Vilniaus savivaldybės administracijos  Aplinkos apsaugos skyriaus vedėja Vida Braškienė spalio viduryje pasirašė Atliekų deginimo gamyklos Poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą, kas atvėrė kelią Vilniuje statyti šią gamyklą. Šio klausimo net nesvarstė Vilniaus miesto taryba, o konservatorius meras V.Navickas ir jo pavaduotojai apsimetė, kad toks klausimas yra per smulkus svarstyti miesto taryboje. Kaip žinia, dar pernai pasipriešinus visuomenei ir po to, kai Vilniaus regiono Aplinkos apsaugos departamentas surašė apie 50 pastabų dėl šios ataskaitos, šis dokumentas dar pernai metų pabaigoje buvo gražintas jos autoriui  UAB „Cowi Baltic“. Ši bendrovė ataskaitą parašė UAB „Rubicon group“ užsakymu. Skandalais ir kriminaliniais nusikaltimais pagarsėjusios šios bendrovės savininkai greitai Vilniuje, šalia Gariūnų esančios Vilniaus elektrinės teritorijoje už beveik 250 mln. litų Europos Sąjungos paramos pradės statyti atliekų deginimo gamyklą.

Konservatorių valdoma miesto valdžia nutarė numuilinti šį klausimą, pavedusi poveikio vertinimo ataskaitą pasirašyti skyriaus vedėjai, nors dar prieš metus Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Rolandas Masiulevičius pareiškė, kad pastabos dėl šios ataskaitos yra tokios esminės, kad „Cowi Baltic“ reikės iš naujo perdaryti visą Poveikio vertinimo ataskaitą.

Tačiau tik dabar paaiškėjo, kad niekas po dokumento neperdarė, tiesiog pataisė kelis punktus ir vėl pristatė visuomenei rugsėjo 4 d. Po to jis buvo pasirašytas ir suderinus su Aplinkos ministerija. Savivaldybės administracijos veiksmai, pritariant planuojamos statyti  Komunalinių atliekų deginimo gamyklos poveikio aplinkai vertinimo ataskaitai, prieštarauja ne tik ES teisei bei Orhuso konvencijai, kurią Lietuva ratifikavo 2001 m. pagal šią konvenciją tokiuose projektuose aplinkos vertinimo negali užsakyti suinteresuotas asmuo (šiuo atveju „Rubicon group“), o privalo padaryti vietos savivalda.

„Rubicon group“ savo gamyklą už Europos Sąjungos pinigus statys netoli Lazdynų „Vilniaus Energijoje“ esančioje teritorijoje, nes ten iš karto galima prisijungti prie magistralinių tinklų, tiekiančių šilumą Vilniuje. Beje, tai, kad „Rubikon  group“ padirbėjo su politikais, matosi vien iš to, kad Atliekų deginimo gamyklos statyba yra įrašyta į nacionalinę energetikos strategiją vien tam, kad būtų galima lengviau šį projektą realizuoti. 

Vilniaus taryba „nusimuilino“

„Ši istorija pasiekė kulminaciją, nes  vilniečiai jau du metus reikalauja, kad šio svarbaus projekto rengime dalyvautų ir Vilniaus miesto taryba, tačiau to neatsitiko, – pasakojo Pilaitės bendruomenės pirmininkė Janina Gadliauskienė, – mes skambinome kai kuriems tarybos nariams, ir jie net nežinojo, kad toks dokumentas yra priimtas. Seniūnų sueigoje buvo užduotas klausimas, kodėl Atliekų deginimo gamyklos klausimas net nebuvo įtrauktas į tarybos posėdžių dienotvarkę ir kodėl taryba nesvarstė šio klausimo. Kartu kilo klausimas, kodėl tokį svarbų dokumentą pasirašė tiks skyriaus vedėja. Gavome atsakymą, kad teisės aktai leidžia jai pasirašyti šį dokumentą, ir kad tai yra per menkas klausimas, kad Vilniaus taryba jį svarstytų. Todėl manau, kad dabar atėjo kulminacija ir dabar sunku prognozuoti, kaip toliau klostysis įvykiai“.

