Celiulitas būdingas 85-98 proc. visų subrendusių moterų, nepriklausomai nuo rasės. Tai nėra patologinė būsena, o tik kosmetinė problema. Nepaisant to, per pastaruosius 30 metų, atlikta daug tyrimų siekiant išsiaiškinti celiulito fiziologiją. Nežiūrint tyrimų gausos, dar nenustatytos tikslios celiulito atsiradimo priežastys. Šiuo metu dominuoja keturios pagrindinės celiulito atsiradimo hipotezės: specifinė, nuo lyties priklausanti, odos architektūra (celiulitas būdingas daugumai moterų ir nedaugeliui vyrų), jungiamojo audinio pakitimai (tinklelio prilaikančio riebalines ląsteles), kraujagyslių pakitimai, uždegiminis faktorius. Gydymą taip pat galima suskirstyti į pagrindines keturias grupes: riebalinio audinio kiekį mažinantys metodai, fiziniai ir mechaniniai metodai, medikamentinės priemonės, lazeris. Visgi. reikia pažymėti, kad nėra išrasto tikrai veiksmingo celiulito gydymo būdo.

Celiulitas apibūdinamas kaip į apelsino žievės paviršių panašios odos plotai, dažniausiai pastebimi ant šlaunų ir sėdmenų, tačiau gali atsirasti bet kurioje kūno vietoje. Termino „celiulitas“ sinonimai yra dermopanikuliozė, lipodistrofija, adipozė. Celiulitas nėra patologinis procesas, nėra žinoma nė vieno mirtino atvejo, kurio priežąstis būtų celiulitas.

Vienoks ar kitoks celiulito laipsnis būdingas 85-98-iems proc. lytiškai subrendusių moterų. Celiulitas būdingas visų rasių moterims, tačiau labiau europietėms nei azijietėms. Retais atvejais celiulitas gali išsivystyti ir vyrams. Vyrams jis gali išsivystyti esant hormoniniam nepakankamumui, sergant tam tikromis ligomis Klinefelterio sindromas (chromosominiai sutrikimai), hypogonadizmas, kastracija arba naudojant estrogenų terapiją vėžio gydyme. Įdomu, kad vyriškų hormonų nepakankamumo atvejų vyrams celiulitas vystosi labai intensyviai.

Celiulitas gali atsirasti bet kurioje kūno vietoje kur yra riebalinio audinio sluoksnis. Dažniausiai celiulito pažeidžiamos yra viršutinė šlaunies dalis, blauzda ir sėdmenys. Celiulitas taip pat gali būti randamas krūtyse, juosmeninėje dalyje, viršutinėje rankų dalyje, kakle – įdomu, kad visoms šioms vietoms būdingas didesnis riebalinio audinio kiekis moterų organizme. Nežiūrint to celiulitas gali būti randamas bet kurioje kūno vietoje kur yra per daug riebalų, bet tai būdinga nutukimui, tačiau nutukimas nėra normali būsena ir nevertinama kaip būdinga celiulito atsiradimui.

FIZIOLOGIJA

Nuo lyties priklausanti, odos architektūra

Anatominė celiulito atsiradimo hipotezė grindžiama jo pasiskirstymo tarp lyčių pagrindu bei struktūriniais vyrų ir moterų riebalinio ir jungiamojo audinio ypatumais.

Pagal šia, Nurnbergerio ir Mullerio hipotezę poodiniai riebalai yra riebalinėse ląstelėse (moterų jos didesnės bei aktyvesnės), kurias prilaiko jungiamasis audinys. Dėl intensyvaus riebalų kaupimosi paodyje (pvz. lytinio brendimo metu), silpnesnis, būdingas moterims, jungiamasis audinys nebeišlaiko riebalinių ląstelių spaudimo, pakenkiamas paodis ir pradeda formuotis celiulitas. Kai kurių autorių manymu tokios jungiamojo audinio „išvaržos“ būdingos moterims ir gali būti pastebimos ultragarsinio tyrimo metų kaip retesnio jungiamojo audinio zonos. Rosenbaum su bendradarbiais atliko audinių, paimtų iš celiulito pažeistų ir sveikų šlaunies vietų, sonografinius tyrimus ir nustatė, kad tose vietose, kur jungiamasis audinys retesnis, plonesnis, riebalinės ląstelės prasiveržia pro jungiamąjį audinį. Buvo ištirtos septynios, turinčios celiulito ir trys neturinčios celiulito moterys bei du vyrai. Įdomu pažymėti, kad jungiamojo audinio praretėjusios ir suplonėjusios zonos bei riebalinio audinio prasiveržimo (protruzijos) vietos pro jungiamąjį audinį buvo rastos, tiek moterims, turinčioms celiulitą, tiek neturinčioms, o vyrų jungiamasis audinys buvo lygus.

