Metus trunkantis žemės dalybų tyrimas ir milžiniškas pareigūnų darbas gali baigtis šnipštu. Mat didelei daliai (tariamų pažeidimų netrukus įsigalios senaties terminas. Tokius įstatymus yra priėmę politikai.
Kilus sklypų dalybų skandalui jie mušėsi į krūtinę, kad aferistai turi būti nubausti. Dabar gi aiškėja, kad nemažai buvusių ir esamų Seimo bei Vyriausybės narių ar jų giminaičių patys yra įsivėlę į įtartinas žemės dalybas.

Šiuo metu šalies prokuratūros tiria 21 civilinę ir 65 baudžiamąsias bylas dėl įstatymų pažeidimų įsigyjant žemės sklypus. Įtarimai pateikti dviem dešimtims asmenų. Trims asmenims jau paskelbti apkaltinamieji nuosprendžiai dėl dokumentų klastojimo, naudojimo ir kitų pažeidimų, padarytų sprendžiant gyventojų teisių į žemę atkūrimo reikalus.

Dar 18 ikiteisminių tyrimų dėl nusižengimų teisės aktams atkuriant nuosavybę į žemę yra pradėjusi Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT).

Pareigūnai nuogąstauja, kad netrukus kai kuriems įtariamiems pažeidimams gali įsigalioti senaties terminas.

Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas antradienį paragino Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vadovą Valentiną Junoką kuo greičiau nuimti ant visų parlamentarų krentančią „įtarimų skraistę“ dėl neteisėtai įgytų žemės sklypų. Tačiau po susitikimo su A. Paulausku STT vadovas sakė, kad pažeidėjų sąrašas bus skelbiamas tik po to, kai specialistai patikrins ir nustatys pažeidimus.

„Konkrečios pavardės nė vieno Seimo nario nebuvo paminėtos, kadangi tas preliminarus sąrašas yra tikslinamas“, – sakė V. Junokas.

Preliminariame žemgrobių sąraše, V.Junoko teigimu, yra „kelios dešimtys“ esamo ir buvusio Seimo narių.

Kol pavardės nepaskelbtos, sakė A.Paulauskas, „įtarimų skraistė krenta ant viso Seimo“.

Pastaruoju metu dažnai su prezidentu susitinkantis STT vadovas neigė, jog Rolandas Paksas prašė jo paskelbti Seimo narių pavardes ar kokią kitą kompromituojančią medžiagą. V.Junokas teigė, jog įtariamų Seimo žemgrobių pavardžių prezidentui taip pat neatskleidė. „Prezidentui pavardės taip pat nebuvo įvardytos“, – sakė jis.

STT vadovas pirmadienį Seimo Antikorupcijos komisijai pranešė, jog 1996-2000 ir 2000-2004 metų kadencijų parlamentarai bei 6-12-sios vyriausybių nariai bei jų artimieji susigrąžino nuosavybės teises į 1,928 tūkst. žemės sklypų.

Pasak V.Junoko, dėl 369 sklypų, kuriuos įsigijo buvę ir esami parlamentarai, ir dėl 104 sklypų, kuriuos įsigijo buvę ir esami ministrai bei visų šių politikų giminaičiai, įsigijimo teisėtumo kyla abejonių.

Pernai vasarą Seimas priėmė nutarimą, kuriuo įpareigojo STT patikrinti, ar teisėtai atkurtos nuosavybės teisės į žemę, miškus ir vandens telkinius valstybės politikams, ėjusiems aukšto rango pareigas nuo 1996 metų.

STT yra pradėjusi 18 ikiteisminių tyrimų dėl įstatymų pažeidimų atstatant nuosavybę į žemę, šalies prokuratūros tiria 21 civilinę ir 65 baudžiamąsias bylas, pastarosiose įtarimai pareikšti 20 asmenų, o 4-iems jau paskelbti apkaltinamieji nuosprendžiai dėl dokumentų klastojimo, pastarųjų naudojimo ir kitų pažeidimų, padarytų sprendžiant šalies gyventojų teisių į žemę atstatymo reikalus.

