Žvelgiant iš religinės perspektyvos, “vaikas” – tai gyvenimo, kuris nesugriaunamo pasitikėjimo yra kreipiamas kūrinijos gėrio link, kodas. Todėl šiam gyvenimui nereikalingi baimės saugikliai, iš esmės formuojantys ir deformuojantys “suaugusiųjų” gyvenimą. Kol žmogus jaučia savyje šiuos baimės saugiklius, tol jis bijosi būti “mažas”, baimė jį nuolat skatina tapti vis didesniu ir labiau suaugusiu, kol galiausiai žmogus “perauga” save patį ir pasidaro blogas tikrąja šio žodžio prasme. Jis tampa pasipūtęs, netikras, besislapstąs už iliuzinių, netikrų įgūdžių ir gabumų. ,,O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?” (Mt 6, 27) – geraširdiškai ir kartu įsakmiai klausia Jėzus Kalno pamoksle. Tačiau baimės būsena neleidžia gyventi šia tiesa. “Vaikas” – tai žmogus, išmokęs atsisakyti netikro “didžiųjų” pasaulio, kuriame išsikerojusios baimės. Jis išmokęs neklausyti šių baimės skleidėjų, išmokęs gyvenimą pradėti iš naujo, su nepaliaujamu atvirumu tiesai – ji viena yra Dievo palaiminimo pagrindas tam, kuris ją priima (plg. Mt 5, 3), – kartu su nesibaigiančiu ramesnio, gailestingesnio, taikesnio ir apskritai teisingesnio pasaulio ilgesiu (plg. Mt 5, 5-9). Tokio “vaiko” neapakins suaugėlių galia, garbės troškimas, karjera ir pinigai, nes jis žino, kad viskas, kas tikrai žmogiška ir tarnauja taikai, yra matoma ir prieinama tik mažiesiems (plg. Mt 11, 25). Šis pasitikėjimas skatina beribį atvirumą.
