Vilniuje vasario 14 d. tarp Mindaugo ir Žaliojo tiltų pastatyta Vlado Urbanavičiaus skulptūra “Krantinės arka” iš karto tapo karštų diskusijų objektu: televizijos (nuo LTV “Panoramos” iki LNK “Kakadu”) rengė reportažus, laikraščiai spausdino straipsnius ir skaitytojų laiškus, o “Vakaro žinios” net paskelbė konkursą “Vamzdiec”. V. Urbanavičiaus skulptūra – daugiausia diskusijų sukėlęs “Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009” (VEKS) projektas ir Nepriklausomybės laikų šiuolaikinio meno kūrinys.

Kas sukėlė tokią audringą visuomenės reakciją? Skulptūrai parinkta vieta, medžiaga, mastelis, biudžetas, politinės peripetijos ar VEKS projektus lydintis nepasitikėjimo šleifas? Paskaičius straipsnius ir komentarus tampa akivaizdu: viskas. Tad galime drąsiai imti “tą vamzdį” ir skaityti – kokiu tik norisi kampu.

Beje, skulptūros pastatymo data savaip simboliška: tai ne tik visų mylimo šventojo Valentino diena, bet ir pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo data – lygiai prieš tūkstantį metų, pasak Kvedlinburgo analų, mūsų gentainiai pasiuntė dangopi šventąjį Brunoną su 18 “saviškių”. Tokiu tad smurto aktu prieš tuomet svetimą tikėjimą įėjome į Istoriją. Lietuva – drąsi šalis! Todėl surūdijusi “Krantinės arka” yra pats tikriausiais paminklas Lietuvos vardo tūkstantmečiui – dabarties archeologų atkasta brutalaus triumfo arka, nuo pat idėjos gimimo tapusi kovos su kitatikiais simboliu.

Iš pradžių kovojo politikai su menininkais – kas turi lakesnę miesto viziją ir jos įgyvendinimo teisę. Dabar kovoja visi su visais. Šito negalėjo numatyti jokie Vakarų ekspertai – kad jų kontekste muziejinę klasiką primenantis kūrinys Lietuvoje taps aktualių diskusijų židiniu.

Priešistorė. Revoliucijos pagimdyta

Nuo ko pradėti? Gal nuo to, kad Vilniuje tragiškai trūksta modernios ir šiuolaikiškos skulptūros ženklų? Kad oficialių skulptūros konkursų sąlygos tokios anachronistiškos, kad menininko raiškos laisvė tampa lygi nuliui? Kad tie konkursai tęsiasi metų metus ir vis tiek gautu rezultatu niekas nebūna patenkintas? Kad apsistatėme svyrančiais ir ant skraidančių lėkščių keliaujančiais kunigaikščiais, kurie turėtų priminti didingą praeitį, bet primena tik tai, kad Lietuvos paminklinė skulptūra vis dar arčiau sovietmečio herojų kulto nei šių dienų?

VEKS Viešųjų erdvių humanizavimo programa ir buvo sumanyta kaip alternatyvios miesto vizijos kūrimo ir diskusijų platforma, kuri keistų sustabarėjusį požiūrį į meną viešojoje erdvėje. Buvo paskelbtas konkursas, kuriam menininkai siūlė skulptūrų eskizus konkrečioms Vilniaus erdvėms. Pateiktą medžiagą vertino tarptautinę skulptūrinių projektų organizavimo patirtį turinti komisija. Atrinkti Mindaugo Navako, Vlado Urbanavičiaus ir Roberto Antinio projektai buvo toliau tobulinami ir derinami su architektais, paveldosaugininkais, dailės specialistais, kol galiausiai įstrigo Vilniaus savivaldybės Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komitete. Jo pirmininkas Vidmantas Martikonis, pats organizuojantis simpoziumus savo įkurtame “Vilnojos” skulptūrų parke, teigė, kad V. Urbanavičiaus skulptūrai parinkta netinkama vieta (tolumoje matosi Gedimino pilis), ir siūlė ją perkelti toliau nuo centro. Ydingas politikui pasirodė ir konkurso organizavimo principas – kad menininkai kūrė pačių pasirinktoms, o ne savivaldybės paskirtoms erdvėms.

