D.Poynter and M.Turoff „Parachuting: The Skydivers Handbook“.

7. Prižemėjimo metu
Dauguma nusileidimų bus visiškai saugūs, tiksliai toje vietoje kur ir buvo planuota – tačiau visada privalai būti pasirngęs įvairiems netikėtumams.
Landing challenges

7.1. Turbulencija
Turbulenciją su stipriais oro gūsiais galima pajusti bet kokiame aukštyje. Yra žinoma atvejų, kai turbulencija užgesina parašiutininko kupolą, šis kiek prakrenta, kol vėl kupolas užsipildo oru ir toliau viskas vėl vyksta įprasta tvarka. Taip pat turbulencija gali kuriam laikui užgesinti kraštines kupolo turbinas. Pakliuvęs į turbulenciją, oro sūkurius – nedaryk jokių staigių manevrų, pritrauk vairus per maždaug vieną ketvirtį eigos. Jei matai, kad oro gūsiai ima gesinti kupolą – pritrauk vairus nuo pusės iki trijų ketvirčių eigos, ir taip padėsi kupolui vės užsipildyti oru.

Turbulencija mažame aukštyje susidaro, kai vėjas pučia iš už kokių nors kliūčių – pastatai, medžių linijos. Oro srautas iš karto už kliūties yra besileidžiantis – reikia vengti nusileidimų pavėjui iš karto už kokios nors kliūties, nes besileidžiantis oro srautas spaus žemyn ir kupolą. Kuo stipresnis vėjas – tuo toliau už kliūties jausis turbulencijos spaudimas ir blaškymas, ir kuo kliūtis aukštesnė – tuo didesniame aukštyje ims jaustis turbulencija. Yra teigiama, kad turbulencijos efektai jaučiasi dvidešimt kartų didesniame atstume, nei kliūties vėjui aukštis – tai reikštų, kad esant stipriam vėjui, 15 metrų aukščio medžių alėjos turbulencija bus jaučiama iki 300 m atstumu pavėjui nuo medžių.

Turbulencija susidaro ir iš karto už kito skriejančio sparno tipo kupolo. Sklendžiant po savo kupolu, geriau yra nelįsti į turbulencijos zoną už kito kupolo – zona nuo kito kupolo uodegos aukštyn maždaug 45 laipsnių kampu yra laikoma turbulentiško oro zona.

7.2. Audra
Oro sąlygos gali pasikeisti labai greitai – lėktuvui kylant aukštyn, apačioje esančios sąlygos gali dramatiškai pakisti dėl užėjusio škvalo ar audros. Audros metu sukilus vėjui, oro masės atsitrenkia į objektus ir tarpusavyje, ir taip gali susidaryti kylantys oro sūkuriai. Jie labai pavojingi – Amerikoje vienas parašiutininkas nusileido, kupolas nukrito ant žemės, bet iš karto staigus ir stiprus sūkurys kupolą vėl užpildė, pakėlė nevaldomą kupolą aukštyn ir sviedė vėl į žemę. Parašiutininkas žuvo nuo traumų.
Kylančius sūkurius galima pastebėti besileidžiant – pamatęs kur nors kylant dulkių stulpą – laikykis atokiau nuo tos vietos.

Nusileidęs prieš stiprų vėją, tuo pat momentu, kai kojos lietė žemę, iš karto mesk vieną vairą, priešingą vairą pilnai sutrauk, skubiai apibėk kupolą ir kuo greičiau rankomis jį sugriebk. Esant ypač stipriam vėjui, gali kojomis prispausti kupolą prie žemės ir nusisegti kuprinę.
Leidžiantis prieš stiprų vėją, kupolas dreifuoja pavėjui – šiuo atveju nuolat per petį stebėk erdvę už nugaros, nes pasitaiko, kad parašiutininkas yra įstumiamas į elektros perdavimo linijas, medžius, ar tvorą.
Pamatęs besitelkiančius audros debesis su žaibais, gali pamiršti apie šuolius – audros debesyse yra labai stiprios kylančios ir besileidžiančios oro srovės. Pakliuvęs į jas su kupolu, gali apturėti net labai nemalonių nuotykių.

7.3. Medžiai
Nusileidimas į medžius yra retai pavojingas, jei pataikai į tarpą tarp medžių – kupolas ir stropos nulauš silpnesnes šakas, ir gali sėkmingai pasiekti žemę. Jei kupolas tik vienu kraštu kabina medžio šakas – tada kupolas gali užgesti ir numesti tave žemėn.

