AIDS centro Narkomanų reabilitacijos bendruomenės pacientai, kurių vartojimo stažas 2-15 metų, gerbdami autorių – Londono universiteto Psichiatrijos instituto profesorių – vis tik prieštarauja kai kuriems jo teiginiams.

M.Gossopas rašo (327 psl.): “Nėra priežasties, dėl kurios piktnaudžiaujantis narkotikais negalėtų produktyviai dirbti”. Jis pasitelkia Zigmundo Froido veiklos pavyzdį – esą jis “pastoviai ir entuziastingai vartojo kokainą, suprato, kad narkotikas leido jam galvoti aiškiau ir dirbti intensyviau”, o žymus Amerikos chirurgas Viljamas S.Halstedas didesnę savo gyvenimo dalį vartojęs morfijų” ir jo veikiamas galėjo sėkmingai dirbti”.

Straipsniai 1 reklama

Artūras: “Taip, galbūt iš pradžių narkotikas gali padėti – minčių kyla daugiau, bet kas paskui? Paskui tonizuojantis narkotiko poveikis blėsta. Vėliau imi galvoti tik apie dozę, apie jokį darbą negali mąstyti. Be to, ilgainiui tokios pačios dozės užtenka tik tam, kad jaustumeisi gana pakenčiamai, geriausiu atveju taip, kaip jauteisi iki pradėdamas vartoti. Kadangi būsi įpratęs prie geresnio narkotiko poveikio, norėsis pavartoti dar, taigi vėl neišvengiamai mintys suksis ne apie darbą, o apie narkotikus. O didesnė dozė, pavyzdžiui, opiatų, kuriuos esą gausiai vartojo žymus chirurgas, slopina jutimus, gali net laikinai dingti klausa, rega, dėmesio koncentracija tokiu atveju visai neįmanoma.

Alvydas: “Autoriaus teiginys “piktnaudžiaujantis narkotikais” reiškia – vartojantis daug ir dažnai. Kad ir koks narkotikas – kokainas, morfijus ar ekstazy – būtų vartojamas, tokiu atveju neliktų jokios galimybės dirbti produktyviai. Nebent kur nors fabrike prie staklių įmanoma būtų “suktis” refleksų pagalba, bet vis tiek po ilgesnio ar trumpesnio laiko išsenkama, atsiranda atminties spragų. Be to, nėra tokio darbo, kuriam atlikti nereikėtų dėmesio.

Knygos skyriuje apie haliucinogenus M.Gossopas tiesiog giria LSD (213-227 psl.). Propaguojama šio narkotiko vertė gydant psichologines problemas, aprašomas jo sukeliamas mistinis išgyvenimas, galintis keisti požiūrį į gyvenimą, ir apgailestaujama, kad LSD nebevartojamas medicinoje.

Alvydas: “Psichikos ligų gydymas narkotiku galėtų būti pateisinamas nebent tada, kai sergančiojo būklė labai sunki, jis gali susižaloti ar net nusižudyti. Be to, nereikėtų pamiršti, kad nemažai žmonių nusižudo pavartoję LSD – pats autorius mini tokių atvejų. Aišku, jų problemos tuo ir baigiasi. J.Lenonas, pavartojęs LSD, buvo sumąstęs įsikalti vinį sau į galvą, į tam tikrą smegenų tašką, kuris taip sužadintas neva sugrąžintų kūrybingumą. Gerai, kad tuomet jį sustabdė. Gal ir galima LSD bandyti gydyti, tarkim, depresiją. Bet jei perskaitę knygą žmonės pradės gydytis patys, pasekmės neprognozuojamos”.

Roman: “Tiesa, kad LSD poveikis skiriasi nuo visų kitų narkotikų. Vienintelė šio kvaišalo dozė gali apversti tavo gyvenimo ir pasaulio sampratą, gali įkvėpti domėtis dalykais, kuriems prieš tai buvai abejingas – pavyzdžiui, aš ėmiau studijuoti kinų filosofiją. Ir net gali nustoti vartoti narkotikus – nebėra poreikio ir prasmės. Tačiau aš mačiau ir kitą LSD sukeltą poveikį: pavartoję šio narkotiko pažystami klūpėjo ant kelių, klykė, laukė ir maldavo, kad tik greičiau poveikis praeitų…”

Knygoje profesorius lygina savęs naikinimą narkotikais su persivalgymu, kuris irgi kenkia, bet nesmerkiamas. Jis sugretina narkomaniją ir seksualinius nukrypimus bei pornografiją, kuriuos visuomenė jau daugiau ar mažiau toleruoja. Kavos ir arbatos gėrimas taip pat lyginamas su narkotikų vartojimu, nes kažkada ir šie gėrimai buvo draudžiami (39, 301, 327, 345 psl.).

