Tai buvo ne šiaip kailinių gaminių reklama. Iki šiol “Blackglama” projektas išliko įžūlumo ir grakštumo, elegantiškumo ir paprastumo etalonu.

Sandoris buvo pelningas. Kaip atlyginimą už dalyvavimą vieno iš garsiausių pasaulyje fotografų fotosesijoje jūs – greičiausiai Holivudo gražuolė – gaunate audinės kailinius, kurių ilgis iki pat žemės. Kelios valandos diskomforto po įkaitusiais prožektoriais – ir kailinius galite neštis namo. Vėliau, po mėnesio, prabangiausiame madų žurnale, ko gero, pasirodys geriausia jūsų fotografija. Tiesa, po ja bus keistas parašas. Vietoj jūsų vardo išvysite trumpą retorinį klausimą: “Kas padeda tapti tikra legenda?”

Atsakymas po tomis fotografijomis, žinoma, buvo – smulkiu šriftu puslapyje galėjai perskaityti: kailių tiekėja kompanija “Blackglama” – “geriausia pasaulyje aukščiausios kokybės audinių, auginamų tik Amerikos fermose, kailių gamintoja”.

Ši reklaminė kampanija prasidėjo prieš trisdešimt aštuonerius metus, kai kailinių paklausa ėmė mažėti, o visiškai krito 1980-ųjų pradžioje. Jos auksiniai metai buvo nuo 1968-ųjų iki 1980-ųjų – projekto fotografai tada buvo Ričardas Avedonas ir jį pakeitęs Bilas Kingas.

Avedonas tuo metu jau buvo įžymus, nuolat fotografavo žurnalų viršeliams ir organizavo madingas fotosesijas amerikiečių “Vogue”, artimai pažinojo Loreną Bekol, Betę Devis ir Marleną Dytrich. Jis ir įkalbėjo “Žydrojo angelo” žvaigždę dalyvauti legendinėje kampanijoje. Iki tol ji triskart atsisakė fotografuotis “Blackglama”, grąžindama dėžes su atsiųstais jai kailiais. Ir staiga sutiko. Vėliau atsisakė. Vėliau sutiko. Dar vėliau vis dėlto pasakė ne. Po to pasirodė Avedono studijoje, įsakė atnešti veidrodį ir susisupo į kailinius. Paprašiusi atnešti taburetę, Dytrich atsisėdo ant jos, praskleidė kailinius ir apnuogino savo įžymiąsias kojas. Nustebęs Avedonas tučtuojau ją nufotografavo. O juk vos prieš tris dienas Marlena Dytrich kojinių reklamoje nesutiko demonstruoti savo kojų net už 150 tūkstančių dolerių.

Bilas Kingas buvo visai kitokio tipo fotografas, tačiau idealiai papildė savo pirmtaką. Ten, kur Avedonas buvo nerūpestingas ir veržlus, Kingas buvo mąslus ir pedantiškas. Fotografuodamas jis elgėsi kaip tikras diktatorius, iš modelių reikalaudamas visiško paklusnumo. Tačiau “Blackglama” kampanija vos jo nepalaužė.

Kingas įsivėlė į nervų karą su savo įžymiaisiais modeliais ir kiekviename žingsnyje patirdavo pralaimėjimą. Fei Danavei išsireikalavo, kad pati galėtų pasirinkti tinkamą fotografiją. Diana Vriland išsikovojo, kad galėtų vilkėti nuosavą “Blackglama” skraistę – ne pačią geriausią. Širlė Maklein, atėjusi į studiją, išsitraukė iš rankinės senus kareiviškus batus ir pareiškė, kad fotografuosis tik su jais. Su tuo Kingas taikstytis negalėjo, stojo slegianti pauzė. Atmosfera dar labiau įkaito, kai fotografas pareikalavo iš studijos išvesti Širlės palydą. Tačiau galutinis rezultatas buvo sensacingiausia nuotrauka. Žvaigždė neįtikėtinai aukštai, vos ne už peties, iškėlė koją – su dailiu bateliu, o ne tuo baisiu kareivišku batu.

Ką kalbėti apie moteris! Rudolfas Nurijevas, vienintelis šioje reklaminėje kampanijoje dalyvavęs vyras, prabėgus dvidešimčiai minučių nuo pasirodymo studijoje, šūktelėjo: “Man jau užtenka. Aš išeinu!”

Vis dėlto didžiausia katastrofa Bilui Kingui tapo Džudė Garland. Paskirtą dieną aktorė nepasirodė. Ji buvo surasta viešbučio numeryje, kuriame sujauktuose pataluose voliojosi sudaužyti degtinės buteliai ir visur skraidė plunksnos. Ant šlapio kilimo sėdėjo suakmenėjusi aktorė. Ją pakėlė ir įkalbėjo nueiti į vonią. Netrukus ten pasigirdo triukšmas, ir po kelių akimirkų pasirodė Džudė, paskui save palikdama kruvinus pėdsakus, kaip Anderseno Undinėlė. Pasirodė, kad vonioje ji sudaužė visus savo kvepalų buteliukus.

Nepaisant visų jos protestų, Garland buvo atvežta į studiją ir nufotografuota. Po to žvaigždė įniršo galutinai, čiupo kailinius, spruko iš studijos ir dar tą pačią dieną paliko Niujorką. Vėliau Džudė Garland ne kartą buvo pastebėta su tais pačiais “Blackglama” kailiniais. O ir nuotrauka išėjo stulbinamai puiki.

“Pamirškite apie kailius – susikoncentruokite į tuos, kas juos vilki”, – projekto autorė Džeinė Trai instruktavo patį Ričardą Avedoną. Taip gimė legendinė reklama. Kadangi joje modelių vardų nebuvo, kartais kildavo juokingų ir netgi liūdnų nesusipratimų: Mariją Kalas priėmė už Enę Benkroft, o 1970-ųjų pradžioje mažai kas atpažindavo Ritą Heivort, trisdešimties metų senumo ekrano žvaigždę. 1980-aisiais “Blackglama” legendos sunyko, ir kino žvaigždės kailiuose išnyko iš ekranų ir žurnalų puslapių.

1987-aisiais Lindos Evangelistos dėka, kuri dar būdama mergaitė ant sienų klijavo įžymiąsias “kailines” fotografijas, senasis projektas užgimė naujam gyvenimui. Paskui šią Kanados italę naujais “Blackglama” reklamos veidais tapo ne įžymios aktorės, o topmodeliai Žizelė Bundchen ir Sindė Krouford. Tiesa, jos sukėlė didžiulę gyvūnų teisių gynėjų audrą.

Šiandien “žaliosios” aistros jau nurimo, mada vėl pamilo kailius, ir “Blackglama” grįžo. Aktorės Džoanos Fontein nuomone, tai labai teisinga, nes projektas gimė prasidėjus Holivudo subtilaus ir romantiško aukso amžiaus saulėlydžiui. “Atrodo, kad mūsų vienkartinių indų ir nutrintų džinsų amžiuje nebeliko vietos elegancijai. O tai be galo liūdina…”

Ko gero, geriausiai gracingąją viliokę “Blackglama” deivę apibūdino Marlena Dytrich. “Brangusis, – atsakė ji Avedonui į komplimentą jos kojoms, – mano kojos ne tokios jau ir gražios. Paprasčiausiai aš visada žinau, ką su jomis daryti”. Gerai, kad prie šio žinojimo laiku prisijungė įžymiojo fotografo meistriškumas ir amžina kailio prabanga.

Views All Time
Views All Time
2082
Views Today
Views Today
1
0 0