Nuo 33-ųjų (648 m. prieš mūsų erą) Olimpijos žaidynių programoje atsiranda pati sunkiausia, sudėtingiausia ir … žiauriausia sporto šaka – imtynių ir kumščių derinys – pankrationas. Olimpinių žaidynių ir kitose varžybose: čia atletams buvo leidžiami beveik visi imtynių ir kumščių kovos veiksmai: smūgiuoti, spirti, laužti pirštus, net rauti ausis. Negalima buvo tik kandžiotis, draskytis nagais, durti pirštais į akis, nosį ir burną. Ši sporto šaka buvo populiari todėl, kad turėjo praktinės reikšmės: kiekvienas vyras kare turi mokėti apsiginti nuo priešo net plikomis rankomis padarydamas jį nebepavojingą. Atletai nebuvo skirstomi į grupes pagal svorį ir ūgį. Niekur neužsimenama apie poilsio pertraukas kovos metu, apie pergalę taškais. Kova vyko plikais kumščiais iki to momento, kol vienas iš atletų nebegalėdavo kovoti ar pasiduodavo. Vertinimas buvo įvairiapusis atleto parengtumas: jis turėjo turėti liūto jėgą ir lapės gudrumą. Visa tai reikalavo dalyvių jėgos, ištvermės, mokėjimo naudoti įvairius veiksmus, ką ypatingai vertino senovės graikai. Kova vyko ant minkštos žemės, dažniausiai drėgno molio. Bailumas viešai išjuokiamas ir net baudžiamas.Siūlomas užmirštas senovės graikų olimpiadų kovos būdas „Pankrationas“ – šiandien besivystanti kaip sporto šaka, kaip šiuolaikinius reikalavimus atitinkanti sportinės būklės forma.

Views All Time
Views All Time
2771
Views Today
Views Today
1
0 0