Ko reikia Lietuvos saugumui?

Narkomanijos kaip grėsmės nacionaliniam saugumui formulavimas skamba tarsi išgriebtas iš karinės terminijos. Bet, kaip neseniai pareiškė Lietuvos teisės universiteto dr. Eugenijus Nazelskis, ar tik nebus narkomanija šalyje tapusi veiksniu, jau turinčiu įtakos šalies saugumui? Kaip nepagrįstas grėsmės pervertinimas, taip ir neįvertinimas turi pasekmių. Visuotinai priimta, jog silpnos valstybės priverstos mažinti vidines grėsmes, kad nesukeltų grėsmės kaimynėms, tad Lietuva tarsi ir neturinti pasirinkimo.

Nėra patikimos statistikos

Anot dr. E.Nazelskio, kritikuotiname Lietuvos narkologinės priežiūros įstatyme narkomanija traktuojama kaip psichikos liga. Taigi Lietuvoje nulemia požiūris “liga“: išgydysim-išguisim.

Kariniais terminais kalbant, narkomanija Lietuvoje jau pražudė 10 divizijų (apie 10 tūkst.piliečių) – tokią narkomanijos statistiką pateikė Klaipėdos universiteto dr. Vytautas Čepas. Dr. E.Nazelskis šiurpsta nuo Vilniaus priklausomybės ligų centro vadovo doc. Emilio Subatos narkomanijos plitimo skaičiavimo logikos: jei, remiantis gerbiamu docentu, vienas negydomas narkomanas įtraukia į narkotikų vartojimą 7-8 jaunuolius, vadinasi, visa Lietuva per trejus metus turinti tapti narkomanų šalimi.

Lietuvos “Žinijos“ draugijos valdybos pirmininkas dr. Saulius Kanišauskas teigia, kad narkomanijos priežastys – metafizinės. Narkotinės medžiagos tik priemonė, savotiškas dvasingumo pakaitalas, prasiskverbiantis į sąmonę ir pakeičiantis jos diskretinį būvį. Norint kažką pakeisti, užuot draugiškai visai nacijai žlugus, pirmiausia reikia susigrąžinti integralią asmenybę, atkurti pažeistą visuomenės integralumą – orientuotis į aukščiausius idealus, kaip veiklos motyvus, mano dr. S.Kanišauskas.

Prarasto laiko beieškant

Dr. Lilijana Astra iš Baltijos instituto viešai prisipažino laukianti, kada žiniasklaidoje prasidės kalbos kalbelės apie minkštųjų (ar lengvųjų) narkotikų įteisinimą, bet niekas nekalba apie narkomanijos keliamą politinę grėsmę. Vasario devintą dieną suėjo dveji metai, kaip sukurta Vyriausybinė narkotikų kontrolės komisija, anot L.Astros, išsyk tapusi neveiksni, nes į ją sukviesti 17 žinybų atstovai ir nė vieno specialisto. Tiesa, pinigėlius komisija staigiai išleido. Svarstydama, kokia turėtų būti narkomanijos prevencija šalyje, L.Astra niekaip nepateisina to, kad Sveikatos apsaugos ministerija viena koncentruoja milžiniškas lėšas menamai prevencijai ir pati jas skirsto – tai ideali sąlyga korupcijai. Jos požiūriu, Vyriausybinės narkotikų kontrolės komisijos pirmininkas turėtų būti tikrai ne sveikatos apsaugos ministras, atstovaujantis vienai žinybai, o kuris nors gerbiamas, žinomas visuomenės veikėjas, kaip antai rašytojas Vytautas Petkevičius.

Anot paties rašytojo, mitas apie viską išspręsiantį gerą žmogų – kaip kvaišalas. O aklinėjama kovojant su narkomanija – nes taip naudinga. Kasmet 6,5 mln. litų skiriama kovai su narkomanija (pagal ataskaitas Ženevai), tik pasekmės – lietuviškos. Kas yra narkomanija – liga ar socialinis reiškinys, – V.Petkevičiui nėra esminio skirtumo. Jis narkomaniją įvardija visuotine degradacijos liga, socialinio darvinizmo laikotarpį išgyvenančioje Lietuvoje. Kadangi Lietuva, anot gerbiamo rašytojo, yra šalis, į kurią Vakarai kanalizuoja jų visuomenėje neišvalomas srutas, išeitį V.Petkevičius temato kaip tam žemaitiškam anekdote: “Kas mus įkišo į tą maišą, tas tegul ir ištraukia“.

