Rumunų kilmės kultūros istorikas Mircea Eliade teigė, kad metų sandūra tradicinių visuomenių žmonėms visada keldavo tikrą stresą – vieno ciklo pabaiga ir naujo laukimas sužadindavo įtampą, kuriai išlieti senesniųjų amžių žmonės pasitelkdavo ritualines orgijas, ir metų sandūra visada pasireikšdavo tam tikra sumaištimi bendruomenėse.

Civilizacija galbūt apmalšino nerimą ir įtampą, suteikė Naujiesiems apmąstymo ir apibendrinimo atspalvį: baigiantis metams, verslo kompanijos atlieka auditą ir skaičiuoja pelną arba nuostolį, o ekspertų, vertintojų ar politikų rangą turintys viešai svarsto, kas buvo gerai ir kas nelabai, ko galima tikėtis naujaisiais.

Vis dėlto tradicinėms kultūroms būdingos sumaišties elementų metų sandūroje išliko. Turbūt ryškiausiai sumaištis regima stebint visuotinį apsipirkimą, tarpais įgyjantį masinės isterijos požymių.

Vis dėlto besibaigiantys metai – gera proga pasvarstyti apie amžių, kuriame gyvename. Ir net mėginti svarstyti, kas mūsų laukia. Pasaulio spaudoje vis pasirodo tekstų, kurie vienaip ar kitaip aptaria bendruosius civilizacijų klausimus.

Pirmoji pusė – publikacija „Diana, Osama ir sąmokslų teorija“ iš britų „The Independent“

„Gyvename sąmokslo teorijų aukso amžiuje. Maždaug 27 proc. britų mano, kad princesę Dianą veikiausiai užmušė mafija iš Vindzoro rūmų. Su tuo sutinka 86 proc. arabų. Apie 36 proc. Amerikos piliečių mano esant „tikėtina“ ar „labai tikėtina“, kad Jungtinių Valstijų valdžia pati organizavo teroro aktus Pasaulio prekybos centre, taip norėdama pateisinti savo vykdomą karą. Su tuo sutinka didelė dalis besivystančių šalių žmonių.

Iš kur toks tikėjimas politinėmis paslaptimis? Viena iš priežasčių, daugeliui galinti pasirodyti optimistiška, yra ta, kad per paskutinius 30 m. išaiškinta labai daug tikrų sąmokslų. Po daugybės demaskavimų daugelis žmonių tapo tikrais skeptikais radikalais, o kiti, priešingai, virto tokiais lengvatikiais, kad yra pasiruošę patikėti, esą buvęs Amerikos gynybos sekretorius Donaldas Rumsfeldas buvo asmeniškai pasirengęs nukreipti lėktuvą į Pentagono pastatą, kuriame pats tuo metu sėdėjo. O „Judėjimui už tiesą apie Rugsėjo 11-ąją“ vadovaujantis buvęs „MI-5″ šnipas Davidas Shayleris teigia, kad jokie lėktuvai į Pasaulio prekybos centrą apskritai neįsirėžė.

Vis dėlto esama ir ne tokių optimistinių paaiškinimų. Sąmokslo teorija – tai silpnųjų ideologija. Aš nieko negaliu padaryti, nes Tie Žmonės (žydai / masonai / kinai) yra viską užvaldę. Dėl to slaptuose politiniuose diktatoriškų šalių debatuose visada viešpatauja sąmokslo teorijos. Būtent todėl jos tapo labai populiarios ir demokratiškame pasaulyje, kuris ima nusivilti savo politinėmis institucijomis.

Sąmokslų teorijų populiarumą paaiškina ir gilesnis, kone religinis jausmas. Tai, galima sakyti, natūralus noras priešintis žiauriems ir beasmeniams atsitiktinumams. O princesės Dianos mirtis – būtent toks atsitiktinumas, kai mirtį galėjo sukelti girtas vairuotojas, įvažiavęs ne į tą posūkį tunelyje. Tragedija Manhetene ir Vašingtone irgi per didelis, per daug svarbus įvykis, kad būtų galėjęs įvykti vien tik veikiant 17 arabų, dirbančių vaikinui iš Tora Boros olų. Jei sutinkame, kad ką nors labai didelio galima sunaikinti kuo nors labai mažu, reikia taip pat sutikti, kad žemė po mūsų kojomis labai netvirta.