Lazdynų rajono bendruomenės atstovas Algirdas Jaruševičius stebisi, kad toks svarbus klausimas vilniečiams – nuodytis ar nesinuodyti – net nėra svarstomas miesto taryboje. „Kai gyventojui savo namo kieme reikia iškasti šulinį, taryba svarsto šį klausimą, o globalus klausimas, kai Vilniuje rengiamasi per metus sudeginti apie 250 tūkst. tonų neaiškios kilmės atliekų, tarybai nėra  įdomus. Nors tos atliekos vadinamos buitinėmis atliekomis, tačiau [pateiktoje PVA ataskaitoje matome, kad tai bus įvairiausios kilmės atliekos, tame tarpe ir gamybinės bei  nuotekų dumblas  bei šiukšlės iš kitų Lietuvos regionų. Mažai tikėtina, kad šios atliekos bus rūšiuojamos, kadangi atliekų išrūšiavimas yra dešimtmečių reikalas. Šiukšlės turi būti rūšiuojamos dar gyventojų, kai jie meta šiukšles į konteinerius, tačiau iki šiol to niekas nedaro. Vėliau atliekos turi būti perdirbamos arba panaudojamos kaip antrinės žaliavos. Tačiau Vilniuje niekas šiukšlių nežada rūšiuoti. O rengiamasi jas deginti neišrūšiuotas. Pasaulinėje praktikoje tai yra griežtai draudžiama, nes tokiuose atliekose yra labai daug plastiko, itin pavojingas polietilen terektolatas, kuriame yra daug chloro ir dioksinų, kurie itin pavojingi žmonių sveikatai“.

Pasak A.Jaruševičiaus, pasaulyje daugiau niekur miestuose nebestatomos atliekų deginimo gamyklos. Kai kuriuose Europos miestuose jos dar veikia, tačiau jau uždaromos arba rengiamasi jų uždarymui. „Per daugelį metų mokslininkai nustatė, kad tokiuose miestuose, kuriuose veikia atliekų deginimo gamyklos, 6-7 kartus padidėja susirgimai vėžiu bei kitomis pavojingomis ligomis, – sakė jis, – deginimas Europoje pripažįstamas kaip pats barbariškiausias ir pavojingiausias būdas tvarkyti atliekas. ES šalyje yra reglamentuota tvarka, kaip perdirbamos atliekos – jos turi būti išrūšiuotos ir tik tada perdirbamos. Japonijoje vaikai mokami rūšiuoti atliekas jau darželiuose. Perdirbus atliekas, jų lieka labai mažai, apie 20 proc. buvusio svorio, ir vėliau iš jų išgaunamos biodujos. Tačiau niekas nedaro tokiu barbarišku būdu, kaip pas mus ketinama daryti“.

Iš ES fondų yra numatyta skirti apie 500 mln. litų atliekų tvarkymui. Apie 250 mln. litų nori gauti ta pati finansinė grupuotė „Rubicon group“, kuri  niekaip negali atsikratyti savo kriminalinės praeities. „Jie ketina užvaldyti šiuos pinigus, o galiausiai už visą gamyklą mokėsime mes, tik mus tas mokestis bus pateikiamas kaip atliekų tvarkymo mokestis, – sakė A.Jaruševičius, – manyčiau, kad šis projektas savo įžūlumu ir ciniškumu lenkia visas Lietuvos aferas. Rengiamasi ne tik užvaldyti ES lėšas, tačiau vėliau už tuos pinigus rengiamasi nuodyti vilniečius“.

Įdomiausia, kad Lietuvoje net nėra įrangos, kuri leistų tiksliai matuoti oro taršą bei foninį užterštumą, nors ES tam skyrė milijonus litų, tačiau Aplinkos ministerija nesugebėjo to padaryti, nes ta įranga atseit labai brangi.  „Savivaldybės administracijos vadovas pats pabijojo pasirašyti poveikio aplinkai ataskaitą, todėl pavedė tai padaryti skyriaus vedėjai, nors ta klausimą privalėjo svarstyti miesto taryba“, – sakė A.Jaruševičius.