Tačiau būtent tokiu principu vadovaujasi didžiausią tarptautinį pripažinimą pelnęs Miunsterio “Skulptūrų projektas” (pagrindinis kuratorius – Kasparas Konigas), vykstantis kas10 metų nuo 1977-ųjų. Žinomi menininkai kviečiami į Miunsterį kurti darbus, kurie eksponuojami gatvėse ir aikštėse, parkuose ir kapinėse, prie upės ir prie bažnyčios, požeminėje perėjoje ir viešajame tualete, autobuso stotelėje ir prieplaukoje 100 dienų, o paskui išmontuojami arba nuperkami ir lieka visam laikui. Projekto metu neišsiskiriantis Vokietijos miestas tampa turistų ir meno visuomenės traukos centru, prilygstančiu Venecijos bienalei. Kitas svarbus skulptūrų projektas – Artscape Nordland Norvegijoje (kuratorė Maaretta Jaukkuri). Jo pagrindinė idėja – kad meno kūrinys sukuria vietą ir veikia aplinkos suvokimą pačiu savo buvimu. Abejų projektų kuratoriai buvo pakviesti į Vilnių išreikšti savo nuomonės apie VEKS konkursui pasiūlytus projektus.

Savivaldybės kolegija tris kartus svarstė atrinktų skulptūrų “klausimą”. Iš pradžių nedavusi statybos leidimo, kitame posėdyje jį suteikė, o dar kitame – vėl panaikino. Pasipiktinimą sukėlė politikų sprendimų prilyginimas cenzūrai – nes tik totalitarinėse valstybėse valdžia reglamentuoja meną. Demokratinėse šalyse kūrinio meninę vertę nustato specialistai ir rinka, o nuomonę gali pareikšti kiekvienas. Ir tos nuomonės gali būti pačios įvairiausios. Pavyzdžiui, pasiimti po plaktuką ir nugriauti tą “vamzduką”, kaip siūlė vienas iš savivaldybės kolegijos narių. Nuskambėjęs kaip politinis anekdotas, dabar šis grasinimas tampa realybe: jau renkami parašai už skulptūrų nugriovimą.

Kur yra ta vieta?

Šiuolaikiniam menui vieta labai svarbi. Kūrinys ne šiaip “įstatomas” vietą, jis yra ta vieta. Toks konkrečiai vietai skirtas menas apibrėžiamas site-specific – įvietinto meno – terminu. Skulptūra kuriama atsižvelgiant į būtent tos vietos kultūrinį ir socialinį kontekstą, landšafto ypatybes. Urbanavičiaus “Krantinės arka” – būdingas įvietinto meno pavyzdys. Skulptūrai autorius parinko vietą, kur palei Žvejų gatvę vingiuojantis šaligatvis pradeda leistis žemyn link upės. Arka sujungia viršutinį ir apatinį krantinės takus pakartodama lenktą Neries šlaito formą. Ji tampa vizualiu ženklu, kviečiančiu leistis prie upės. Viršuje už arkos – asfaltuota gatvė ir modernus daugiabutis, netoliese – stiklinis vamzdeliais puoštas “Lietuvos energijos” pastatas, kurio kiemelyje eksponuojami pirmosios Vilniaus elektrinės mechanizmai. Muziejaus viduje – didžiulis vamzdžiais išraizgytas garo katilas. Taigi “viršutinė sfera” aiškiai nurodo į energetinį, techninį kontekstą – prie gerai dera ir iš dujų vamzdžių sumontuotas V. Urbanavičiaus kūrinys.

Krantinės apačioje atsiveria vaizdas į Mindaugo tiltą – masyvias metalo arkas ir netoliese stovinčią “Kultflux” menų platformą, kur šiltesniu oru vyksta parodos, koncertai ir meninės akcijos. Žvelgiant į kitą pusę matosi Žaliasis tiltas su sovietinėmis skulptūromis ir barokinė Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčia. Šiame kontekste subtiliai išlenkta arka primena barokinės architektūros elemento parafrazę. Ir kartu pademonstruoja pakitusias skulptūros viešojoje erdvėje funkcijas. Ant postamentų iškeltos figūrinės skulptūros išaukština socialistinę santvarką, kurios svarbiausi nariai – darbininkai, valstiečiai, kariai ir besimokantis jaunimas. Čia svarbiausia auklėjamoji ir puošybinė meno funkcija. “Krantinės arka” – nemoko ir nepuošia, tačiau pačiu savo buvimu skatina kritinį mąstymą ir nuomonių įvairovę. Ji nesiūlo vienintelės teisingos interpretacijos ir vienodos šviesios ateities vizijos.