Alvydas: “Negalima net lyginti. Persivalgymas kenkia tik persivalgančiajam, seksualinių mažumų polinkis taip pat nedaro žalos visuomenei. Narkotikų vartojimas kenkia ne tik vartotojui, bet ir kitiems. Gyvename visuomenėje, taigi natūralu, kad norime gyventi niekieno netrukdomi. Nuo narkotikų priklausomas žmogus padarys viską, kad tik gautų dozę – plėš, vogs, apgaudinės. Galų gale jo gydymas brangiai kainuoja. Normalu, kad visuomenė nenori savo gretose matyti narkomanų”.

11 skyriuje M.Gossopas rašo, kad vėliau ar anksčiau daugelis narkomanų meta, ir kad daugelis jų, vartojusių narkotikus (heroiną ar kokainą), meta be jokio gydymo.

Roman: “Sutinku su autoriumi: tapę priklausomi nuo narkotikų tam tikromis aplinkybėmis, pavyzdžiui, kareiviai karo metu, grįžę į savo įprastą aplinką, pasibaigus karui, jie greičiausiai lengviau liaujasi vartoję. Vienas gali kartais pavartoti, bet ilgai nepriprasti, kitam užtenka vienos dozės, kad taptų priklausomas, o po kelių metų – sukriošęs. Vienas meta narkotikus gana nesunkiai, kitas bando vėl ir vėl, gydosi įvairiose įstaigose ir niekaip neišmoksta gyventi blaiviai. Negalima stipriausiojo galimybių priskirti visiems žmonėms”.

Artūras: “Daugelis? Lietuvoje – maža dalis. Nebent turi kažkas sukrečiančio įvykti. Tačiau net nuo perdozavimo išgyventos klinikinės mirtys manęs tam nepaskatino. Tokių, kurie meta be jokio gydymo, – vienetai”.

Autorius teigia (317 psl.): ”Laikas, skirtas užbaigti atpratinimą (nuo narkotikų), priklausys nuo gydytojo ir vartotojo teikiamos pirmenybės gydymo metodui, bet heroinui jis gali baigtis bet kokiu atveju po kelių dienų arba per dvi, tris savaites”. M.Gossopas rašo, kad “netgi tie heroino vartotojai, kurie suvartoja iki dešimt gramų, gali atprasti nuo jo su nežymiu diskomfortu ir be jokių simptomų per dešimt dienų”.

Artūras: “Po detoksikacijos, būdamas blaivas ir nusiteikęs nevartoti, galvodavau tik apie tai, kaip dar kartą, patį paskutinį, įsidurti, o kai tai pavyksta – vėl “užsikabini”. Atprasti per dešimt dienų neįmanoma – juk organizmas reikalauja. Net po kelių mėnesių, gyvenant reabilitacinėje bendruomenėje, išlieka didžiulis noras vartoti. Be ilgalaikės reabilitacijos programos, kurios metu iš naujo mokomasi normalaus gyvenimo būdo, atprasti nepavyktų. Ir net vėliau, po reabilitacijos, negali ramiai žiūrėti į aguonų lauką – norisi kuo greičiau pabėgti, nes apima sunkiai nusakomas ilgesys…”

Alvydas: “Autorius pristatydamas knygą rodė lentelę apie narkomanijos gydymo variantus. Ten buvo kitokie skaičiai, būtent: gydantis narkotikų vartojimo pavyksta atsisakyti tik apie penkiasdešimčiai procentų priklausomų asmenų, daugeliui dar reikia pakartotinio gydymo, ilgalaikės reabilitacijos programos. Pabandžius mesti kokainą, apima depresija ar psichozė – kaip tuomet be specialisto pagalbos susivoksi? Heroiną metus, apima beprasmybės, beviltiškumo jausmas, pyktis, kuris gali būti nukreipiamas į kitus arba į save. Kai žmogus bando “persilaužti” be skausmo, pavyzdžiui, vartodamas metadoną, jis neatpras nuo vartojimo ritualų, taigi vis tiek reikės reabilitacijos programos”.

Roman: “Tose šalyse, kur seniau buvo susidurta su narkomanija kaip liga, išbandyti įvairūs gydymo modeliai, pritaikyti atitinkamoms situacijoms. Pas mus, Lietuvoje, individualių gydymo programų įvairioms priklausomybėms gydyti nėra, daugiausia dėmesys kreipiamas priklausomybei nuo opioidų. Kiek žinau, kas Lietuvoje bandė mesti kokainą, atkrisdavo. Ši knyga mums per daug optimistiška, remdamasis visais jos teiginiais labai rizikuosi”.

Alia Zinkuvienė

Views All Time
Views All Time
7870
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

97 − 88 =