Apie regbį
|

Apie regbį

Regbis. Sportinis žaidimas, turintis futbolo, rankinio, lengvosios atletikos, imtynių elementų. Žaidžia 2 komandos po 15 žaidėjų ir 7 atsarginiai. 100 m. ilgio ir 69 m pločio aikštėje, kurios galuose yra H formos vartai. Tikslas laimėti kuo daugiau taškų: nunešti kamuolį į varžovų komandos zoną (įskaitinį plotą) ir jį prispausti arba įmušti į vartus (tarp virpstų ir virš skersinio). Burtų keliu kamuolį laimėjusi komanda mačo pradžioje spiria kamuolį nuo aikštės centro priešininkų pusės link. Kamuolys turi kirsti priešininkų 10 m liniją, kad žaidimas prasidėtų. Kamuolys rankomis negali būti perdavinėjamas į priekį (tik atgal) arba smūgiuojamas kojomis (bet kuria kryptimi). Kai atakuojanti komanda prispaudžia kamuolį priešininkų įskaitiniame plote ji pelno 5 taškus ir tuomet galima pelnyti papildomus 2 taškus spiriant kamuolį į vartus. Vietą, kur statyti kamuolį pasirenka smūgį atliekantis žaidėjas, jis gali pasiringti atstumą nuo vartų, tačiau kamuolys turi būti statomas toje linijoje, kur jis buvo prispaustas. Jei smūgis taiklus, skiriami papildomi du taškai, jei ne – skiriami tik 5 taškai. Kamuolį ties vidurio linija į žaidimą gražina komandos pelniusios įvartį priešininkai. Jei kamuolys į vatus įspiriamas po baudos smūgio (spiriama iš tos vietos kur buvo padaryta pražanga, prasižengusios komandos žaidėjai negali trukdyti) komandai skiriami 3 taškai. Be to, komanda bet kada gali bandyti įspirti kamuolį į vartus žaidimo metu už tokį smūgį irgi skiriami 3 taškai. Komanda mačo pabaigoje turinti daugiau taškų, tampa nugalėtoja.

Sportinis šaudymas. Istorija
|

Sportinis šaudymas. Istorija

Sportinio šaudymo iš lanko istorija prasidėjo 1900 metais, kai II-ose Olimpinėse Žaidynėse Paryžiuje buvo demonstruojamas parodomasis šaudymas iš lanko. Vyrai demonstravo savo meistriškumą iš 100, 80 ir 60 jardų, moterys – iš 60, 50 ir 40 jardų. Pagrindiniai parodomojo šaudymo dalyviai buvo prancūzų lankininkai. 1904 metais šaudymas iš lanko oficialiai įtrauktas į Olimpinių Žaidynių programą. Žaidynės vyko Jungtinėse Amerikos Valstijose, San-Luiso mieste. Žaidynėse dalyvavo tik JAV komandos. 1908 m., o taip pat 1920 m. be Jungtinių Amerikos Valstijų komandų jau dalyvavo Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Belgijos lankininkų komandos. Šiose keturiose žaidynėse labiausiai pasižymėjo Hubert van Innis (BEL). Jis laimėjo 6 aukso ir 3 sidabro medalius. Tačiau 1920 m. nuspręsta šaudymą iš lanko laikyti vėl nebe Olimpine sporto šaka. 1931 m. įkurta tarptautinė šaudymo iš lanko federacija FITA (Federation Internationale de Tir a l’Arc).

Boksas
|

Boksas

Boksas – kovinio sporto šaka, kurioje du vienodos svorio kategorijos asmenys kovoja tik kumščiais. Bokso varžybas randame jau Antikos laikais. Tai viena seniausių kovinio sporto šakų, pagal senumą nusileidžianti tik imtynėms. Boksas buvo viena senovės Graikijos Olimpinių Žaidynių sporto šakų. Graikų boksininkai naudodavo pirštines ir apsivyniodavo rankas žemiau alkūnių, tačiau kovodavo nuogi. Boksas buvo glaudžiai susijęs su senoviniu pankrationu, kuriame be smūginės technikos buvo įtraukti ir imtynių veiksmai, nors ir bokse dalis imtynių technikoso buvo naudojama, buvo nedraudžiami įvairūs metimai. Boksas nuo pankrationo skyrėsi dar tuom, kad pankratione praktiškai nebuvo taisyklių, o bokse šiokie tokie apribojimai buvo. Nepaisant minimalių apribojimų, bokso kovos dažnai baigdavosi mirtimi, nes smūgiuoti buvo leidžiama ne tik kumščiais, bet ir galva, kojomis, alkūnėmis. Kovos neturėdavo laiko apribojimų, tęsdavosi tol, kol vienas boksininkų nebepajėgdavo kovoti. Raundas trukdavo iki nokdauno.