Jei matai, kad nepavyks išvengti nusileidimo į medžius, pasisuk prieš vėją, kad sumažinti greitį žemės atžvilgiu, trauk vairus iki pusės eigos, ir kelius bei pėdas stipriai suglausk, kad neapsižergtum šakos. Nereikia bandyti rankomis kabintis į šakas, kad sustabdyti savo slydimą per medžio lają – žymiau geriau pasiduoti tam slydimui per šakas, nei pakibti kažkur aukštai. Slydimo žemyn metu kojas laikyti suglaustas (kaip nusileidimui su “dūbu”). Jeigu, besileisdamas per šakas, pakibai neaukštai – apie 1 m iki žemės – visų pirma atsegi krūtinės diržą, po to kojų diržus, ir nušoki žemyn. Jei neatsegsi krūtinės diržo, gali susižeisti kaklą ir sprandą, kai krisi žemyn. Jei esi didesniame aukštyje, nei gali šitaip nušokti – atsipalaiduok, ir lauk pagalbos. Jei pagalba neatvyksta – teks bandyti gelbėtis pačiam.
Galima išskleisti atsarginį parašiutą, neatkabinus pagrindinio kupolo. Išleisk kupolą ir stropas žemyn, ir taip neskubėdamas rankomis nusileisi, atsargiai išlindęs iš savo kuprinės. Neskubėk leistis – kitaip stropos stipriai apdegins rankas.
Šalmas turi likti ant galvos iki to momento, kai jau saugiai stovėsi ant žemės.

7.4. Elektros perdavimo linijos
Elektros perdavimo linijų stengiamės išvengti bet kokiais būdais – kontaktas per daug pavojingas. Jei leidiesi nepažįstamoje DZ ar vietovėje – dar būdamas aukštai, dairykis ir ieškok stulpų. Pačios linijos iš didesnio aukščio nematomos, tai stengiesi pastebėti stulpų eiles. Nuolat orientuokis vietovėje ir koreguok skrydžio planą, kad neartėtum prie elektros linijų. Jei abejoji, ar galėsi perskristi virš linijų – leiskis pavėjui – jau geriau pavėjinis nusileidimas ir susivartymas, nei kontaktas su elektros linijomis. Analogiškai elgiamės, jei kupolas dreifuoja su stipriu vėju – jei matai, kad gali nepranešti virš linijų – pasileidi pavėjui, ir vėl atsistoji prieš vėją praskridęs linijas saugiame aukštyje.

Atveju, jei neįmanoma išvengti nusileidimo į elektros linijas – kontakto metu reikia stengtis neprisiliesti daugiau nei prie vieno laido. Jei parskrieji tiesiai į laidus, reikia apsukti kupolą prieš vėją, kad sumažinti horizontalų judėjimą, ir užtraukti vairus iki pusės eigos, kad maksimaliai padidinti vertikalų leidimąsi.

Kojas reikia suglausti ir atstatyti pirmyn, kad neapsižergti laidų. Stebėk laidus ir raitykis kaip išmanai, kad neprisiliesti prie daugiau nei vieno laido tuo pat metu.
Jeigu kupolas užsikabino už laidų ir tu pakibai nasiekdamas žemės – visų pirma patikrink, kas randasi apačioje ir kuo greičiau atsikabink nuo pagrindinio kupolo, kad pasitraukti iš pavojingos zonos kuo greičiau. Jei aukštis per didelis, kad saugiai nušoktum – gal geriau palaukti, kol ateis pagalba. Jei esi pakibęs ant atsarginio kupolo, ar vieta apačioje perdaug pavojinga bandymui nušokti, privalai ramiai laukti kopetetingos ir profesionalios pagalbos. Bet koks blaškymasis sistemoje gali sukelti trumpą sujungimą su fatališkomis pasekmėmis. Jei koks nors vietinis gyventojas atskuba tau į pagalbą – perspėk jį nesiartinti tavęs neliesti, o skubiai paskambinti į DZ ar elektros tinklus eksploatuojančią įmonę ir informuoti juos apie įvykį. Norintis padėti žmogus gali uždaryti elektros grandinę tarp tavęs ir žemės, ir tai gali paražudyti.

Kai atsidursi ant žemės, saugokis nutrūkusių laidų – jie kaip gyvatės, tykančios įgelti, gali tūnoti žolėje, arba gali sukelti gaisrą.

Nesistenk pats nukabinti kupolo nuo laidų – leisk tai saugiai padaryti profesionalams – jų toks darbas, o tau tai gali tapti paskutiniu bandymu atlikti kažką naudinga.

7.5. Vandens telkiniai
Yra dvi galimybės nusileisti į vandenį – suplanuotas nusileidimas ir avarinis. Suplanuotas ir gerai paruoštas nusileidimas į vandenį yra tikrai puiki atrakcija ir oro bei vandens sportų kombinacija. Daugelyje šalių yra privaloma dėvėti gelbėjimo liemenę, jeigu arčiau nei per mylią randasi vandens telkinys.

Pastebėjęs, kad tikrai nepavyks išvengti avarinio nusileidimo į vandenį, pastatyk kupolą prieš vėją, ir galvok, kad vanduo toje vietoje tik kelių centimetrų gylio – pasirenk kontaktui su vandeniu lygiai taip, kaip ir kontaktui su žeme. Tuo momentu, kai atrodo, kad tuoj pat pasieksi vandenį – atsikabink. Akys skirtingai nuskaito atstumą iki vandens paviršiaus – jei tau atrodys, kad atsikabinėji maždaug 5 metrų aukštyje, iš tikrųjų aukštis gali būti žymiai didesnis.
Įkritęs į vandenį, rūpinkis savo paties saugumu – nesistenk gelbėti kupolo. Kai būsi saugus sausumoje, tada galėsi pradėti rūpintis savo įranga. Įrangą gali nusipirkti, o kito gyvenimo – ne.