Vyriausiajai tarnybinei etikos komisijai pirmadienį buvo perduotos bylos dėl 3 apskričių viršininkų ir dviejų pavaduotojų galimų privačių ir tarnybinių interesų konfliktų.

Tarp Vilniaus ir ežero

Ar galima atkurti nuosavybės teises ten, kur niekad jos neturėjai? Atrodytų, būtų įmanoma ją paveldėti, įgyti pirkimo ir pardavimo ar dovanojimo sutartimi. Lietuvoje šimtai, tūkstančiai žmonių negali atgauti okupacijos metais nacionalizuotos žemės, niekas nepasakys, kiek jų, nuo nepriklausomybės atgavimo stumdytų tuose dešimtyje biurokratijos pragaro ratų (10 eilių nuosavybei grąžinti), jau nesulaukė nuosavybės dokumentų. Tačiau Lietuvos valdininkai išvengė tų 10 eilių ir net įstengė masiškai, lyg stodami į kolūkį, atkurti nuosavybę ten, kur niekad neturėjo, – Vilniaus apskrityje. Dar nuostabiau, kad tai įvyko, kaip jie tvirtina, be jų pastangų ir nepažeidžiant įstatymų.

Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) teigia Lietuvoje aptikusi penkias korupcijos formas: biurokratinę, verslinę, prevencinę, reguliarinę (sisteminę) ir pasekmių likvidavimo. Remdamasi atliktu savo tyrimu „Ekstra“ drįsta pareikšti suradusi Lietuvos valdininkijoje išsikerojusią šeštąją formą – absoliučią korupciją. Ji atsiranda tada, kai grupė vienos valstybinės valdymo sistemos narių, pasinaudodami pačių rengtais korupciniais įstatymais ir paliktomis jų landomis, gauna tik jiems tuo metu prieinamą tarnybinę informaciją, užsitikrina sau ir savo šeimos nariams, giminėms materialinę gerovę. Ir sykiu lieka nebaudžiami – ir dėl įstatymuose paliktų prieštaravimų, ir dėl jų parengtų teisės aktų, apsaugančių nuo viešumo ir visuomenės kontrolės.

Tačiau absoliučia korupcija įtariami valdininkai teigia jokių įstatymų nepažeidę, pinigų nei ėmę, nei mokėję. Atvirkščiai, šiuo atveju jie save sulygina su paprastais piliečiais ir primena apie visiems vienodai galiojančią Konstituciją.

Absoliučios korupcijos fenomenas greičiausiai ir bus tas, jog šiuo atveju niekam nebūtina nei pinigų duoti, nei imti (pinigai gaunami jau po to, teisėtai pardavus žemę arba medieną). Nė vienam valdininkui teisėsaugos institucijos neturėtų pagrindo kelti baudžiamosios bylos, nes tarsi ir nėra nusikalstamos veikos arba jos požymių. Net jeigu šių korumpuotų valdininkų veiksmus pavyksta įtraukti į Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos darbotvarkę, jie vis tiek pakyla sausi iš šios balos, nes atsparūs ne tik teisiniam, bet ir net etiniam vertinimui. Todėl ši korupcija ir yra absoliuti.

Kalbama apie Žemės ūkio ministeriją ir Nacionalinę žemės tarnybą, kurios pareigūnai ir specialistai, jų žmonos ir artimieji masiškai susikraustė į Vilniaus apskrities miškus ir paežeres. Tiksliausia šių brangiausių miškų ūkio paskirties sklypų lokalizacija – tarp Vilniaus ir vandens telkinio. Tačiau į šią absoliučios korupcijos irštvą „Ekstrą“ atsitiktinai atvedė kitos ministerijos kuklus valdininkas – tai byloja, kad korupcijos metastazės apėmusios visą valstybės tarnybą. Viskas prasidėjo nuo skundo „Ekstros“ redakcijai.