Riedlenčių istorija
|

Riedlenčių istorija

Riedlenčių street style dvasios astsiradimas siejamas su serfingu. Jau 50-ųjų metų pabaigoje tingūs Kalifornijos ir Australijos serferiai pradėjo važinėti į paplūdimį stovėdami arba sėdėdami ant vėžimėlių pasiskolintų iš autodirbtuvių, ant kurių gulėdami automechanikai lysdavo po automobiliais. 1965 metais pasirodė pirmosios gamyklinės riedlentės. Oficialiai laikoma kad pirmuosius poliuretaninius ratukus riedlentėmis pagamino firma “Kryptonics”. Ilgą laiką skeitbordingas vystėsi kaip kažkokia cirko parodija – neįprasta akrobatika , kurios pagalba serferiai “stumdavo” laiką štormų metu. Tik 80-ųjų pradžioje taip vadinamame freestyle Rodney Mullen’as iš Floridos padarė pirmąjį ollie – šuolį, kuris buvo atliktas dėka lenkto lentos krašto. Tuo metu Kalifornijoje pirmieji skeiteriai pradėjo važinėti baseinuose ir tuščiuose drėkinimo kanaluose. Neilgai trukus atsirado pirmoji pro komanda, kuri važinėjo ant rampos. Lentų pardavimo apimtys sparčiai išaugo, bet visgi riedlentininkų komandos labiau priminė klajojantį cirką ir buvo atskirtos nuo jaunimo, visų pirma tuo, kad važinėti ant rampos buvo labai pavojinga (pamėgink nuvažiuoti nuo 3 ar net 5 metrų rampos) ir labai brangu (rampa kainavo mažiausiai 3 tūkst. dolerių). 80-ųjų viduryje jau buvo žinomos air’ų, salto, grab’ų, grind’ų ir slide’ų technikos, bet žiūrovų tai jau nebestebino, o masiniam judėjimui nebuvo kur vystytis ir tobulėti. Skeitų firmos užsidrinėjo… tačiau firma Powell-Peralta laiku parėmė jaunus skeiterius, kuriems lenta tapo dalimi, o jei tiksliau tai centrine viso gyvenimo ašimi.

Lietuvos sklandymo istorija
|

Lietuvos sklandymo istorija

Lietuvos sklandymo istorija 1910 metų kovo mėnesio 14 dieną Vilniuje įsikūrė oreivystės būrelis, kuris vėliau pasistatė Lavronovo-Ševeliovo konstrukcijos sklandytuvą ir juo kiek laiko skraidė. 1913 m. Kaune, muzikos instrumentų meistras Jonas Garalevičius ir 109 pėstininkų Volgos pulko poručikas Aleksandras Kulvinskis pasigamino sklandytuvą. Šis aparatas kildavo į orą pučiant stipriam vėjui, traukiamas už virvės kaip aitvaras. Vienas tokių skrydžių baigėsi nelaimingai – sklandytuvas sudužo, o bandęs skristi štabo kapitonas Rudniovas žuvo. Neišliko nei šio sklandytuvo brėžinių nei nuotraukų . Pasak mačiusių liudininkų sklandytuvas buvo dvisparnis, neturėjo eleronų (judančiu sparno plokštumų pusiausvyrai palaikyti), jo sparno ilgis 10-12m, plotas apie 40 kv.m. Tuščias svėrė apie 129 kg. 1931 m. Karo aviacijoje tarnavę V.Milevičius ir A.Skurauskas, pagal vokiečių brėžinius pastatė sklandytuvą SG-38 ”Zögling” ir jį išbandė Kauno aerodrome.Tais pačiais metais Lietuvos aeroklubas į vokiečių Rasytės (Rossiten) sklandymo mokyklą nusiuntė karo lakūną G.Heidrikį susipažinti su jos veikla. Čia būdamas pilotas įvaldė sklandytuvus, 1931 m. spalio 21 d. įvykdė ”C” piloto reikalavimus, jam įteiktas FAI ženkliukas. O tuo laiku LAK sklandytojų būrelio nariai baigė teorijos kursus ir Kauno ATM medžio apdirbimo dirbtuvėse statė mokomąjį sklandytuvą T-1. Baigus statybą 1932 m. rugpjūčio 15 d. Kaune, Petrašiūnų smiltynuose, ATM būrelio (kurio branduolį sudarė B.Oškinis, V.Ašmenskas, V.Butkevičius, J.Dovydaitis, G.Milūnas, A.Paknys ir kiti) pastangomis įvyko pirmosios ir vienintelės prieškario Lietuvoje LAK sklandymo mokyklos atidarymas.