Jungiamojo audinio (tinklelio, palaikančio riebalines ląsteles) pažeidimai

Nurnburgerio ir Millerio hipotezė celiulito atsiradimą aiškina riebalinių ląstelių prasiveržimu (protruzija) pro jungiamąjį audinį. Tačiau Pierard nerado ryšio tarp jungiamojo audinio protruzijų ir celiulito atsiradimo zonų. Jis tyrė sveikas 28-39 metų amžiaus moteris, turinčias celiulito ir 11 vyrų bei 4 moteris, neturinčias celiulito. Jis mano, kad jungiamojo audinio mikro struktūra neturi įtakos celiulito susidarymui. 13-ai iš Pierard tirtų moterų, turinčių celiulito, jis išryškėja tik pasisukus ar suspaudus audinį ir tai nepriklauso nuo plonesnio ar silpnesnio jungiamojo audinio zonų. Pierard mano, kad odos nelygumai atsiranda dėl vertikaliai orientuotų kolageno (jungiamojo audinio) skaidulų ištempimo, kas susilpnina jungiamąjį audinį ir sąlygoja riebalinio audinio prasiveržimą pro jį.

Kraujagyslių pakitimai.

Rossi ir Vergnanini apibūdina celiulito atsiradimą kaip daugialypį reiškinį. Remdamiesi Curri ir kitų autorių išvadomis jie išskiria metabolinę (medžiagų apykaitos) ir struktūrinę celiulito atsiradimo puses. Jų manymų procesas prasideda tuomet kai pablogėja odos kraujotaka, ypač kaip atsakas į prekapiliarinių arteriolių sfinkterių pakitimus, kurie gali atsirasti dėl hiperpolimerizuotų glikosaminoglykanų (GAGs) susikaupimo (depozito) ant odos (dermos) kapiliarų sienelių ir tarp kolageno ir elastino tinklelio.

Padidėjęs spaudimas kapiliaruose gali sukelti padidėjusį kapiliarinį laidumą ir skysčio užsilaikymą paodyje bei jungiamojo audinio pažeidimus. GAGs, kurie pasižymi hidrofilinėmis savybėmis dar padidina vandens pritraukimą. Pabrinkimas (edema) sukelia pakitimus ląstelėje, atsirandančius kadangi suspaudžiama ląstelė, sumažėja veninis nutekėjimas ir išsivysto audinių hipoksija. Hipoksinėmis sąlygomis padidėja proteoglikano depozitas (kaupimasis) paodžio kolageniniame audinyje ir elastinėse skaidulose, židininė fibroplazija, kolagenezė ir kapiliarų neoformacija. Histologiniai tyrimai, rodo židininius kapiliarų pažeidimus ir mikrohemoragiją.

Padidėjusi lipogenezė (riebalų kaupimasis) dėl estrogenų ir prolaktino poveikio, turtinga angliavandeniais dieta kartu su padidėjusiu lipolitiniu (riebalinio audinio) atsparumu, sukelto audinių hipoksijos, sąlygoja riebalinio audinio hipertrofiją. Padidėjęs riebalinio audinio kaupimasis kartu su jungiamojo audinio tinklelio skaidulų hipertrofija ir hiperplazija sukelia riebalų lašelių (micronodules), arba didelių riebalinių telkinių formavimasį aplink baltymų skaidulas. Ilgainiui pastovus pabrinkimas, kraujagyslių užsikišimas, sukeliantis hipoksiją, sukelia jungiamojo audinio, kuris prilaiko riebalines ląsteles, suplonėjimą ir sklerozavimą paodyje. Tačiau reikia pažymėti, kad Lotti ir bendraautorių paodžio tyrimai, kurių metu jie nustatė audinių edemą ir GAG susikaupimą, turintiems celiulito pacientams, nėra pakartoti kitų autorių.