Ekologijos klubo „Atgaja“ vadovas Linas Vainius sakė, kad Europos S1jungoje yra nustatyta atliekų tvarkymo hierarchija – atliekų susidarymo mažinimas, surinkimas, antrinis panaudojimas, perdirbimas ir tik pačioje pabaigoje – jų deginimas ir utilizavimas. „Lietuvoje šie prioritetai nėra įdiegti, ir tam, kad jie veiktų, yra skirta Europos Sąjungos parama ir valstybės garantijos šiems tikslams pasiekti, – sakė L.Vainius, – Lietuvai, kaip ir kitoms ES šalims, yra numatyta, kiek reikia sumažinti atliekas ir kiek jų surinkti perdirbimui  ir antriniam panaudojimui, tačiau Lietuva šių tikslų neįgyvendina. Užuot skyrusi lėšas pagal ES numatytą eiliškumą, Lietuvos vyriausybė yra numačiusi labai didelę dalį šios paramos skirti būtent deginimui, nors tai yra vienas iš mažiausiai tinkamų atliekų tvarkymo būdų. Kodėl atliekų deginimas yra nepriimtinas mums aplinkosauginiu požiūriu? Remiantis moksliniais tyrimais, pasaulyje yra prirašytos bibliotekos knygų, ir jų išvada yra aiški – atliekų deginimas yra vienas didžiausių taršos šaltinių, skleidžiantys dioksinus, furanus ir chloro gaminius. Šie elementai, netgi patenkantys gramų tūkstantosiomis dalimis į aplinką, niekur nedingsta, o per vandenį ir orą patenka į maitinimosi grandinę ir atgal – į žmogaus organizmą. Šios cheminės medžiagos kaupiasi žmogaus kūne visą gyvenimą ir ilgalaikis poveikis yra nustatytas labai aiškūs ir paprastas – išmetimai iš atliekų deginimo įmonių (dioksinai, furanai ir kiti junginiai) skatina naujagimių apsigimimus ir šalia visų kitų ligų – ir vėžinius susirgimus. Manau, kad Lietuvai nereikia tapti šių ligų bandymų poligonu ir paskui laukti ilgus metus, kuo tai pasibaigs. Užtenka atsiversti mokslinių tyrimų ataskaitas, kur aiškiai parašyta, kuo tai baigsis“.

Nors yra teigiama, ir poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoje numatyta, kad išmetimai turi būti kontroliuojami, tačiau iki šiol neaišku, kaip tai bus padaryta. „Blogai yra tai, kad įmonei pasirinkta vieta ir taip jau užteršta, – sakė L.Vainius, – ir ar negali įvykti tas pilnos stiklinės efektas, kai paskutinis taršos lašas į ją įkrenta ir viskas pradeda bėgti per viršų. Ar tas paskutinis lašas nesukels pasekmių griūties? Kitas dalykas, kalbant apie projektą yra tas, kad labai stebina derinančių institucijų, itin Vilniaus savivaldybės, veiksmai – puikiai žinodami, kas yra atliekų deginimas, jos atsainiai į tai pažiūrėjo. Jeigu bus deginamos nerūšiuotos atliekos, tai reiškia, kad tarp jų bus ir pavojingų atliekų. Nors kitose šalyje iš bendro atliekų srauto pavojingos atliekos yra išrenkamos, tačiau Lietuvoje nė viename mieste neveikia pavojingų atliekų išrinkimas iš bendro komunalinių atliekų srauto. Mes visi metame į tą patį atliekų kibirą ir galvaninius elementus, ir dažų skardines, viską, kas tik pasitaiko po ranka. Todėl mes negalime žinoti, koks bus pavojingų atliekų kiekis tame sraute ir tai sukelia dar didesnį pavojų, kad pavojingos atliekos bus išmetamos į aplinką. Visose šalyje gyventojai priešinasi atliekų deginimo gamyklai ir net yra susikūrę tarptautinės organizacijos, susijungę į vieną tinklą. Nes atliekų deginimo pasekmės yra gerai žinomos visiems. Todėl neatsitiktinai mes įtraukėme šį projektą į ES galimai finansuojamų projektų „juodąjį sąrašą“. Tarptautinė organizacija „Bankų stebėsienos tinklas“, apimanti visas naujas ES nares, kasmet daro vertinimą, kaip panaudojama ES parama ir ar finansuojami tinkami projektai, kurie skatintų žmonių gerbūvį, ar finansuojami labai prieštaringi projektai, kurie daro daugiau žalos, negu naudos. Atliekų deginimo projektai Lenkijoje, Čekijoje ir Lietuvoje – jie visi yra įtraukti į tą „juodąjį sąrašą“. Šis sąrašas yra pateiktas Europos komisijai ir aplinkosauginės organizacijos siekia, kad toks finansavimas nebūtų skiriamas. Ir tai duoda rezultatą- Europos komisija neseniai atsisakė tvirtinti vieną projektą Vengrijoje, nes jis buvo aplinkosaugininkų „juodajame sąraše“.

