Patikėkite, būtina Zarasų krašte apsilankyti viduržiemio pirmąjį vasario šeštadienį ir tam yra ne viena priežastis: jeigu norite sutikti kone „pusę“ Lietuvos, o per metus pasiilgote vientelio šalyje tokio smagaus susibūrimo, nuoširdžiai žirgų lenktynėms besirengiančių dusetiškių bei šventinio šurmulio oaze tampančių Dusetų – ruoškitės į kelią! Ar gali tapti kliūtimi gamtos išdaigos, permainingi orai ir kiti netikėtumai – jūs turite būti Dusetose, tą dieną tampančiose visos Lietuvos dėmesio centru. Turi kuo didžiuotis čia gyvenantys: tradicinės respublikinės ristūnų žirgų lenktynės seniai peržengė Zarasų rajono ribas, tapo vienu įspūdingiausių renginių Lietuvoje, žinomu ir užsienyje: mat, vis dažniau jomis besidomintys žurnalistai atvyksta iš svetur stebėti ne tik pačių lenktynių, bet ir pasirengimo joms.

Šventės rengėjai supranta savo atsakomybę – juk šiemet rengiamos žirgų lenktynės skaičiuoja 210 metus ir net 100 –uosius kai jos paskelbtos tradicinėmis. Tokia ilga lenktynių istorija paženklinta legendomis, pasakojimais ir ryškiais herojais.

Nuo seno pagrindinė lenktyniaujančių vieta kovai – gražuolis Sartų ežeras. Apmaudu, bet permaingos žiemos ima ir „pakiša koją“ – ežero ledas tampa pavojingu. Bet išradingi rengėjai rado išeitį – varžybas rengia čia pat, Sartų ežero pašonėje įrengtame hipodrome ir nesiruošia nuolaidžiauti inoringai žiemai ir nenuspėjamai jos nuotaikai.

Apie šimtmečius skaičiuojančių žirgų lenktynių pradžia išliko ne vienas pasakojimas. Ir ne tų įvykių autentiškumas čia, ko gero, yra svarbiausia – susižavėjimo verti žmonės, kurie iš kartos į kartą juos pasakoja ir puoselėja lenktynių tradicijas. Jų pradžia, pasak vieno iš pasakojimų, gali būti meilės istorija. Pasakojama, kad labai seniai nedideliame dvare gyveno piktas ponas. Niekas jam neįtikdavo nei darbą padaryti, nei žodį pasakyti. To pono bernas pamilo labai gražią merginą ir paprašė šeimininką, kad leistų ją vesti. Bet ponas į kalbas nesileido ir pareikalavo varžybų: kas nugalės lenktynėse ant Sartų ežero, to mergina ir bus! Bernas ilgai ieškojo arklių, bet per didelius vargus rado vos porą, o ponas liepė pakinkyti net šešis geriausius žirgus ir lyg vėjas lėkė ledu. Tačiau staiga ledas po žirgų kojomis sutraškėjo ir paslėpė po savimi nedorėlį poną, rinktinius jo sarčius ir bernas liko nugalėtoju… Neabejojo ir tie, kurie porino, kad šios lenktynės parasidėjo prieš kelis šimtus metų ponaičių lažybomis ir ginču kieno gi širmis eiklesnis. Ir nors laimėjusiųjų vardų niekas dabar jau nebeprisimena, vadina jas istorinėmis ir žirgų lenktynių Dusetų kraše pradžia…

Dabar sunku nustatyti tikrąsias žirgų lenktynių organizavimo aplinkybes, tačiau nerasime tokių, kurie abejotų ilga bei įdomia jų istorija. Jau nuo seno vasario pradžioje Dusetose per Grabnyčias buvo švenčiami vieni iš didžiausių parapijos atlaidų, į kuriuos suvažiuodavo gausybė apylinkės gyventojų. Būtent šią dieną, pasak prisiminimų, ir vykdavo niekieno neorganizuojamos lenktynės. Tarpusavyje susilažinę valstiečiai stengdavosi įrodyti, kad kiekvieno jo turimas žirgas ne tik pats eikliausias, bet ir gražiausias. Juk ne be reikalo prieš lenktynes ristūnams pasiūlydavo cukraus, kiaušinių, netgi specialiai kepdavo duoną, jau pačią lenktynių dieną žirgus puošdavo kaip įstengdavo: kaspinais, bizgučiais, raudonais kutais, kai kas net karčius ir uodegą pindavo arba garbanojo, puošė austomis namuose vadžiomis bei dabino svarbiausiu puošybos elementu – žvanguliais: jų kabindavo daug ir įvairių. Kinkydavo žirgus į lengvus važelius, kuriuos iš anksto dailiai išdažydavo ir tautiniais motyvais išpuošdavo. Trasos varžyboms niekas specialiai neruošdavo: jeigu ant Sartų ežero nebūdavo daug sniego, lenktyniaudavo jo ledu, neesant tam galimybių – pagrindine Dusetų gatve. Nugalėtojais skelbdavo tuos, kurie pirmieji įveikdavo atstumą, pralaimėję statydavo butelį, ginčai apie žirgus dar karščiau įsiliepsnodavo ir kartais net muštynėmis baigdavosi…Vėliau lenktynių diena ir buvo pripažintas pirmasis vasario šeštadienis, o šios tradicinės datos imta laikytis iki šių dienų.