Virto ąžuolai

Kai medkirčių motoriniai pjūklai susmigo į trijų vyrų vos rankomis apjuosiamą ąžuolą, sako, Abromiškių ir aplinkinių vienkiemių gyventojai ašaras braukė. O kai vyrai įsismarkavo ir paeiliui ėmė guldyti tik šiek tiek lieknesnius, tačiau ne šimtmetį augusius ąžuolus, plynai žemėn leisti tarp miško galiūnų įsiterpusius kitus medžius, sukilo ne tik vos už kelių šimtų metrų įsikūrusio naujo individualių namų kvartalo gyventojai, bet vos ne visi Elektrėnai.

Šarkinės kalnas ir čia stūksantis miškas, vienu šonu vos nesiremiantis į Elektrėnų vandens saugyklą, šio pramoninio miesto gyventojams, nuskriaustiems dėl gamtos išteklių ir iškylavimo galimybių, nuo seno buvo atgaivos šaltinis, mat yra ranka pasiekiamas. Arčiau elektrėniškiai jokios žalumos neturi. Tad nenuostabu, jog vietos žmonės piestu stojo prieš rekreacinės miesto oazės naikinimą, rašė skundus valdžiai – įtarta, jog po kirviu pateks visas miškas.

Miško savininkas Gintautas Navikas sako senelio Anykščių rajone turėtą žemę išsikeitęs į mišką ir čia atsikėlęs. „Aš net nelabai norėjau“, – kuklinasi vyras ir tikina pats nesirinkęs šimtamečio miško. Iš kuklumo pašnekovas net akcentuoja mišką „prie Vievio“, nutylėdamas, jog iš tikrųjų plynai iškirstas masyvas – vos keletas kilometrų nuo Elektrėnų – gyventojų pamėgtoje vietoje.

„Yra nustatyta tvarka, kaip padaryti kirtimo projektą, – ir pirmyn. Iškirtau ir mišką pardaviau“, – jau drąsiau porina G.Navikas ir pabrėžia neprasilenkęs nė su vienu įstatymu.

„Ekstra“ neturi pagrindo suabejoti, jog G.Navikas pažeidė bent vieną įstatymo raidę. Tačiau kyla abejonių, ar G.Navikas, drauge ir Aplinkos ministerijos Vandens išteklių departamento direktorius, o anksčiau ministerijoje užėmęs aukštą sekretoriaus postą, kartais nepasinaudojo tarnybine padėtimi?

Jei tikėtume G.Naviku, save prilyginančiu paprastam žemės ar miško savininkui, jis yra tiesiog laimės kūdikis, kuris žemę ne tik jau atgavo, bet ir persikėlė į geresnę vietą. Valdininkas pats prisipažįsta tame pačiame Šarkinės kaime turintis dar vieną miško valdą, trečią – prie Pabradės. „Sesers vardu, regis, prie Vievio taip pat yra miško“, – bando nesėkmingai atmintį atgaivinti Aplinkos ministerijos departamento vadas, keturių miškų Vilniaus apskrityje savininkas.

G.Naviko atmintis trumpa ir paklausus apie jo iškirsto miško kaimynus, kuriais jis esą nesidomėjęs. O būtent G.Naviko sklypo kaimynai „Ekstrai“ ir leido patempti už virvutės faktus, kurie pažirę pribloškė redakciją, susidūrusią su absoliučia ir nebaudžiama korupcija.

„Niekas neėmė“

Kaimynų nepažįstančiam Aplinkos ministerijos departamento vadovui G.Navikui „Ekstra“ pristato vieną – Liuciją Gudaitienę, Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros ir informacijos departamento Informacijos analizės ir sisteminio skyriaus vyriausiąją specialistę.