Urbanavičiaus kūrinys, kaip ir Mindaugo Navako “Dviaukštis” bei dar nebaigtas statyti Roberto Antinio “Puskalnis” aktualizuoja Neries krantinės zoną ne tik kaip poilsio, bet ir kaip kūrybinės raiškos erdvę. Ir kartu atkreipia dėmesį, kad link renovuojamos Nacionalinės dailės galerijos vedanti Neries krantinė yra apleista, ištrupėjusi, ir kaip rašė Almantas Samalavičius “Kultūros baruose”, atrodo kaip “tarnaitės laiptai per svetainės kambarį”.

Mąstyti ar griauti?

V. Urbanavičiaus “Krantinės arka” – tikrai ne pirmas ir ne vienintelis kūrinys, sukėlęs debatus ir raginimus griebtis plaktuko. Garsaus amerikiečių menininko Richardo Serra skulptūra iš surūdijusio plieno “Lenkta arka”, 1981 m. pastatyta Niujorko federalinėje aikštėje valstybės užsakymu, buvo vadinama surūdijusia šlamšto krūva, totalitarizmo propaganda, visuomenės nelaimių – pradedant graffiti, šiukšlėmis ir baigiant žiurkėmis aplinkiniuose pastatuose – kaltininke. Pasak skundus inicijavusių aplinkinių biurų darbuotojų, 36,6 m ilgio ir 3,66 m aukščio arka trukdė praeivių judėjimą (nes reikėjo ją apeiti), aikštės matomumą ir potencialių sprogdintojų ar narkotikų prekeivių stebėjimą. 1985 m. buvo surengtas viešas skulptūros bylos nagrinėjimas, kuriame 122 žmonės pasisakė už skulptūros išsaugojimą ir 58 – už jos nukėlimą.

Nusprendus skulptūrą demontuoti, menininkas padavė apeliaciją teigdamas, kad vieta yra neatsiejama kūrinio dalis – todėl perkelti kūrinį į kitą erdvę reiškia jį sunaikinti. Lygiai prieš 20 metų, 1989 m. kovo 15 naktį “Lenkta arka” buvo išmontuota. Pagrindiniai šios bylos dokumentai sudėti į knygą, skulptūros vaizdų pilnas internetas. Nepaisant to, kad šios skulptūros Niujorke jau neįmanoma pamatyti, iki šiol Serra “Lenkta arka” yra vienas iš geriausiai žinomų šiuolaikinio meno viešojoje erdvėje pavyzdžių, patekusių į vadovėlius ir knygas. Be jos paminėjimo neapsieina nė vienas rimtesnis svarstymas apie meno viešumoje funkcijas ir suvokimą. Skulptūros nuėmimas ne tik kad neištrynė jos iš kultūrinės atminties ir nesužlugdė menininko karjeros, bet tik paskatino publikos domėjimąsi šiuolaikinio meno procesais. Panašu, kad V. Urbanavičiaus “Krantinės arką”, kuri pastatyta laikinai – kultūros sostinės metams – gali ištikti “Lenktos arkos” likimas.

Ar iš balos tas gražumas?

Daugiausia priekaištų skulptūrai kyla dėl grožio – nepatinka ji žmonėms, ir tiek. Sumontuota iš surūdijusių dujų vamzdžių “Krantinės arka” ir atrodo kaip vamzdis. O jeigu vamzdis – tai kaip gali būti meno kūrinys? Juk menas turėtų taurinti, skaidrinti sielą, kelti estetinį pasigėrėjimą. Urbanavičiaus arka tikrai nėra puošmena. Tačiau kodėl XXI a. menas turėtų būti papuošalas? Įvairiausi grožio guru ir taip okupavę viešąsias miesto erdves savo reklamomis: batai ir automobiliai, kosmetika ir gražios moterys.