„Rubikon“ bijo gamtosaugininkų „mafijos“

„Rubicon group“ vadovai teigia, kad Lietuvoje veikia „mafija“, kuri trukdo įsisavinti Europos Sąjungos paramą. Yra sakoma, kad mafija Neapolyje trukdo tvarkyti atliekas, ir kad tas pats vyksta ir Lietuvoje. Taip pat keikiama ir valdžia, kuri neva trukdo įsisavinti ES paramą atliekų deginimui ir energijos gavybai iš atliekų. „Mes apgailestaujame, kad valdžia blogai trukdo įsisavinti šią paramą, – sakė L.Vainius, – ES paramos stebėsenos komitetas, kuriam vadovauja Finansų ministerija ir į kurį įeina daugybė atstovų iš kitų ministerijų ir socialinių partnerių, yra patvirtinęs sprendimą, kad pusė Lietuvai skirtų atliekų tvarkymui skirtų lėšų gali būti panaudota atliekų deginimo įmonėms Vilniuje ir Kaune statyti. Mes manome, kad šis sprendimas sukuria prielaidas ‚Rubicon group“ ar kitam vystytojui Kaune spausti Vyriausybę, kad tos lėšos būtų skirtos. Mes siūlome, kad Aplinkos ministerija siūlytų Finansų ministerijai pataisą, kad atšaukti galimybę pusę atliekoms tvarkyti skirtos sumos duoti deginimo gamykloms. Visos lėšos turi grįžti į bendrą katilą ir padalintos dešimčiai apskričių atliekų tvarkymo problemoms spręsti. Lėšos turi būti panaudotos geresniems atliekų tvarkymo metodams, nei deginimas“.

Aplinkos ministerija iki šiol vengia pareikšti savo nuomonės dėl atliekų deginimo ir formaliai paliko šį klausimą spręsti savivaldybėms. Vilniaus savivaldybė nutarė, kad deginimas yra geriausias projektas, net nevertinusi kitų atliekų naikinimo galimybių. „Reikia aiškiai pasakyti, kad atliekų deginimas bus finansuojamas tik iš miesto gyventojų pinigų, iš atliekų tvarkymo tarifo, – sakė L.Vainius, – tai reiškia, kad vilniečiai nusipirks brangią paslaugą, kuri dar ir nuodys jų gyvenamą aplinką. Manau, kad taryba turėtų grįžti prie šio klausimo“.