Atsakomybė – kaip sėkmės formulė

Vilniaus pedagoginio universiteto dr. Romualdas Ozolas žiūri į narkomanijos problemą per asmens atsakomybės prizmę. Narkomanas – didžiai nelaimingas žmogus, kuriam skubama padėti. Bet iki tam tikro laiko nelaimėlis buvo sveikas žmogus, nuo kurio daugiausia ir priklausė – nori jis vartoti narkotikus ar ne. Bet jei laisva valia – asmens laisvė, tai asmens atsakomybė – visuomenės esmė. Jei narkomanas – kaltas pats. Jokia praktinė aplinkybė neapsaugo nuo pirmosios išvados. Visuomenė ir valdžia nelinkusi skirti pakankamai atsakomybės asmeniui. Vartoti narkotikus ar ne – asmuo laisvas tik iš principo, pripažįstant kitų laisvių subordinaciją. Visuomenė turi teisę pareikalauti atsakomybės iš narkomano dėl jo teisės vartoti narkotikus. Anot R.Ozolo, pernelyg lengvai narkomanus globojam kaip ligonius ir neverkdami laidojam narkomanijos suėstus, todėl nuo viešo politikos gyvenimo atitolusiam politikui būtų įdomu sužinoti kovai su narkomanija panaudotų lėšų ekonominį koeficientą. R.Ozolas siūlė tokią sėkmingos kovos su narkomanija formulę: “Pro mane narkotikai nepraeis“ – didžiausio pasipriešinimo narkomanijai galima tikėtis tik iš tų, kurie “sutvarko“ savo protą ir atsakomybę.

Visi – potencialūs narkomanai?

Seimo narė prof. Kazimiera Prunskienė net nebandė išsakyti partinės pozicijos ar formuluoti minčių apie narkomaniją kaip reiškinį, nors pripažino, kad kalbant narkomanijos tema galima užsidirbti politinių dividendų.

Vilniaus pedagoginio universiteto prof. Bronius Bitinas konstatavo, jog, jei mokyklose ir bandoma suorganizuoti kokią antikompaniją, ji taip ir nepasiteisina. Tam, kad ugdymo programa duotų teigiamų rezultatų, reikia ją transformuoti į pozityvų tikslą. Prisimenant, kad narkomanijos reiškinys turi fiziologinį pagrindą, ugdymo priemonėmis jos įveikti praktiškai neįmanoma. Bet profesorius, turintis didžiulį pedagogo stažą, įspėjo, kad neprotinga visą dėmesį sutelkti socialiniam narkomanijos aspektui. Negalima socialiniu požiūriu visų įtarinėti kaip potencialių narkomanų: nereikia agituoti suagituotų ir įtikinėti įtikintų. Jei valstybėje bus sudarytos sąlygos, kuriomis gyvenant rūkalų, alkoholio ir narkotikų vartoti nereikia – priklausomybės beveik ir bus išvengta. Kaip, pavyzdžiui, vakarietiškose mokyklose nėra nusirašinėjimo, nes Vakaruose vyrauja viešoji nuomonė, kad to negalima. Blogiausia, prof. B.Bitino manymu, kad lietuviškoji pedagogika per pastarąjį dešimtmetį išgujo grupės faktorių, akcentuodama tik asmenybinį.

Teisiniai neatitikmenys

Vilniaus teisės universiteto dr. Stasys Šedbaras pripažino, kad viena mintis iš kontraversiškai vertinamos Maiklo Gossopo knygos “Gyvenimas su narkotikais“ jam vis tik patikusi: “Narkomanija yra laiku nepasirinktos narkotikų politikos strategijos pasekmė“. Lietuvoje, S.Šedbaro manymu, “suvelti“ sprendimų priėmėjai ir vykdytojai. Niekas neduoda garantijų, kad nuo vadinamųjų lengvesnių narkotikų neatsiranda priklausomybė ir kad siūloma Baudžiamajame kodekse (dvejus metus neįsigaliojančiame) įteisinti narkotikų diferenciacija nesukursianti prielaidų verslininkams, mafijai pateikti tas medžiagas kaip mažiau kenksmingas sveikatai. Beje, diferencijuoti narkotines medžiagas pavesta vienintelei Sveikatos apsaugos ministerijai, nors tuo suinteresuotos ir Vidaus reikalų, Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo ir mokslo ministerijos. S.Šedbaras minėjo siūlysiąs prasikaltusio nepilnamečio narkomano įsipareigojimą gydytis vertinti kaip alternatyvą bausmei, o ne kaip jos atidėjimą. Lietuvoje primiršta ir tai, kad esame jūrinė valstybė, nors visi įtaria, kokiais keliais gabenami narkotikai. Kol nebus ratifikuota 1982 m. Jūrų teisės konvencija, šalis neturės mechanizmo jūrinei narkotikų kontrolei.

Solveiga Potapovienė

Views All Time
Views All Time
2843
Views Today
Views Today
1
0 0