Pagrindiniai šių lenktynių herojai – žirgai: dainose apdainuoti, niekada nestokojantys susižavėjimo ir pagyrimo. Su meile, paslaptimi ir išmanymu buvo ruošiami jie lenktynių dienai: jau per adventą, pasnigus, šviesesniais vakarais pradėdavo ristūnus miklinti. Sako, kad tokioms treniruotėms ypač tikdavo mėnesienos pilnatis, nes tuomet žirgą galima važnyčioti taip, kad jis iš šalies matytų…savo šešėlį: žirgui regis kad tai jo varžovas, besitaikantis jį aplenkti. Smarkiai įsibėgėjusį ristūną šeimininkas nejučiomis nukreipdavo į šalį ir šešėlis, likęs už nugaros, būdavo tas nevykėlis nugalėtasis. Anapus ežero gyvenę grafai Pliateriai įsvečius pas kaimynus dvarininkus važiuodavo arkliais. Vasarą į karietas, lineikas pakinkytais, o žiemą – į prašmatnius važius. Pas juos atvykdavo dvarininkai taip pat arkliais, žiemą visi važiuodavo ledu skersai ežerą. Dvarponiai mėgdavo pademonstruoti savo žirgų eiklumą ir lenktyniaudavo vieni su kitais.

Jau XVII amžiuje visame pasaulyje pradėtos kurti važiuojamųjų arklių veislės, turinčios gerą risčią.Taip buvo sukurtos Orlovo, Amerikos, Prancūzijos ir Rusijos ristūnų veislės.

XIX amžiuje ristūnų buvo įvežta į Lietuvą.Jie buvo naudojami vietiniams arkliams gerinti ir lenktynėms, kurios nuo neatmenamų laikų vykdavo daugiausia žiemą miesteliuose ir ant ežerų ledo, turgų ar kitų susibūrimų dienomis.
Arkliai buvo kinkomi į paprastas ir palengvintas rogutes. Lenktynėse važiuotojai dalyvaudavo su įvairiausių veislių žirgais.

Pirmas žirgas, sudominęs apylinkės gyventojus, buvo 1919 metais iš Rygos hipodromo gautas Orlovų ristūnų veislės širmas žirgas. Niekas nežinojo jo kilmės, tačiau šio gražuolio dėka Dusetų apylinkėje buvo prisiauginta greitų žirgų. Vėliau Latvijos Vyriausybė ieškojo šio žirgo ir susigrąžino jį į Rygą.

Ypač didelį susidomėjimą sukėlė kitas Orlovų ristūnų veislės žirgas Šachtioras, kuris buvo labai populiarus Dusetų krašte. Jį pirko Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė. Apie 1935 metus žirgas pateko ūkininko J. Svilo žinion. Sunku buvo prilygti šiam žirgui aukštumu, lieknumu ir eiklumu: net 1,80 m aukščio, akį veriančios juodos spalvos, įspūdingais karčiais ir ilga uodega. Prizinės vietos ūkininkui J. Svilui buvo garantuotos, nes tokio žirgo aplinkui niekas neturėjo. Tačiau dar pakankamai jauno ir eiklaus Šachtioro gyvenimas baigėsi tragiškai: vežant paliktas be priežiūros jis pasismaugė. Visa laimė buvo tai, kad paliko garsusis žirgas palikuonių, kurie prilygo jam pačiam.

Vietos valdžia, pamačiusi, kad žiūrovų į niekieno neorganizuojamas žirgų lenktynes susirenka vis daugiau, kad jos vis labiau populiarėja ir kaskart daugiau surenka lenktyniaujančių, ėmėsi jas organizuoti. Šioje veikloje ypač daug nuveikė didelis žirgų mylėtojas, kilęs iš Dusetų krašto, agronomas J. Vaškelis. Jis darė viską, kad sudomintų šiomis jau tradicija tapusiomis lenktynėmis ir Žemės Ūkio Rūmus. Nuo 1933 metų rūmai ėmė skirti premijas greičiausių žirgų šeimininkams, o jomis susidomėjo ne tik Lietuvos Vyriausybė, bet ir įvairių organizacijų atstovai. Organizuojant lenktynes 1936 metais, iš anksto buvo sudarytas organizacinis komitetas joms surengti. Ypač kruopščiai ruoštąsi lenktynėms 1939-aisiais, o 1940-ais ir vėlesniais metais iki 1944 –ųjų lenktynės vykdavo, tik, pasak dusetiškių, buvo kuklios. Niekas nesitikėjo, kad tiek žiūrovų susirinks ir prizų bus tiek išdalinta 1945-ųjų metų varžybose.

