Vakarų visuomenė linkusi iškelti asmens teises virš pareigų ir atsakomybės prieš visuomenę. Kaip ten bebūtų, kiekvienas asmuo yra dalis didesnio įvairių santykių mechanizmo, kurio kontekste ir egzistuoja asmens teisės ir pareigos. Žmonėms, kurie jaučiasi vieniši, izoliuoti, nelaimingi ir neturi vilčių dėl savo ateities, yra labai sunku pastebėti paramą juos supančioje aplinkoje. Dažnai tai yra priežastis to, kad jie neįvertina galimos aplinkinių paramos, o taip pat ir smūgio, kurį jie suduotų nusižudydami. Diskusijos dėl žmogaus teisių tampa labai emocionaliomis, ypač kai kyla konfliktas tarp individo ir visuomenės teisių bei atsakomybės. Pavyzdžiui, žmonės, kurie buvo emociškai traumuoti dėl artimo žmogaus savižudybės, gali lygiai taip pat tvirtinti savo teisę dėl to nekentėti. Aišku reikėtų pakartoti, kad asmeniui, galvojančiam apie savižudybę labiau reikia supratimo, nei paskaitos apie jų atsakomybę prieš kitus žmones. Galiausiai, suteikdami pagalbą žmonėms sprendžiantiems problemas, ieškantiems geresnių pasirinkimo variantų ar padėdami išvengti veiksmų, kurių jie vėliau gailėtųsi, savo teises tik praplečiame, o ne atvirkščiai. Vertimas į lietuvių kalbą: Tomas S.

Views All Time
Views All Time
1605
Views Today
Views Today
1
0 0