Vilniečiams belieka emigruoti

Laura Vaitkuvienė, mažų vaikų motina, gyvenanti Bukčiuose, sužinojusi, kad kaimynystėje įsikurs atliekų deginimo gamykla, pirmiausiai pagalvojo apie emigraciją iš Lietuvos. „Planuojama statyti įmonė ketina deginti šiukšles 850 laipsnių temperatūroje, – sakė L.Vaitkuvienė, – nors tyrimais yra įrodyta, kad patys pavojingiausi elementai – dioksidai ir furanai – suyra temperatūroje, ne žemesnėje, kaip 1000 laipsnių. Prancūzijoje buvo atliktas tyrimas, kuris parodė, kad dėl atliekų deginimo gamyklų poveikio per metus žūsta 1-5 tūkst.  dar negimusių kūdikių. Lietuva dar 2001 m. yra ratifikavusi Orhuso konvenciją, kurios vienas iš punktų sako, kad statant tokius objektus, poveikio vertinimo ataskaita ir jos rengimo procedūra turi būti visiškai kitokia. Tas, kuris planuoja vykdyti ūkinę veiklą, neturi jokios teisės pats užsakinėti poveikio vertinimo ataskaitos. Nes natūralu, kad tas, kuris užsako ir apmoka atlikti darbą, tas iš esmės ir diktuoja esmines nuostatas tame dokumente. Orhuso konvencija sako, kad poveikio vertinimo ataskaita turi būti finansuojama iš specialaus fondo, parengto savivaldybės, kuri ir parenka dokumento autorių. Turint omenyje, kad Lietuva ratifikavo šią nuostatą prieš aštuonerius metus, ir iki šiol šios teisinės nuostatos į Lietuvos teisę nėra perkeltos. Ir šiai dienai poveikio vertinimo ataskaitą užsakė UAB „Regioninė komunalinių atliekų deginimo gamykla“ (RKADĮ), kuri tiesiogiai už darbą sumokėjo UAB „Cowi Baltic“. Dar viena įdomus momentas yra tai, kad dar 2007 m. „Vilniaus Energija“ pasirašė sutartį su RKADĮ dėl žemės sklypo nuomos Vilniaus elektrinės teritorijoje. Labai įdomu tai, kad kai skaitai tą ataskaitą, tai ten parašyta, kad pati geriausia vieta atliekų deginimo gamyklai yra būtent ta, dėl kurios nuomos RKADĮ jau susitarė prieš dvejus metus. Tai man akivaizdu, kad ši ataskaita yra parengta tendencingai“.

Nepaisant to, ar Vilniaus gyventojas rūšiuoja atliekas ar ne, jis gauna vienodą mokestį už šiukšlių išvežimą. „Turėčiau turėti teisę nemokėti už tas paslaugas, jeigu aš savo atliekas išrūšiuoju ir jas kompostuoju, ir man šios paslaugos nereikia, – sakė L.Vaitkuvienė, – tačiau šiandien jeigu aš nemokėsiu, tai pas mane ateis antstolis. Kai veikia toks modelis ir kai prie jo bandoma prikabinti deginimo gamyklą, kurios 100 proc. kapitalo yra privačios UAB, tai akivaizdu, kad yra formuojama didžiulė monopolija, nepaliekant gyventojams jokios teisės atsisakyti šių paslaugų arba naudotis kitomis paslaugomis. Dar vienas pastebėjimas, kad kai atsiranda atliekų deginimo gamykla, tai ji kaip taisyklė sudegina visas atliekas, net ir tas, kurios gali būti išrūšiuotos ir perdirbtos. Kitaip tariant, tokia gamykla nužudo visas kitas iniciatyvas ar verslus, kurie galėtų verstis iš atliekų perdirbimo, tačiau jiems nebelieka erdvės rinkoje. Pinigų taip pat, nes visa ES parama bus panaudota šiam projektui“.

Didžiojoje Britanijoje buvo atliktas tyrimas, po kurio paaiškėjo, kad iš 12 moderniausių atliekų deginimo gamyklą jų savininkai per penkerius metus pranešė apie 899 atvejus, kai buvo viršyti išmetimai į aplinką. Tai reiškia, kad nėra jokios patikimos kontrolės, kad tie išmetimai neviršys leistinos normos, ir kad neaišku, kiek kartų pačios atliekų perdirbino gamyklos nepastebėjo arba nepranešė apie atliekų išmetimą į aplinką.

„Visos atliekos yra paleidžiamos į dangų visiems ant galvų“, – įsitikinęs L.Vaičius.

Nereikia manyti, kad tai bus tik vakarinio Vilniaus – Lazdynų mikrorajono problema, nes atlikti tyrimai parodė, kad virš Vilniaus vyrauja pietvakarių vėjas ir pačios nuodingiausios medžiagos (dioksinai buranai) yra pernešami labai smulkiomis dalelėmis. Sunkiosios dalelės nusėda maždaug iki 10 km spinduliu, o lengvos ir vidutinės nusėda maždaug 15-20 km. atstumu nuo taršos šaltinio. Pažiūrėjus į žemėlapį matosi, kad labiausiai nuodijami rajonai bus Turniškės, Valakampiai ir Antakalnis, ir tų rajonų gyventojai turi labiausiai protestuoti, nes didžiausi dioksinų kiekį gaus jie.

