JAKOV ŠAUS
Ne taip senai laikraščiai pranešė, kad Izraelio šimtalangių šaškių čempionu trečią kartą iš eilės tapo Jakov Šaus. Tokį sportinį stabilumą, paprastai, demonstruoja, kaip sakoma, “jauni, perspektyvūs” žaidėjai. Gi šaškininkui, perkopusiam 50 – mečio ribą, tai nuostabus rezultatas!
Izraelyje šaškininkams nėra galimybių profesionaliai užsiimti šaškėmis. Tai Tarybų Sąjungoje į šaškes žiūrėjo su pagarba, joms buvo skiriama nemažai dėmesio spaudoje, šimtai tūkstančių vaikų užsiiminėjo sporto mokyklose. Izraelyje nemanoma, kad intelektualūs žaidimai svarbūs jaunimui. Dar daugiau – ”dėka” mūsų žydiško biurokratizmo egzistuoja senai patvirtintas sporto šakų sąrašas, kuriame šaškių iš viso nėra. Štai taip: futbolas – žydiškas sportas, o šaškės – rusiškas, olandiškas, itališkas, bet ne žydiškas sportas! Todėl ir Jakov Šaus nuo ryto iki vakaro – tarnyboje. Jis – pastebima figūra rusakalbėje spaudoje. Laikraščių skaitytojai, populiarios radijo laidos “Žurnalistinis parlamentas” klausytojai neįtaria, kad temperamentingą, aršų apžvalgininką Romaną Moskovičią iš tikrųjų vadina kitaip ir savo laiku jis buvo žinomas Tarybų Sąjungoje šaškių meistras ir treneris. Rusų kalba rašantys vietiniai prozininkai ir poetai kuriuos griežtai “sudirba” literatūros kritikas Jakov Šaus, taip pat neįtaria, kad analizės meistriškumą ir puolamąją manierą j iš tobulino ne tik filologinėse studijose. Nuostabus interesų platumas – šitas žmogus įsigudrina suderinti keletą sudėtingiausių užsiėmimų.
Jakov Šaus išaugo Lietuvoje, kur gyveno žinomas, bet ne pats žymiausias šachmatų meistras Vladas Mikėnas, o autoritetingų šaškininkų nebuvo. Jakov susidomėjo šaškėmis mokykliniais metais, spręsdamas šaškių užduotis spaudoje. Nusprendė išstudijuoti teoriją- savarankiškai, iš knygų. Ir 14 metų tapo Lietuvos jaunių čempionu, 15 – Lietuvos vyrų čempionato prizininku, o 16 – sporto meistru.
Tuo metu jis buvo vienas iš stipriausių šalies šaškininkų. Ir, praktiškai, metė šaškes! Nuo pat vaikystės Jakov domėjosi daugeliu rimtų dalykų – literatūra, matematika, astronomija. Baigęs mokykląsu aukso medaliu, įstojo į Vilniaus universiteto istorijos – filologijos fakultetą. Ateityje jis ruošėsi užsiimti moksliniu darbu ir šaškėmis pažaisdavo epizodiškai, be ypatingos garbėtroškiškos nuotaikos. Bet po diplomo gavimo jįpaėmė įarmiją- universitete nebuvo karinės katedros. Jakov pakliuvo į Rygą, į sportinį batalioną- buvo tokios „kovinės dalys” Tarybinėje Armijoje. Profesionali aplinka, bendravimas su įžymiu latvių šaškininku, pasaulio čempionu Andriu Andreiko – visa tai greitai davė rezultatus. Jakov pirmą kartą pateko į TSRS čempionatą ir užėmė ketvirtąją vietą, tik pustaškiu nepasiekęs didmeistrio balo. Tai debiutantui buvo retas rezultatas. Priekyje šmėžavo puiki šaškininko karjera. Bet demobilizavęsis Jakov panoro grįžti į filologiją. Gimtojo universiteto rusų literatūros katedros vedėja pasiūlė jam dėstytojo vietą dargi iki mokslinio laipsnio gavimo. Bet čia įsikišo visagalis “pirmas skyrius”. Jis aptiko, kad Šauso giminės – Izraelyj e ir uždraudė j į priimti į darbą. Dėl šios priežasties nebuvo perspektyvų jam gauti etatinę vietą spaudoje – tai taip pat buvo ideologijos sritis. Jakov nenusiminė. Savo profesinius interesus jis išreiškė spaudoje spausdindamas savo straipsnius apie poeziją, kiną, teatrą. Bet reikalingas ir pastovus uždarbis. Jį davė šaškės. Vilniuje atsidaro specializuota šachmatų – šaškių mokykla. Daugkartinis Lietuvos čempionas joje tapo šaškių skyriaus vyresniuoju treneriu. Kūrybiškas žmogus Jakov negalėjo sporto mokykloje tik “atbūti valandas” arba dirbti senoviškai. Jis sugalvojo originalią mokymosi sitemą, sukūrė kartotekas, pagreitinusias aukštos klasės šaškininkų paruošimo procesą. Jau po trijų metų Šaus mokiniai ėmė užimti prizines vietas sąjunginėse ir tarptautinėse varžybose. Apie Šaus metodiką ėmė rašyti sportinė spauda. Į Vilnių ėmė užsukti treneriai iš visos šalies – semtis patyrimo. Šaus išspausdino keletą vadovėlių, iškart dingusių iš knygynų lentynų. Nepaisant dar nesolidaus amžiaus, šaškių treneriui buvo suteiktas respublikos nusipelniusio trenerio vardas. Tiesa, „pirmas skyrius” Jakov-o neužmiršo. Jo mokiniai važinėjo į pasaulio čempionatus, o jis buvo “nievyjezdnim”.