Uždegiminis procesas

Remdamiesi subjektyviais pastebėjimais kai kurie autoriai mano, kad celiulitas yra uždegiminio pagrindo jungiamojo audinio pakitimai. Kligman atlikti histologiniai, biopsinių mėginių, paimtų iš celiulito pažeistų vietų, tyrimai patvirtino makrofagų ir leukocitų būvimą celiulito vietose. Pagal Kligman jungiamojo audinio neintensyvus uždegimas išsivysto dėl riebalinio audinio kaupimosi ir paodžio atrofijos. Kiti autoriai, celiulito pažeistose vietose, uždegiminių procesų nepastebėjo

GYDYMAS

Egzistuoja eilė būdų, kaip „gydyti“ celiulitą. Nepaisant daugelio įvairių mokslinių tyrimų celiulito gydymas išlieka mažai veiksmingas ir neaiškus. Be to nemažai gydymo būdų yra anekdotiniai, subjektyvūs ir remiasi pacientų asmenine, savarankinkos terapijos patirtimi. Teisingas celiulito terapinių procedūrų vertinimas yra sudėtingas, todėl kad labai svarbų vaidmenį vaidina dieta ir fiziniai pratimai, taip pat standartizuotų celiulito gydymo kriterijų nebuvimas. Kai kuriose studijose apsiribojama šlaunų apimties išmatavimu arba fotografavimu, o tai yra labai tolima nuo mokslinio objektyvumo. Geriausiai celiulito gydymą atspindi ultragarsiniai ir magnetinio rezonanso (MRI) tyrimai, kurie, turbūt, dominuos ateities celiulito tyrimuose.
Gydimas gali būti suskirstytas į keturias kategorijas: sukeliančių celiulitą faktorių mažinimas, fiziniai ir mechaniniai metodai, farmakologinės priemonės ir lazeris.

Sukeliančių celiulitą faktorių sumažinimas

Sukeliantys celiulitą faktoriai yra – stresas, viršsvoris, nejudrus gyvenimo būdas ir hormoniniai kontraceptikai. Netgi galima išgirsti nuomonę, kad svorio mažinimas, dieta ir fiziniai pratimai sukelia celiulitą, tačiau nėra tyrimų patvirtinančių šią teoriją.

Daugelis žmonių celiulito atsiradimą sieja su padidėjusių svoriu. Riebalinio audinio padidėjimas pats savaime celiulito nesukelia. Celiulitas būdingas ir beveik visoms liesoms moterims bei kai kuriems vyrams su labai nedideliu viršsvoriu. Tačiau celiulitas labiau išryškėja priaugant svorio, o svorio mažinimas nesumažina celiulito, kadangi tai nepašalina fiziologinių celiulito atsiradimo priežasčių. Nežiūrint to dieta ir fiziniai pratimai turėtų būti pirmieji žingsniai gydant celiulitą.

Fizinis ir mechaninis gydymas

Endermologija.

Daugelis masažo būdų gerinančių skysčių nutekėjimą naudojami celiulito gydymui remiantis idėja, kad celiulitą sukelia sutrikusi mikrocirkuliacija. Endermologija ES1 (LPG Systems, Valence, France) arba masažas maigymu buvo pradėtas naudoti Prancūzijoje apie 1970 metus, jo esmė – poodinio riebalinio audinio mobilizavimas celiulito pažeistose vietose. Naudojamas patentuotas aparatas. Prietaisas juda ant celiulito pažeistų vietų, oda apsaugoma nailonine kojine. Audiniai, neigiamo slėgio pagalba, įtraukiami į aparatą ir du besisukantys voleliai maigo audinius. Poveikis nukreiptas į jungiamojo audinio struktūros stiprinimą ir limfos drenažo gerinimą. Procedūrą galima atlikti du kartus per savaitę, ji užtrunka 10-45 minutes. Atsižvelgiant į didelę procedūros kaina, abejotina ar tai taps efektyvia celiulito gydymo priemone. Šio metodo veiksmingumas nėra galutinai patvirtintas moksliniais tyrimais. 11-a iš 35-ių tirtų pacientų, naudojusių endermologiją pažymėjo, kad pasiekti rezultatai labiau priklauso nuo svorio praradimo ir dietos nei nuo audinių maigymo. Nežiūrint neigiamų išvadų, dėl endermologijos metodo veiksmingumo, kai kurie autoriai mano, kad šis metodas gali būti veiksmingas pasirinkus tinkamą procedūros trukmę. Jie mano, kad 15-20 minučių trukmės procedūra yra žymiai veiksmingesnė nei 10 minučių. Be to celiulito gydymo vertinimo kriterijai vis dar išlieka nestandartizuoti ir remiasi subjektyviu vertinimu.

Liposakcija (riebalų išsiurbimas).

Tai kitas metodas, naudojamas gydant celiulitą. Nežiūrint to, kad šis metodas labai veiksmingas koreguojant kūno formas, kai kurie specialistai pažymi, kad po liposakcijos padidėja nelygios odos plotų. Vadinasi, galima manyti, kad ultragarso liposkulptūros procedūros yra žymiai saugesnės ir mažiau žalojančios nei tradicinė liposakcija, kuri vis dar išlieka nerekomenduojama gydant celiulitą.