Sąmokslo teorijų šalininkai atkakliai laikosi savo įsitikinimų ir nepaiso jokių įrodymų. Markas Lawsonas puikiame savo romane „Idlewild“ rašo: „Visada galima rasti paguodą tikintis, kad už mūsų gyvenimo sumaišties slypi kažkokia viską valdanti jėga <···> Kas ši nematoma jėga, nematomas galingųjų komitetas, ar tik ne paties Viešpaties įgaliotasis asmuo?“

Daugeliui mūsų patogiau tikėti viską valdančiomis blogio jėgomis nei pripažinti, kad esame tik gyvybė, atsitiktinumo valia atsiradusi visatos tuštumoje. Bet kai kada avarija tėra tiesiog avarija. Kai kada masinė žmonių žūtis tėra masinė žmonių žūtis. Ir niekas to nevaldo“.

Antroji pusė – straipsnis „Ar taps XXI amžius religijų amžiumi?“ iš Prancūzijos dienraščio „Le Monde“

„Praėjus šimtui metui, kai mirė apie dievo mirtį paskelbti išdrįsęs Friedrichas Nietzsche, 59 proc. prancūzų vis dar teigia religiją esant jiems per daug įpareigojančia. Tokie yra 2005-aisiais atliktos visuomenės nuomonės apklausos rezultatai. Kad apie Benediktą XVI kalbama daug mažiau nei apie Joną Paulių II, paaiškinama tuo, jog pastarasis buvo pagrindinė pasaulinių įvykių žvaigždė. Jono Pauliaus II laidotuves gatvėse ir televizijos ekranuose stebėjo daugybė žmonių.

Vis dėlto krikščionis George’as W. Bushas vis mini Viešpaties vardą ir Azijoje, Afrikoje, Lotynų Amerikoje turi daugiau kaip 300 mln. pasekėjų protestantų. JAV į visus pasaulio kampelius yra pasiuntusios daugiau nei 140 tūkst. misionierių. Demonstratyviai religingas Tony Blairas atsivertė į savo katalikės žmonos tikėjimą. Rusų stačiatikių cerkvė imperijos griuvėsiuose ima atgauti savo buvusią reikšmę. Vakaruose vis populiaresnis darosi budizmas, o islamą išpažįsta daugiau nei milijardas tikinčiųjų.

Visa tai būtų puiku, jei religiniai susidūrimai neišprovokuotų dažnų karinių konfliktų. Atvirai kalbant, nėra religijos (išskyrus galbūt budizmą), kurios istorijoje nebūtų buvę fanatizmo protrūkių.

Teberusena žiauraus karo buvusioje Jugoslavijoje pelenai. Karo tarp stačiatikių serbų, katalikų kroatų ir musulmonų bosnių priežastys panašios kaip ir konfliktų Libane, Šiaurės Airijoje, Čečėnijoje, Ruandoje ar kitur. Romos popiežiui vis nesiseka pasiekti Maskvos ar Pekino. Stačiatikiai graikai ir musulmonai turkai niekaip nesutaria dėl Kipro statuso.

Po ilgo ir varginamo Šaltojo karo Rytai ir Vakarai, nepaisydami didžiulių pasaulėžiūros skirtumų, pagaliau pradeda suprasti vieni kitus ir ieškoti taikaus sugyvenimo galimybių. Ar galima ko nors panašaus tikėtis iš religijų, turinčių nemažai bendro, pavyzdžiui, monoteizmą – tikėjimą vienu dievu?

Tai skatina ir globalizacija, niekais verčianti musulmonų radikalų reikalavimą visiškai „uždaryti“ šventąją musulmonų žemę nuo, jų žodžiais tariant, žydų ir netikėlių. Milžiniški migracijos srautai atvedė į tam tikrą vidurkį, ištrinantį ribas tarp įsitikinimų ir papročių. Milijonai žmonių nemato prieštaravimo tarp to, kad laiko save tikinčiais, nors nepraktikuoja religinių apeigų.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad, jei anksčiau Artimuosiuose Rytuose ar Magribo valstybėse moterys vis rečiau nešiojo parandžą, amerikiečiams įsiveržus į Iraką jos demonstratyviai vėl pradėjo ją nešioti. Imperialistinis Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos elgesys tarp dviejų pasaulinių karų, karas Alžyre, Izraelio įkūrimas, šokiruojamai laisvi papročiai nusmukdė Vakarų įvaizdį musulmonų šalyse.

Tragiška Irako patirtis rodo, kad gražios kalbos negali užbaigti neapykantos ir susipriešinimo, jėgos panaudojimas padėties irgi nepagerina. Norint šias problemas išspręsti, reikia atverti savo protą, išmokti suprasti skirtumus ir dovanoti. Kadangi visose religijose esama vienokių ar kitokių perspėjimų, sergstinčių nuo kraštutinumų, jos gali padėti mums viso to išmokti“.

Views All Time
Views All Time
1945
Views Today
Views Today
1
0 0