Pradėjus žirgų lenktynes organizuoti oficialiai, atsirado ir taisyklės: žirgai pradėti skirstyti į klases, važiuotojai turėdavo sumokėti nustatytą piniginį mokestį, nugalėtojams būdavo skiriamos trys prizinės vietos ir atitinkamai joms – premijos, o norintys pažiūrėti žirgų lenktynes, mokėjo mokestį. Pradėjus lenktynes organizuoti, agronomas K. Kuchanka išvedė pirmąjį apvalų ratą, kuris ėjo aplink Sartų ežero saleles. Išvalyti lenktynių trasą nebuvo lengva ir paprasta. Tam reikalui sukaldavo didelį medinį trikampį, kurio apačią apkaldavo geležimi. Tą „čiužu“ arba „šliužu“ vadinamą įrenginį traukdavo įkinkyti arkliai. Kad geriau nuvalytų sniegą, ant jo ne tik akmenų, bet ir miestelio vaikus susodindavo ir vėžindavo. Išvedus apvalų taką, buvo nustatytas ir atstumas – 1600 metrų.

Margoje žirgų lenktynių istorijoje yra ir įsimintinų faktų ir tradicijų: 1937 metais jose pasirodė vietinis dūdų orkestras, 1938 metų šventei buvo parengtas moterų choras, kurio dainininkės pasidabino nacionaliniais aukštaičių rūbais bei surengtas važelių ir pakinktų konkursas, 1939 metais, kuriais lenktynėms buvo ruošiamasi labai kruopščiai. Buvo ne tik paruoštos trasos žirgams , bet ir surežisuota šventės eiga, paruošta meninė programa Šaulių namuose, kurią transliavo per radiją.Lenktynėse dalyvavo šimtas važiuotojų. Mugė vyko sekančią dieną.

Šių metų lenktynės įvardijamos kaip didžiausios, ir vėl buvo prisimintas garsusis žirgas Šachtioras: surengta jo palikuonių paroda, o žiūrovai nustebinti praskridusiu kariškių lėktuvu. Svarbus lenktynių akcentas būdavo važiuotojas – juokdarys, visuomet turėjęs 101-jį numerį. Šios tradicijos pradžios data nenustatyta, tačiau senoliai prisiminimuose vangiai beprisimena lenktynes, kad sumanaus juokdario, vaizduojančio lenktyninką, nebūtų. Kartais juokdarys startuodavo su lenktyniaujančiais, o apsukęs nedidelį ratelį, stengdavosi pirmasis finišuoti, dažniausiai vaikštinėdavo tarp žiūrovų ir juos linksmindavo šmaikščiais pajuokavimais, pašiepdavo nevykėlius lenktynininkus ir apsileidusius ūkininkus . Turėjo juokdarys ir „ginklą“ – ilgą botagą, su kuriuo pliauškėdavo ore ir gindavosi nuo įsidūkusių ir jį erzinančių vaikų.

Nuo 1955 metų ristūnų žirgų lenktynės Dusetose paskelbtos respublikinėmis, o apie 1970-uosius metus atgaivinta žiemos mugių, su riestainiais, alumi, suvenyrais ir gausybe kitų prekių nuo kurių kartais net akys rabsta, tradicija. Neįsivaizduojama šventinė žirgų lenktynių programa be geriausių Zarasų rajono bei Lietuvos meno savivaiklos kolektyvų ir koncertų gausos. Jau tradicija tapo Lietuvos vadovų apsilankymas rengiamose lenktynėse: jose apsilankė Lietuvos Respublikos prezidentas V. Adamkus, Seimo pirmininkas A. Paulauskas, premjeras A. Brazauskas, kuris ne kartą yra ir varžybų trasą išbandęs.

2005 –aisiais įvyko 100-osios jubiliejinės ristūnų žirgų lenktynės.primą kartą sukurtas oficialus šventės firminis stilius, autorė dizainerė dusetiškė Brigita Pučekaitė. Surengtas šiaudinių skulptūrų fejerverkas, pakviesto koncertui surengti geriausios Lietuvos muzikos grupės. Iki vėlumos žiūrovai galėjo džiaugtis žiemos teikiamais malonumais, išsirinkti suvenyrus tautodailininkų mugėje, paragauti lietuviškų skanėstų, pasilinksminti šokio sukūryje.

Retas kraštas turi tokias šimtmečių išbandytas tradicijas kaip Dusetos. Sulig kiekvienomis lenktynėmis jos tarsi ūgteli – tampa labiau žinomos Lietuvoje ir už jos ribų bei viliasi sulaukti daugiau dalyvių ir žiūrovų. Tad nieko nelaukę – kas žirgais vedini, kas mašinomis ratuoti, kas pėsčiomis – skubėkite prie garsiųjų Sartų susitikti draugus, pašėlti šokyje, drauge sudainuoti skambią dainą, o svarbiausia – vėl pasidžiaugti žirgininkų ir jų draugų žirgų pasiekimais.

Parengta Zarasų rajono turizmo informacijos centro pagal leidinius „Sartai“, L.Malcienės „Dusetos“ ir „Kur mėlynuoja ežerai“

Views All Time
Views All Time
7337
Views Today
Views Today
1
0 0