Televizija, madų žurnalai moko gyventi gražiai ir stilingai. Ir nuo to pagražinto gyvenimo vizijų priešnuodžių beveik neliko. Vienintele vakcina nuo vartotojiško “grožio” sirupo lieka šiuolaikinis menas – kartais sąmoningai bjaurus ir šokiruojantis, be gailesčio pliekiantis miesčionišką patogumą. Šiuolaikiniai menininkai dažnai tampa visuomenės kritikais ir aktyvistais (Nomedos ir Gedimino Urbonų “Protesto laboratorija” kovojant už “Lietuvos” kino teatro išsaugojimą), atliekančiais sąmonės žadintojų ir savotiškų viešosios erdvės sanitarų funkciją. Nes kosminiu greičiu vykstantis viešosios erdvės privatizavimas pirmiausia ir panaikina visų visuomenės narių galimybę laisvai reikštis toje erdvėje.

Kritinės minties generatorius

Net jei “Krantinės arka” kai kam atrodo kaip krislas Vilniaus aky, vis dėlto kiekvienas gali prie jos prieiti, apžiūrėti, kritikuoti – net mesti akmenį, jei jaučiasi be nuodėmės ar mėgsta metalo skambesį. Visai to nesiekiant, skulptūra prie Neries tapo kritinės minties generatoriumi, krizės sukelto streso žaibolaidžiu. Ir tai, kad apie “Krantinės arką” niekieno neverčiami į laikraščius pradėjo rašyti žmonės, iki tol nesilankę galerijose ir nesidomėję šiuolaikiniu menu, yra tikrai nemenkas menininko laimėjimas. Nesvarbu, kad daugelis tų atsiliepimų kritiški, kad dažniausiai fantazija apsiriboja santechnikos pasauliu ir pinigų skaičiavimu – vis dėlto net ir priešiška reakcija rodo visuomenės aktyvumą, teisėtą norą išsakyti savo poziciją viešoje diskusijoje apie kūrinį visiems prieinamoje erdvėje.

Tarp tų komentarų retsykiais blyksteli tikri vaizduotės perlai: vienas krantinės skulptūras aprašo kaip gynybos įrengimus, kitas siūlosi pats suvirinti santechnikos vamzdžius ir dar klozetą ant viršaus pridėti. Trečias pastebi daugybę visur kyšančių vamzdžių ir padangų ir klausia, ar tai irgi meno kūriniai. Plačioji visuomenė eksternu laiko šiuolaikinio meno raštingumo egzaminą ir jai visai neblogai sekasi. Nieko apie Duchampo ready-made objektus (kasdienius masinės gamybos daiktus, išplėštus iš įprasto konteksto) negirdėję kultūros vartotojai patys atranda jau muziejine klasika tapusias modernaus meno sritis ir dar angažuojasi kaip kūrėjai – apie geresnį rezultatą galima tik pasvajoti. Paskaičius komentarus supranti, kad Lietuvoje, tikriausiai vienintelėje pasaulio valstybėje, kiekvienas yra menininkas – ir, svarbiausia, pats tai žino!

Nuosaikios modernistinės plastikos V. Urbanavičiaus kūrinys, kuris nei savo forma, nei turiniu neprimena politiškai ar socialiai angažuoto meno, o greičiau estetišką 8 dešimtmečio pramoninės rudžių skulptūros parafrazę, staiga tapo kūrybinės vaizduotės stimuliatoriumi. Apie jį rašė Irena Vaišvilaitė ir Juozas Erlickas, Skaidra Trilupaitytė ir Rytis Zemkauskas, Elona Lubytė ir Andrius Jakučiūnas bei galybė interneto komentuotojų. DELFI svetainės surengtame balsavime dėl skulptūros dalyvavo apie 5000 žmonių. “Krantinės arka” aptarinėjama darbovietėse ir šeimose, aprašinėjama interneto dienoraščiuose. Ji jau dabar keičia požiūrį į supančią aplinką. Ir tikriausiai tai yra vienintelė skulptūra Lietuvoje, turinti savo blogą (http://vamzdis.blogas.lt).

Patinka ar nepatinka, bet Vlado Urbanavičiaus “Krantinės arka” veikia ir skatina veikti. Jos reikšmė laikui bėgant tik didės – nepriklausomai nuo to, kiek laiko ji stovės Neries krantinėje.

Views All Time
Views All Time
910
Views Today
Views Today
1
0 0