Dailusis čiuožimas
|

Dailusis čiuožimas

Dailusis čiuožimas – sporto šaka, kur dalyviai čiuožia ledu figūrinėmis pačiūžomis skambant muzikai. Rengiamos individualios vyrų ir moterų, porų varžybos bei porų ledo šokiai. Čiuožiama 53-60 m ilgio ir 26-30 m pločio ledo aikštelėje. Teisėjai vertina čiuožimo figūrų ir šokio elementų atlikimo kokybę, figūrų įvairovę, sudėtingumą, judesių darnumą, kompozicijos originalumą, čiuožimo grožį. Ledo šokiuose vertinamas artistiškumas ir techniškumas. Nugalėtojas nustatomas sumuojant balus. Pavienio ir porų dailiojo čiuožimo varžybose yra privalomoji bei laisvoji programos, ledo šokiuose – privalomieji šokiai, originalusis ir laisvasis šokiai. Dailusis čiuožimas minimas jau XII amžiuje, manoma, jog atsirado Olandijoje. 1742 m. Edinburge įkurtas pirmasis klubas. Nuo 1891 m. rengiami Europos čempionatai, nuo 1896 m. – pasaulio. 1908 ir 1920 m. dailusis čiuožimas įtrauktas į vasaros olimpinių žaidynių programą, nuo 1924 metų dailusis čiuožimas įtrauktas į pradėtų rengti žiemos olimpinių žaidynių programą. Ledo šokiai į olimpinių žaidynių programą įtraukti nuo 1976 metų. Lietuvoje susidomėjimas dailiuoju čiuožimu prasidėjo 1923 m, 1924 m. surengtos varžybos. 1931 m. surengtas pirmasis Lietuvos čempionatas. Žymiausi dailiojo čiuožimo atstovai – Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas, ledo šokių varžybų Europos ir pasaulio bronzos medalių laimėtojai.

Dviračių sportas. Istorija
|

Dviračių sportas. Istorija

1924 m. Lietuvos dviratininkai dalyvavo olimpinėse žaidynėse Paryžiuje. 1991 m. Berlyne buvo atkurta Lietuvos dviračių sporto federacijos narystė UCI (Tarptautinėje dviračių sporto sąjungoje). Dviračių sportas, 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tapo viena iš rezultatyviausių sporto šakų ir buvo atstovaujamas 4-jose vasaros olimpinėse žaidynėse.
2001 m. Pasaulio plento čempionate (Lisabonoje, Portugalijoje) Rasa Polikevičiūtė tapo pasaulio grupinių lenktynių čempione bei iškovojo 4 vietą asmeninių lenktynių laikui rungtyje. Tame pačiame čempionate Edita Pučinskaitė tapo pasaulio grupinių lenktynių vicečempione. 2002 m. Pasaulio jaunimo plento čempionate (Zolder, Belgijoje) Tomas Vaitkus tapo pasauliojaunimo asmeninių lenktynių laikui čempionu. 2003 m. Pasaulio treko čempionate Edita Kubelskienė iškovojo sidabro medalį grupinių lenktynių rungtyje. Vyrų komanda (Tomas Vaitkus, Aivaras Baranauskas, Linas Balčiūnas, Raimundas Vilčinskas) iškovojo 5 vietą komandinėse lenktynėse. Diana Žiliūtė asmeninių persekiojimo lenktynių rungtyje buvo 5, o Tomas Vaitkus grupinėse lenktynėse užėmė 5 vietą.
2003 m. Pasaulio jaunių treko čempionate dvi Lietuvos dviratininkės merginos iškovojo sidabro medalius: Agnė Bagdonavičiūtė – grupinėse lenktynėse, o Eglė Cekanauskaitė – asmeninėse persekiojimo lenktynėse.