Subcision.

Tai kitas intervencinis gydymo metodas. Jo esmė – poodinį riebalinį audinį palaikančio tinklelio anatominė korekcija. Po vietinio nuskausminimo 16-to ar 18-to dydžio adatos įvedamos į poodinį riebalinį sluoksnį tada palenkiamos ir lygiagrečiai odos paviršiui ir nukreipiamos į paodį. Tokiu būdu reikiamoje vietoje perkerpamas poodinis, riebalines ląsteles palaikantis, tinklelis. Sugijus, susidaro randas, kuris yra mažiau elastingas nei jungiamasis audinys, tokiu būdu stipriau prilaikomos riebalinės ląstelės.

Hexsel ir Mazzuco tyrė 232, 18 – 52-jų metų amžiaus pacientes su aiškiai matomais celiulito požymiais. 78 proc. pacienčių buvo patenkintos rezultatais jau po pirmosios procedūros, 20 proc. iš dalies patenkintos ir tik 1 proc. pacienčių nebuvo patenkintos. Tačiau ir šiuo atveju nebuvo objektyvių kriterijų įvertinančių procedūros veiksmingumą. Pašaliniai poveikiai nežymūs, tame tarpe – procedūros skausmingumas, mėlynės (3-6 mėnesiai), hiperpigmentacija (2-10 mėnesių) ir susiraukšlėjusi oda.

Fosfatidylcholino injekcijos naudojamos šalinant lokalias riebalų susikaupimo vietas, tokias kaip ŽIV lipodistrofija ir lipomos. Rotunda ir bendraautoriai, kaip pagrindinį aktyvų komponentą, išskiria natrio deoksicholatą – medžiagą, pasižyminčia nespecifiniu veikimu suardant riebalinių ląstelių membranas. Tačiau, šiuo metu, taip pat, nėra mokslinių tyrimų patvirtinančių šio metodo veiksmingumą gydant celiulitą.

Farmakologinės priemonės

Celiulitui gydyti naudojamos tokios farmakologinės medžiagos kaip ksantinas, retinoidai (vitamino A kremai), pieno rūgštis (laktatas) ir augaliniai preparatai. Nežiūrint to, kad vaistinėse, grožio salonuose, internete ir kitur siūloma daugybė priemonių gydyti celiulitą, nėra plačių mokslinių tyrimų patvirtinančių šio gydymo būdo efektyvumą. Tik dvi medžiagos labiau ištirtos – aminofilinas ir retinoidai. Aminofilinas yra fosfodiesterazės (nespecifinė egnonukleazė, jos yra įvairių gyvačių nuoduose) inhibitorius, kuris stimuliuoja beta-2 agonistų receptorių aktyvumą. Preparatas buvo sukurtas gydyti astmai ir kaip diuretikas. Pastaruoju metu jis rekomenduojamas kaip priemonė gydyti celiulitą. Jis rekomenduojamas naudoti kremo formoje, užtepant ant celiulito pažeistų vietų. Aminofilino kremas per oda patenka į poodinį riebalinį sluoksnį ir lokaliai veikia lipolizę (riebalų apykaitą) bei prieštarauja riebalų kaupimuisi, tuo sumažindamas hipertrofavusių riebalinių ląstelių kiekį bei poodinio riebalinio audinio prasiveržimą pro jungiamojo audinio tinklelį (grublėta, nelygi oda). Collis ir bendradarbiai, kurie tyrė 2% aminofilino ir 10% glikocholinės rūgšties kremą, pažymėjo kad tai nėra veiksminga celiulito šalinimo priemonė. Tik 3 iš 35-ių pacientų, naudojusių aminofilino kremą, gavo teigiamus rezultatus.