Dėl tokio siūlymo „Ekstra“ jokiu būdu nenori būti apkaltinta nepadorumu. Atvirkščiai, tai greičiausiai leistų išplėsti G.Naviko pažįstamų ratą, mat L.Gudaitienės vyras Juozas Gudaitis – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus pavaduotojas. Vadovauja struktūrai, kuri, kaip sako žemės ūkio ministras Jeronimas Kraujelis, „metodiškai vadovauja žemės reformai“, t.y. žemės ir miškų grąžinimui, perkėlimui.

L.Gudaitienė „Ekstrai“ sakė taip pat nesuprantanti, kokiu būdu gavo gražaus miško prie Elektrėnų vandens saugyklos. „Gavau kaip ir visi Lietuvos piliečiai, persikėlimo tvarka. Kokiomis aplinkybėmis? Supratimo neturiu. Padaviau kaip eilinė pilietė prašymą, kur man davė, ten aš buvau dėkinga. Praktiškai visi žmonės taip elgiasi“, – nuoširdžiai kalbėjo vyriausioji specialistė ir siūlė geriau pasidomėti Seimo, Vyriausybės nariais bei jų giminėmis. – Aš turiu vieną sklypą. Ir jus tai domina? Jūs pasidomėkit, žmonės po dešimt, penkiasdešimt sklypų turi. O aš turiu vienintelį sklypą. Jie man pasiūlė, kur niekas neėmė. Aš ne prie Vilniaus“.

„Ekstrai“ paprieštaravus, jog „eilinės pilietės“ sklypas yra kad ir ne prie Vilniaus, bet greta Elektrėnų milžiniškos vandens saugyklos, kad čia dažnai poilsio vietas renkasi ne tik Elektrėnų, bet ir Vilniaus gyventojai, L.Gudaitienė puolė: „Ak, tai jūs jau apžiūrėjote“.

„Eilinė pilietė“ žurnalistui sakė netiesą, kad ji, uoliai rūpindamasi Žemės ūkio ministerijos kaimo plėtros informacijos analize, yra tik vieno miško naujoji savininkė: greta vandens saugyklos jai grąžintas ne vienas, o du miško masyvai, kurių bendras plotas siekia keturis hektarus. O kelio Vilnius-Kaunas dešinėje pusėje, netoli Zelvės ežero, – dar veik du hektarai miško.

Po gynybos – į puolimą

„Mano žmona yra vienturtė. O jos tėvai valdė nemažai žemės. Įstatymas numato nepriklausomai nuo žmogaus padėties grąžinti žemę. Ji nepažeidė jokių reikalavimų. Ir aš nepažeidžiau. Galite rašyti, ką norite“, – karščiavosi Nacionalinės žemės tarnybos generalinio direktoriaus pavaduotojas J.Gudaitis, paklaustas, ar kartais ne jo pareigos lėmė, kad jo žmona pateko tarp laimingųjų, atgavusių nuosavybę ten, kur jos niekad neturėjo, – persikėlė į Vilniaus apskritį net tris miškų ūkio paskirties ypač vertingus sklypus prie vandens telkinių.

Dėl žmonos gautų sklypų J.Gudaitis teigė nesąs prasikaltęs ir morališkai.

„Moralė yra tas pats. Jei nepažeidžiau įstatymo, jūs man jokios moralės nepripaišysite, nei mano žmonai, nei kitam. Jei parašysite, kad aš prasižengiau įstatymui, aš to reikalo šiaip sau nepaliksiu“, – grasino teisininko išsilavinimą turintis pašnekovas.

J.Gudaitis sakė esąs įsitikinęs, jog ne kas kitas, o būtent „Ekstra“ pažeidžia įstatymus. „Tokių duomenų negalima skleisti, tai jau Duomenų apsaugos įstatymo pažeidimas. Tai yra mano teisių varžymas. Ir apskritai aš pasidomėsiu, iš kur jūs šiuos duomenis gavote“, – grasino žurnalistui valdininkas.