Jaruševičius prisiminė Vietnamo karą, kuriame amerikiečiai naudoja vadinamąsias „orange“ dujas, kurios pasklisdavo dioksinus. Praėjus 30 metų po karo, tik dabar paaiškėjo žudantis šių nuodų poveikis ir prasidėjo vietos vaikų apsigimimo pikas. Sukauptus dioksinus žmonės perduoda savo vaikams ir todėl kūdikiai gimsta su viena koja ar trims rankomis ir pan.

„Ar mums „Rubikon Group“ rengia tokią ateitį“, – klausė Jaruševičius. J.Gadliauskienė pastebėjo, kad netoli Lentvario jau yra numatyta apie 170 hektarų sklypas, skirtas pramoninei zonai, aplink kurį net nėra numatyta sanitarinė zona.

„Rubicon group“ slapta finansuoja konservatorius dar nuo 2004 m.

Redakcijai pavyko gauti Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) patikrinimo ataskaitą, iš kurios aiškėja, kaip politikų papirkinėjimu išgarsėjusi bendrovė „Rubicon group“ plauna pinigus, ir  apmoka Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) išlaidas, nors šios partijos atstovas, dabartinis Vilniaus meras Vidas Navickas šiuo metu skelbiasi, kad konservatoriai bandys pažaboti „Rubicon group“ apetitą Vilniaus šilumos ūkiui.

Patikrinimo metu VMI nustatė, kad „Rubicon group“ dukterinė įmonė „City service“ pervedė JAV registruotai įmonei „Magdeburg Holding LLC“ 715 650 eurų už konsultavimo paslaugas. Sutartyje numatyta, kad JAV įmonė konsultuos „City service“ įvairiais programos Rubisafe saugos klausimais. Tačiau jokių paslaugų nebuvos suteikta, o pinigai matomai išplauti politikams papirkinėti.

„Rubicon group“ sklypą gamyklai statyti užėmė banditiškais metodais

Tai, kas laukia Vilniaus gyventojų, kai Vilniuje bus pastatyta atliekų deginimo gamykla, galima iliustruoti vienu pavyzdžiu. Mat tą sklypą, kurį „Rubicon group“ išsinuomavo šalia Vilniaus elektrinės statyti atliekų deginimo gamyklai, verslininkai atėmė banditiškais metodais.

Šią istoriją puikiai žino Vilniaus vicemeras liberalas Vidmantas Martikonis. Būtent jo bendrovei „Nekilnojamojo turto fondas“ priklausantis pastatas šalia Vilniaus šiluminės elektrinės buvo nugriautas per vieną naktį, nes šiame plote „Rubicon group“ buvo suplanavusi statyti šiukšlių deginimo gamyklą.

Dar prieš du dešimtmečius statant Vilniaus šiluminę elektrinę, teritoriją pasiskirstė ir ją statę statybos organizacijos, tarp jų ir UAB „Termesta“, kurios turtą vėliau perėmė UAB „Nekilnojamojo turto fondas“, kurio bendrasavininkis yra V.Martikonis. „Nekilnojamojo turto fondui“ priklausė pastatas elektrinės teritorijoje, ir V.Martikonis jau buvo pateikęs dokumentus Vilniaus apskričiai suformuoti žemės sklypą aplink įmonei priklausantį pastatą.

Šį pastatą labai norėjo pirkti šalia esančios dar vienos „Rubicon group“ dukterinės įmonės UAB „Vilniaus Energija“ vadovai. Tačiau užuot jį pirkę, vyrai, matyt, nutarė, kad pigiau kainuos pastatą tiesiog nugriauti ir apsimesti, kad jo ten niekada ir nebuvo. 