Atlikdamas suplanuotą šuolį į vandenį, būsi užsivilkęs gelbėjimo liemenę, kuri padės išsilaikyti vandens paviršiuje. Prieš tokį šuolį aptark visus klausimus su šią patirtį turinčiais kolegomis, o čia toliau kalbėsime apie nelauktus avarinius nusileidimus į vandens telkinius.
Jeigu visai netikėtai tenka leistis į karjerą, tvenkinį ar ežerą, gali būti, kad nebus laiko susiorientuoti ir atsikabinti prieš pat vandens paviršių – galbūt, stengsiesi kupolą išvairuoti nuo medžių ar kitų kliūčių. Jeigu jau sukritai į vandenį su visa įranga, labiausiai turi vengti įsipainiojimo stropose. Blogas įvykių scenarijus atrodytų taip: panika-susipaniojo stropose-nuskendo. Nusileidus į vandenį, kupolas gali užkristi tiesiai ant parašiutininko galvos – išnėręs iš vandens po kupolu, surandi siūlę ir keliauji išilgai jos kol pasieksi kupolo kraštą ir išsilaisvinsi. Atkabini pagrindinį kupolą ir nejudindamas kojų (būtų gerai neįsipainioti stropose), vien rankomis, plauki šalin. Jeigu esi užkliuvęs už keleto stropų – prisimink, kad turi prie kuprinės pritvirtintą peilį. Drąsiai nupjauk stropas – jas nesudėtinga pakeisti. Jeigu abejoji dėl savo sugebėjimo išsilaikyti vandens paviršiuje ir plaukti – gali nusiraminti, nes atsarginis parašiutas, esantis kuprinėje, duoda plūdrumą ir padeda laikytis ant vandens.
Jeigu nusileidai su neatkabintu pagrindiniu kupolu į upę – pasistenk kuo greičiau jį atkabinti. Net lėta upės srovė gali pagauti kupolą ir nusitempti tave po vandeniu.

7.6. Pastatai
Nusileidimas ant pastato gręsia šiais pavojais: gali prasmegti kiaurai stogą ir susižaloti. Antra – jeigu tai vėjuota diena, kupolas gali tave po nusileidimo ant stogo nutempti žemyn. Jeigu jauti, kad po nusileidimo tave kupolas tempia nuo aukšto pastato stogo – atsikabink nedelsdamas. Jeigu ant stogo nusileidai su atsarginiu kupolu, tu negali jo atkabinti – stenkis kuo greičiau užgesinti kupolą. Jei nepavyko – ir tave nutempė nuo stogo – bus dar vienas ir labai nemalonus nusileidimas. Vistiek – nereikia panikuoti, o stebėt situaciją ir pasirengti kietam kontaktui į žemę suglaustomis kojomis.

7.7. Kitos kliūtys
Yra begalė kitų kliūčių, potencialiai pavojingų parašiutininkui – grioviai, tvoros, keliai, kaminai ir t.t. Instruktoriai ir DZ vadovai visada atkreipia parašiutininkų dėmesį į šiuos dalykus, kurių verta pasisaugoti. Būtų šaunu, jeigu jie tokiam instruktažui būtų pasirengę vaizdinę medžiagą – schemas, fortografijas ir pan. Aptariant potencialius pavojus ir kliūtis, būtina nurodyti parašiutininkams atsargines nusileidimo aikšteles.
Būdamas ore, stebėk galimas nusileidimo vietas ir ieškok galimų kliūčių: iš aukštai nematoma spygliuota viela gali būti tarp puikiai įžiūrimų kuolų, į vienkiemius ir atokias sodybas beveik visada ateina elektros perdavimo linijos, keliais važiuoja transportas – ir viso to tau reikia saugotis.
Vos tik pastebėjęs galimas kliūtis, koreguok savo skrydžio planą ,atitinkamai vairuodamas kupolą šalin nuo kliūties į saugią zoną.
Kaip ir leidžiantis su lėktuvu – gerais laikomi tie nusileidimai, po kurių gali pats pareiti. Jau geriau yra leistis saugioje aikštelėje toli nuo DZ, nei būti nukabintam nuo tvoros ir parneštam.
Nesukurk sau pačiam nereikalingo spaudimo, tipo “būtinai parskrisiu į DZ”, ar “būtinai perskrisiu šią kliūtį” – pasidavęs tokiam azartui, gali pritrūkti aukščio posūkiui prieš vėją ir saugiam nusileidimui.
Verta atminti šiuos dalykus:
– visada koreguok savo skrydžio planą, kad išvengtum kliūčių.
– Geriau leistis pavėjui, nei trenktis į kliūtį.

Views All Time
Views All Time
3613
Views Today
Views Today
1
0 0