Tai buvo 1967 metų sausio pabaiga – šalta ir snieguota, kokios ir buvo bene visos to meto lietuviškos žiemos. Vieną baltą sausio šeštadienį, kai sniego, pasak įvykių liudininkų, buvo „iki pažastų“,  mano Mama apsivilko savo siūtą baltą ilgą suknelę, fantastiškus ilgus juodus plaukus papuošė dirbtine balta rože ir nuometu ir Kauno Rotušėje bei Vilkijos bažnyčioje tapo mano Tėčio žmona. Nuo to keturių raidžių žodžio „taip“ prasidėjo mano šeimos istorija.

Vaikystėje labai mėgau žiūrėti į tėvų vestuvines nuotraukas: žavėdavausi vešliais Tėčio plaukais, Mamos elegancija ir nuotraukose įamžintais žmonėmis, kuriuos aš prisimenu jau visiškai kitokius. Ir pačios nuotraukos – nespalvotos, turinčios keistą žalsvą atspalvį – priversdavo mano mažą širdelę plakti stipriau. Juk tai mano istorijos pradžia – šeimos, kuri jau daugiau nei keturiasdešimt metų yra kartu. Mano stiprybės ir pastovumo šaltinis.

Kai pradėjau domėtis parfumerija, ne kartą klausiau savo Mamos, kuo ji kvėpinosi savo vestuvių dieną. Atsakymas buvo labai paprastas – nebuvo kuo kvėpintis, nes pasiūla buvo itin nedidelė, o ir finansinė situacija nebuvo pati geriausia. Nuo ankstyvosios jaunystės bandydavau įsivaizduoti, kuo savo vestuvių dieną galėjo kvepėti mano Mama – kokie tai galėjo būti kvepalai, kokios gėlės galėjo juose dominuoti, kokią nuotaiką galėjo tie kvepalai išreikšti. Ilgus metus galvojau, kad tai turėtų būti jazmininiai kvepalai, tačiau nuotraukose įamžintas Mamos išdidumas niekaip nederėjo šalia jazminų aromato. Šiandien aš jau turiu atsakymą: jeigu man reikėtų parinkti kvepalus savo Mamai tą speiguotą sausį, tai neabejotinai būtų Guerlain „Chant d’Aromes“.

„Chant d’Aromes“ buvo sukurti 1962 metais jauno Guerlain dinastijos atstovo Jean Paul Guerlain, kurio sužadėtinė, pasak parfumerinės legendos, nepripažino jokių Guerlain kvepalų, nes buvo įsimylėjusi tuomet itin populiarius Carven „Ma Griffe“, taigi, jaunasis kvepalų kūrėjas sukūrė kvepalus savo išrinktajai. Chant d’Aromes – fantastiški baltomis gėlėmis kvepiantys klasikiniai Guerlain kvepalai, paprastai priskiriami gėlių-šipro kategorijai. (Pradinės natos – mandarinai, bergamotė, sausmedis; vidurinės – gardenija, jazminas, kvapioji kananga; bazinės – santalmedis, vanilė, ąžuolo kerpės. ) Gardenija ir jazminai dominuoja nuo pirmojo aromato dvelktelėjimo ir išlieka iki pat bazinių natų atsiskleidimo.  Tai būtų buvę puikūs kvepalai baltai išdidžiai nuotakai, kuri „taip“ ištarė praėjus penkeriems metams nuo kvepalų, sukurtų kitai nuotakai, pasirodymo…

Kai kurios vertybės yra nepavaldžios tarptautinės politikos pokyčiams, santvarkų griuvimui ar permainoms mados vėjų kryptyse – laiminga šeima visada išliks vertybė kad ir kas karaliaus karūną matuosis, nepriklausomai nuo to, kad liberalus požiūris teigia itin lanksčią šeimos sampratą. Kvepalams pasisekė mažiau: Guerlain „Chant d’Aromes“ artimiausių metų bėgyje pateks po griežtuoju ES kardu, priverstinai liepiančiu keisti kvepalų sudėtį – kvapioji kananga ir ąžuolo kerpės yra juodajame sąraše, apie kurį jau rašyta vienoje iš temų.  Nebe pirmą kartą mintyse suskamba A.Baltakio eilėraščio „Ilgesio daina“ fragmentas:

Tu viską o viską atimk iš manęs –
Mėnulį ir saulę, laukų ramunes.
Atimk man ramybę, žuvėdra suklyk.
Tik meilę, ją vieną, maldauju, palik.

Ir visgi svarbiausia, kad žmogiškosios vertybės netaptų sintetinėmis – visą kitą išgyvensim, nostalgiškai prisimindami tikruosius kvapus, kurie tarsi senosios fotografijos įsirėžia į atmintį ir tampa asmeninės istorijos dalimi. Jeigu kvepalai tikrai taps bedvasiais sintetiniais vandenimis, statysime namus ir šalia jų sodinsime kvepiančius augalus, kurių aromatas dainuos – tebūnie ne Guerlain Chant d’Aromes (kvapų daina / kvapų kalba / gėlių kalba). Svarbiausia, kad siela dainuotų – o to jokios ES direktyvos negali reglamentuoti.

Views All Time
Views All Time
3185
Views Today
Views Today
1
0 0