„Prieš tai aš kelis kartus tariausi su atsakingu už turtą „Vilniaus Energijos“ darbuotoju Galiausku, – LL pasakojo UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ direktorius Jonas Ungulaitis, – aš kartu su juo buvome mūsų pastate, vaikščiojome po jį dar tada, kai „Vilniaus Energija“ norėjo jį pirkti.  Tarėmės dėl pastato pirkimo, tačiau kai aš jam  paskambinau kitą dieną po pastato nugriovimo, Galiauskas man atsakė: „koks pastatas? Aš su tavimi po jį nevaikščiojau“.  Nors kartu su juo vaikščiojome po tą mūsų pastatą ir jis ne kartą prašė mūsų jį parduoti“.

„Jie buvo pasirašę susitarimą su Vilniaus šilumine elektrine dėl šiukšlių deginimo gamyklos projekto ir jiems tas pastatėlis gyvybiškai trukdė, – įsitikinęs V.Martikonis, –   mes jau ėjom sudarinėti ir žemės nuomos sutartį su Vilniaus apskritimi, ir tada tos pastangos buvo blokuojamos. Mums buvo aiškinama, kad ten apskritai nėra pastato, ir kad mes suklastojome dokumentus kadastro įmonėje“.

V.Martikonio bandymai suformuoti sklypą aplink pastatą baigėsi tuo, kad 2006 m. balandžio 1 d. šeštadienį, „Nekilnojamojo turto fondo“ darbuotojai pastebėjo, kad per naktį pastatas dingo.  Jis stovėjo aptvertoje ir saugomojoje „Vilniaus Energijos“ teritorijoje, tačiau patys sargai nesureagavo matydami, kaip į jų saugomą teritoriją atvažiavo traktoriai su sunkvežimiai, pastatą nugriovė, o visas statybines medžiagas išvežė.

J.Ungulaitis kreipėsi į Vilniaus apy­linkės prokuratūrą, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl didelės vertės – 160 tūkst. litų UAB “Nekilnojamojo turto fondui“ priklausančio turto sunaikinimo. Paskui prasidėjo cirkai – prokurorų apklausiami „Vilniaus Energijos“ vadovai pareiškė, kad jie neužsakė tokio pastato sugriovimo ir apskritai jokio pastato toje vietoje nėra buvę.

Nors dar 2006-03-31 buvo sudaryta sutartis tarp UAB „Arividis“ ir „Vilniaus Energijos“ direktoriaus Lino Samuolio dėl teritorijos sutvarkymo ir statybinių šiukšlių išvežimo, tačiau prokurorams L.Samuolis pareiškė, kad tokios sutarties jis neatsimena, pastatų negriovė, teritorijos tvarkymas į jo pareigas neįeina.

Pagal šią sutartį į UAB „Arividis“ teritoriją buvo atvežtos visos sugriauto pastato statybinės medžiagos. Tačiau net tokios sutarties bei liudininkų parodymai, kad darbai vyko nurodžius „Vilniaus Energijos“ vadovams, nepa­dėjo prokurorams rasti kaltų as­menų. „Kaip griovė mūsų pastatą, matė mūsų neseniai į darbą priimtas sargas, tačiau jis nežinojo, kad tas pastatas priklauso mūsų įmonei, – pasakojo J.Ungulaitis, – dar anksčiau „Vilniaus Energija“ mums pasiūlė tvora aptverti visą teritoriją, į kurią pateko ir mūsų pastatas, ir kad neva visą teritoriją saugos „Vilniaus Energija“, ir taip mes patekome į spąstus. Pastatą griovė šeštadienį anksti ryte, balandžio 1 d., kai niekas nedirbo ir nieko nematė. O „Rubicon group“ turi tokias mašinas kalnakasyboje naudojamas mašinas su didelėmis žirklėmis, tai su tomis mašinomis tą mūsų pastatą per kelias valandas ir sugriovė, ir išvežė visas statytines medžiagas, o toje vietoje iškarto pastatė automobilines svarstykles, kad atrodytų, jog jokio pastato ten niekada nebuvo“.

Prokurorai iškėlė bylą, per tris metus pasikeitė keli tyrėjai, apklausta kelios dešimtys liudininkų, tačiau rezultatas – įtariamųjų ir kaltųjų nenustatyta.  Nors buvo surasti ir apklausti net vairuotojai, kurie išvežė nugriauto pastato nuolaužas.

Views All Time
Views All Time
2102
Views Today
Views Today
1
0 0