Darts taisyklės
|

Darts taisyklės

Šios taisyklės yra bendros visiems žaidimams su metalinėmis strėlytėmis ir standartiniu anglišku taikiniu. Be abejo, taisyklės gali skirtis priklausomai nuo regiono, pačio žaidimo ir žaidėjų, kurie žaidžia šį žaidimą. Čia išrinktos pačios bendriausios smiginio taisyklės. Galima naudoti bet kokias strėlytes, kurių svoris neviršyja 55 gramų. (Elektronikoje iki 18 gr.) Žaidėjų eiliškumui nustatyti metama po vieną strėlytę į centą (jei tai komandinis žaidimas, tai meta vienas iš komandos). Jei pirmasis žaidėjas pataikė į centrą, jis gali pasirinkti: palikti strėlę taikinyje ar ištraukti. Kitam žaidėjui pataikius į centrą, jei pirmojo strėlė taikinyje, antrasis žaidėjas laimi teisę pradėti žaidimą. Jei strėlė buvo ištraukta, tai abiems reikia pakartoti metimą. Žaidėjas, laimėjęs “centro” žaidimą, įgauna teisę pasirinkti – pradėti pirmam, ar antram. Kiekvienas žaidėjas meta iki 3 strėlių, pagal žaidimo taisykles. Jei metimo metu žaidėjo pėda užmynė liniją, skaitoma klaida ir neužskaitomi viso metimo taškai. Žaidėjas gali stovėti pasviręs pirmyn, tik nededant pėdos per liniją. Jei strėlė neįsmigo arba iškrito žaidėjui jos nepalietus imant iš taikinio, jos taškai neskaičiuojami ir negalima jos mesti antrą kartą.

Žolės riedulio istorija
|

Žolės riedulio istorija

Žolės riedulio šaknys yra žiloje senovėje. Istorikai teigia, kad šis sportas Egipte buvo žaidžiamas dar 4000 metų prieš Kristų, o Etiopijoje – 1000 metų prieš Kristų. Lietuvoje pirmą kartą žolės riedulys išmėgintas prieš pusę amžiaus, tačiau žaidimas pas mus prigijo tik iš trečio karto. Teigiama, kad žolės riedulys yra seniausias pasaulyje žaidimas, kuriam reikalingos lazdos ir kamuoliukas. Įvairiuose muziejuose netrūksta įrodymų, kad šį žaidimą po egiptiečių ir etiopų pamėgo graikai ir romėnai. Dar prieš Kristupo Kolumbo kelionę į Naująjį pasaulį ten žolės riedulį žaidė actekai. Užsienyje šis žaidimas vadinamas tiesiog “hockey”, nors mums šis žodis labiau siejasi su ledo rituliu. Spėjama, kad angliškas žolės riedulio pavadinimas kilo nuo prancūziško žodžio “hoquet”. Taip prancūzai viduramžiais vadino žaidimą su lazdomis ir kamuoliuku. Šiuolaikinis žolės riedulys išsivystė 18-ojo amžiaus viduryje Anglijos mokyklose, o oficialia šios sporto šakos įteisinimo data laikomi 1861 metai. Tada pietryčių Londone buvo įkurtas pirmasis žolės riedulio klubas pasaulyje – “Blackheath”. Netrukus kitas Anglijos sostinės klubas – “Teddington” – parengė pirmąsias taisykles. Jose pirmą kartą buvo uždrausta liesti kamuoliuką rankomis, kelti lazdas aukščiau pečių ir įvesta smūgiavimo zonos taisyklė. 1886 metais šios naujovės buvo įtrauktos į oficialias tuomet įkurtos Anglijos žolės riedulio asociacijos taisykles.

Fechtavimas. Istorija
|

Fechtavimas. Istorija

Šaltojo ginklo valdymo menas siekia gilią senovę. Žmogus privalėjo gerai valdyti ginklą , jį tobulinti tam, kad susirastų maisto, apgintų būstą, žemę kurioje gyveno, galiausiai užgrobtų naujas teritorijas ir įsigytų didesnę valdžią. Taikiu metu kariai taip pat norėdavo išbandyti savo jėgas. Tuo tikslu buvo vykdomos varžybos. Seniausias šaltinis, bylojantis apie vykusias fechtavimo varžybas yra bareljefas, rastas 1190 m. pr. Kr. Ramzio III statytoje šventykloje (aukštutiniame Egipte). Ištyrus jį paaiškėjo, kad fechtavimosi varžybos buvo vedamos 400m. anksčiau nei pirmosios Olimpinės žaidynės senovės Graikijoje. Viduramžiais vykdomi riterių turnyrai, dvikovos. XVIa. išradus paraką fechtavime įvyko didelis lūžis. Žmogui vis labiau pradėjo tarnauti šaunamasis ginklas. Kalaviją pakeitė lengvesnė špaga. Ją naudojant veiksmai tapo greitesni ir įvairesni. Šaltasis ginklas dažniausiai buvo naudojamas dvikovose. XVIIa. viduryje Europoje fechtavimas špaga vis tobulėjo. Ypač vertinami buvo italų ir prancūzų fechtavimo mokytojai. Italų fechtuotojai daugiau dėmesio skyrė pačiai dvikovai, prancūzų mokyklose vyravo išorinė kovos forma, kuri dažnai virsdavo manieringumu. XVIIa. viduryje fechtavimo mokymui pradėta naudoti sutrumpinta špagą (floretę), kuri buvo šiuolaikinės rapyros prototipas.