1946 metų liepos 5 diena dizaineris Louis Reard pristatė naują moterų maudymosi kostiumą – bikinį. Atrodo, kad tik išprotėjęs scenaristas ar pamišęs Green Peace aktyvistas galėjo susieti maudymosi kostiumų madą su branduoline grėsme. Tačiau tuom ir nuostabus XX amžius, kad jis išmoke iš traukti naudą iš pačių neperspektyviausių situacijų.

1946 metų liepos 5 dieną Christian Dior mados namai Louis Reard asmenyje pristatė naują maydymosi kostiumėlio modelį. Sakyti, kad jis toks buvo – reiškia nepasakyti nieko. Kolekcija ilgam šokiravo visuomeninę nuomonę: naujovė buvo laikoma mažiausiai nepadoria. Jis buvo pavadintas vienos salos vardu iš Maršalo archipelago Ramiajame vandenyne – „bikinis“. Reikalas tame, kad 1945 metų vasarą Jungtinės valstijos pradėjo eilę branduolinių bandymų. 1946 metais vieno atolo lagūnoje bomba sunaikino ištisą nurašytų laivų flotiliją, kie vėliau po vandeniu suprogdintas galingas užtaisas.

Kai Reard galvojo, kaip pavadinti naują kostiumėlio modelį, jam papuolė laikraštis, kur pirmajame puslapyje buvo sensacingas pranešimas apie JAV branduolinius bandymus Bikini atole. Modeliuotojas nutarė sužaisti kontrastu dėl visuomeninio protesto sunaikinant rojaus salą. Jis pristatė gana atvirus kostiumėlius „sėkmingų JAV eksperimentų“ šviesoje.

Senasis pasaulis su džiaugsmu priėmė naujovę. Menkos galimybės maudytis karo metais buvo kompensuojamos audinių ir dekoro įvairove maudymosi kostiumėliuose. McCardel puošė vilnonius kostiumėlius egzotiškomis gėlėmis ir Šiaurės Afrikos žemėlapiu, Rose Rayd išrado saulėje nematomą pluoštą, Schrurer sugrąžino šortus, sijonėlius ir tiesias uždaras palaidines (bandeau). 1949 metais Šarlis Langas įvedė prigludusią liemenėlę. Bikinis žygiavo po Prancūzų Rivjeros, Ispanijos ir Brazilijos pliažus. Naujajame pasaulyje bikinis tapo politinio skandalo sinonimu.

Kai branduoliniai bandymai nustojo būti „išimtine JAV kompetencija“, požiūris į bikinį palaipsniui ėmė kisti. Maudymosi kopstiumėlis tampa seksualesnis ir simbolizuoja nepasiekiamą svajonę apie moteriškumą rūsčiose pasaulio priešpriešos sąlygose. Jie dar 20-ųjų pabaigoje kai kur pliažuose buvo patruliuojama siekiant užkirsti nepadorius damų apsinuoginimus (neduok Dieve apsirengti kostiumėliu be kojinių ir ilgo sijono! ), tai dabar plaižiniai rūbai pabrėždavo intymų dialogą tarp kūno ir rūbo, kuris ne tiek dengia kiek atidengia…

1963 metais SSRS, JAV ir Didžioji Britanija pasirašė sutartį dėl branduolinių bandymų uždraudimo. Paplūdimiuose taikiai sugyvena mini, bikini, tank (elastingas a-lia suknelė ir velkamas ant šortų) ir klasikinis meilotas. Vyrai ėmė degintis aptemptomis glaudėmis ir „boksininko“ kelnaitėmis. Tai reiškė natūralios anatomijos pripažinimą, jos tinkamumą publikai.

Šešiasdešimtieji atnešė ir kitus laisvės apektus. Naujus vėjus 1964 metais radikaliai įgyvendino stilistas Rudis Gernraichas, kuris įžūliai atskyrė madą ir kuklumą. Jis pristatė topless arba monokini – tai yra bikinis be viršutinės dalies. Modelis iššaukė neregėtą susidomėjimą. Septyniasdešimtaisiais bikinis (string bikini) ir glaudės (thong) įsitvirtino Amerikos paplūdimiuose.

Unikalus koralinis rifas pavirto į radioaktyvią dyjvietę. Ir nors ištremtiems salos gyventojams iki šiol oficialiai draudžiama grįžti namo, visai tikėtina, kad dabar ten vaikštinėja ilgakojės merginos su tais pačiais atvirais kostiumėliais. Bikinyje atidarytas „atominio turizmo parkas“. Apmokėję kelialapį į buvusį poligoną, kiekvienas specifinių nuotykių ieškotojas gali prisiliesti prie liūdnos prarastojo rojaus istorijos.

Parengė Arnoldas Stasiulis

Views All Time
Views All Time
2657
Views Today
Views Today
1
0 0