Šaus visada mėgo sunkias užduotis. Nuo dalyvavimo turnyruose Jakov pasitraukė – jam įdomiau buvo atskleidinėti mokinių talentus. Jis susimąstė: o kodėl, pagaliau, moterys žaidžia žymiai silpniau negu vyrai? Juk tai ne boksas ir ne sunkumų kilnojimas, o įvairiose intelektualinės veiklos sferose moterys sėkmingai konkuruoja su stipriąja lytimi. Treneris Šaus padarė išvadą: kadangi moterų turnyrų sudėtis gana silpna, mokant mergaites joms nekeliami ypač aukšti reikalavimai. Negavusios „mokyklos” jos ateityje žaidžia paviršutiniškai irnepasitikėdamos savimi. Šaus nusprendė ypatingai gabiom mokinėm nuo pat pirmųjų žingsnių sudaryti griežtas sąlygas, joms nedarytijokių nuolaidų, treniruoti jas taip pat, kaip ir berniukus. Novatoriškas Šauso požiūris, kartu su jo mokinių ryškiu talentu, davė puikius rezultatus. TSRS čempionėmis tapo Travina (vertėjo pastaba-vėliau Šaus), Vitkauskaitė, (vertėjo pastaba – vėliau Šidlauskienė), Sakalauskaitė (vertėjo pastaba – vėliau Ringelienė). Kai kuriuose šalies (vertėjo pastaba – TSRS) čempionatuose į pirmųjų penketuką patekdavo net trys Šaus mokinės! Jas pagarbiai vadino „Šausiatami”. Į Šaus metodiką orientavosi kiti treneriai. Šiandien šaškininkės žaidžia aukščiausio rango vyrų turnyruose ir tai nieko nestebina.
– Taip, šio mano gyvenimo periodo išvadas yra negėda prisiminti. Trys didmeistriai, keletas dešimčių meistrų, penkiolika šalies suaugusių ir jaunių čempionų titulų (vertėjo pastaba -TSRS), pasaulio čempionatų medaliai. Bet pagrindiniu pasiekimu – patikėkite, tai ne koketavimas – aš laikau ne tuos rezultatus. Aš pats niekada nelaikiau šaškių svarbiausiu reikalu gyvenime ir teigiau savo mokiniams, kad sieloje reikia turėti dar kai ką. Beveik visi mano auklėtiniai įgijo aukštąjį išsilavinimą. Dabar – jie geri specialistai, dirba, “laikosi paviršiuje” – tai, ko gero, sunkiau nei žaisti šaškėmis!
Šiuos žodžius galima paskirti ir Jakovui Šausui. Izraelyje jis praėjo visus absorbacijos laipsnius – “ulpak”, darbas fabrike, savo vietos paieška. Padėjo įprotis kovoti, imunitetas pralaimėjimams. Dėka savo plataus akiračio, literatūrinio patyrimo, Jakov išlaikė aštrią konkurencijąrusiškoje spaudoje. Dirbti tenka daug. Dar užtenka laiko sėsti prie lentos ir laimėti. 1999 m. rugpjūtyje Izraelio čempionas dalyvavo stipriame turnyre Londone. Pasidalijo 1-2 vietas su žymiu Olandijos didmeistriu Robu Clercu. Tais pačiais metais prieš Naujuosius Metus Šaus laimėjo Izraelio “žaibo” čempionatą. Iš kur randasi laiko ir jėgų?
– “Persijungimas” – tai taip pat poilsis,- aiškina Jakov.
-Na, o kai laimi gauni pasitikėjimo savimi impulsą. Man -jau ne jauname amžiuje ir, aplamai, mūsų nelengvame gyvenime toks dopingas labai svarbus.
– Bet kaip Jūs visur suspėjate? Juk paroje tik 24 valandos?
– Man užtenka.
Iš “Šašečnyj mir”. 2000 m., Nr. 4.
Iš rusų kalbos vertė Agimantas Kačiuška