Remdamiesi nuostata, kad celiulito atsiradimui lemiamą reikšmę turi silpnas jungiamasis audinys ir padidėjusios riebalinės ląstelės, Kligman ir bendraautoriai užsimena apie retinolio reikšmę celiulito gydyme. Jų naudotas tretinoinas pagerino jungiamojo audinio augimą pelių ir žmonių pažeistame paodyje (dermyje). Storesnis ir stipresnis dermis gali sumažinti labai mobilių riebalinių ląstelių prasiveržimą ir nelygios odos susidarymą. Kligman ir bendradarbiai atliko nedidelį kontrolinį retinolio tyrimą. Buvo tirta 20 moterų. Ant vienos šlaunies, du kartus per dieną, šešis mėnesius, buvo tepamas kremas su retinoliu, o ant kitos – kontrolinis, be retinolio kremas. Trylika iš 19 moterų pažymėjo teigiamą kremo su retinoliu poveikį. Sekantys šešių mėnesių 26-44 metų amžiaus, 15-os pacienčių, tyrimai neišryškino jokių teigiamų klinikinių celiulito gydymo požymių, tačiau šiek tiek sumažino vizualiai matomus celiulito požymius pradinėje ir ryškiai išreikšto celiulito(matraso fenomenas) atvejais. Retinoliu gydytų pacientų atveju teigiamas rezultatas buvo pasiektas kadangi sustorėjo jungiamasis audinys, tačiau kol nebus atlikta klinikinių tyrimų, naudojant magnetinį rezonansą ir ultragarsą, retiniolio terapijos negalima rekomenduoti kaip veiksmingos priemonės gydant celiulitą.

Augalinis preparatas Cellasene į kurio sudėtį įeina ginkmedžio (Ginkgo biloba) ekstraktas, baltažiedis barkūnas (Melilotus alba), jūros dumbliai, vynuogių sėklų aliejus, lecitinas ir pavasarinės raktažolės (Oenthera biennis, EPO) aliejus, tarptautiniu mastu laikomi kaip celiulito gydymo panacėja.

Atlikus kontrolinius preparato tyrimus su eksperimentine ir placebo grupe nebuvo pastebėta žymių pagerėjimo požymių. Tyrime dalyvavo 24-ios, 25-45-ių metų amžiaus moterys. Tyrimas truko du mėnesius. Reikia pažymėti, kad septynios iš vienuolikos moterų, naudojusių kremą priaugo svorio. Tai svarbu žinoti, kadangi kreme naudojamos sudėtinės medžiagos nėra pakankamai ištirtos ir gali turėti priešingą poveikį. Vienoje studijoje, kur buvo ištirtos 232 sudedamosios dalys įeinančios į 32-jų skirtingų kremų „nuo celiulito“ sudėtį, pažymima, kad ketvirtadalis iš naudotų medžiagų gali būti įvardinamos kaip alergiją sukeliančios medžiagos.

Lazeris: ateitis

Sekanti celiulito gydymo priemonė gali būti lazeris. Šiuo metu yra gana nemažai tyrimų, tiriančių neinvazinius celiulito gydymo metodus. Viena iš tokių sistemų yra VelaSmooth system (Syneron Inc, Richmond Hill, Ontario, Canada). Ji apima artimą infraraudonajam spektrui šviesą su 700 nm bangos ilgiu, radio bangas ir mechaninį poveikį (siurbimą). Rekomenduojamas gydymo kursas –nuo aštuonių iki dešimties procedūrų, atliekant po dvi procedūras per savaitę. Tačiau, dar nėra ir šio metodo detalių veiksmingumo tyrimų.

Kita sistema, naudojantilazerį, yra TriActive Laserdermology (Cynosure Inc, Chelmsford, MA, USA). Ji apima šešis artimo infraraudonajam spektrui (bangos ilgis 810 nm) lazerius, lokalizuotą atšaldymą (krioterapiją) ir mechaninį masažą. Rekomenduojamas gydymas pirmąsias dvi savaites po tris kartus per savaite, sekančias penkias savaites – du kartus per savaitę. Tačiau ir vėl nėra mokslinių tyrimų pagrindžiančių šios sistemos veiksmingumo.

Nežiūrint to lazerio terapija gali būti efektyvi priemonė ateityje gydant celiulitą

IŠVADOS

Apibendrinant reikia pažymėti, kad nėra moksliškai pagrįstų, veiksmingų celiulito gydymo būdų, kaip nėra aiški ir celiulito atsiradimo teorija, neatmetant galimybės, kad celiulitas yra normali būklė moteriai (estrogenų poveikyje jungiamasis audinys tampa elastingesnis ir plastiškesnis – tai reikalinga gimdymui, todėl riebalinės ląstelės ir prasiveržia pro jungiamojo audinio tinklelį).

Egzistuoja šimtai priemonių, medikamentų ir prietaisų gydančių celiulitą, tačiau dauguma iš jų neveiksmingi, anekdotiniai ar jų poveikis remiasi subjektyviais potyriais. Celiulito gydymas atveria plačias perspektyvas ateities tyrimams, tame tarpe ir neinvazinėms celiulito šalinimo priemonėms, tokioms kaip lazeris.

Views All Time
Views All Time
7234
Views Today
Views Today
1
0 0