Kovos stilių, vadinamą „Wing Tsun“, sukūrė vienuolė Ng Mui. Šis kovos būdas skiriasi nuo kitų, kurių esmė yra gynimasis nuo smūgių. „Wing Tsun“ atsako smūgiais, o gynimąsį nuo smūgių laiko nereikalingą. Dauguma kitų kovos menų moko, jog svorio centrą reikia perkelti ant į priekį pastatytos kojos, tuo tarpu „Wing Tsun“ – ant kojos, atstatytos atgal. Tuomet kūnas iš karto pasirengęs atsakyti smūgiu ir nereikia gaišti laiko svorio centrui perkelti

Skirtingai nuo kitų, „Wing Tsun“ kovotojas pirmenybę teikia artimai kovai, per atkišto kumščio, kelio ar alkūnės atstumą. „Wing Tsun“ – vienintelis iš kovos būdų, kuriame smūgiai žemiau juosmens laikomi natūraliu dalyku. Daugeliui tai atrodo neetiška, tačiau jei moteriai reikia ginti savo garbę, kalbos apie etiką būti negali. „Wing Tsun“ vadovaujasi tuo, kad puolantysis yra pajėgesnis už besiginantįjį, taigi koviniai veiksmai čia – beprasmiai. „Wing Tsun“ moko kovotoją veikti natūraliai ir pragmatiškai, pamiršti schemas ir apribojimus. Tai ne techninių priemonių arsenalas, o greičiau idėja, kurią galima pritaikyti bet kokiomis aplinkybėmis. Kokia technika pasirenkama, priklauso nuo konkretaus atvejo, priešininko ypatybių ir jo veiksmų.

Dauguma kovos būdų moko kautis tokiu pat būdų kaip ir priešininkas, tačiau ginantis netikėtai užkluptam iš to mažai naudos, jei tik priešininkas ne dziudistas. Pagrindinis „Wing Tsun“ ginklas – smūgių kruša, kuriais kovotojas apipila priešininką. Jis gali smogti tuziną smūgių per sekundę, ir bandymas užpulti „Wing Tsun“ meistrą užpuolikui gali baigtis liūdnai.

Šaltinis „Verslo žinios“, Lapkričio 16d, 2001

Views All Time
Views All Time
3052
Views Today
Views Today
1
0 0