Turtingiausia Lietuvos kultūros darbuotoja

Kad linksmiau būtų po nuosavus miškus paežerėmis ir paupiais vaikščioti, G.Navikui bei L.Gudaitienei „Ekstra“ drįsta pasiūlyti susipažinti su dar viena laiminga kaimyne, Teisės universitete meno vadove dirbančia Gražina Tamošiūniene, kaip ir jie iš kitų Lietuvos tolimiausiųjų pakraštėlių persikėlusia miškus. Tiksliau sakant, ji persikėlė ne miškus, o svetur įsigytą žemę pavertė miškais. Čia ir yra Lietuvos žemėtvarkininkų epochos metodo esmė: atgauti (o ne pirkti) tokią nuosavybę, kurios iš tikrųjų niekad neturėjai.

Žinoma, Gražina Tamošiūnienė – ne paprasta meno vadovė, o pretenduojanti į Lietuvos turtingiausiosios kultūros darbuotojos titulą: net vienuolika jos turimų miško sklypų, išsimėčiusių įvairiose Vilniaus apskrities kadastrinėse vietovėse nuo Elektrėnų per Nemenčinės, Dubingių apylinkes net iki Pabradės, pridėjus dar Pagiriuose turimą dvyliktąjį sklypą – pushektarį žemės ūkio naudmenų ir namų valdą su nebaigtu statyti ir užkonservuotu mūriniu dviaukščiu, sudaro veik 69 hektarus. Visas šis turtas oficialiai valstybės vertinamas veik 670 tūkstančių litų, o kiek kartų ši suma padidėtų skaičiuojant komercinėmis kainomis?

Tiesą sakant, G.Navikas bei L.Gudaitienė šią kultūros darbuotoją turėtų seniai pažinoti, nes ji – jų sklypų ties Elektrėnais artimiausia kaimynė. Kai buvo kertami G.Naviko ąžuolai, medkirčiai tikrai turėjo atidžiai darbuotis, kad neduokdie netyčia nepaliestų G.Tamošiūnienės šimtamečių, kurie rikiuojasi ne tik prie gamtosaugininko sklypo, bet jau per šimtą metrų priartėja prie individualių namų gyvenvietės.

G.Tamošiūnienė dar atkūrė nuosavybės teisę į du keleto hektarų vienas nuo kito per kelis šimtus metrų esančius miškus tolėliau nuo Elektrėnų, šalia Karkučių kaimo. G.Tamošiūnienės miškai taip pat ribojasi su Elektrėnų vandens saugykla. Ypač „Ekstros“ žurnalistą sužavėjo tas sklypas, kuris kitu galu remiasi į ežeriuką. Vietos gyventojų nuomone, abu meno vadovės miško sklypai verti dėmesio, nes yra ramiame užutėkyje, kurį nuo vienos pusės saugo per 50-100 metrų atitolusi didžiulė, aukštais medžiais apaugusi sala. Ar gali būti puikesnė poilsio vieta? Žinoma, ir brangesnė?

Tiesa, gal kiek labiau G.Tamošiūnienei nepasisekė su gautu mišku Tarbiškių kaime – čia iki vietos gyventojų pamėgto Zelvės ežerėlio reikėtų apie kilometrą kulniuoti. Užtat sutiktų dvigubą kaimynę L.Gudaitienę, kuri prie Zelvės ežeriuko turi sklypą.

Visi šie penki G.Tamošiūnienei priklausantys miško sklypai paskirti vienu Vilniaus apskrities viršininko sprendimu 2000 m. gruodžio 13 d., projektuoti – Žemės ūkio ministerijai pavaldaus ir tose pačiose patalpose įsikūrusio Žemėtvarkos instituto specialistų. Visi sklypai gauti už „valstybės išperkamą žemę“, kurią G.Tamošiūnienė buvo įsigijusi iš kitų asmenų įvairiuose Lietuvos rajonuose.

„Ekstra“ prisipažįsta buvusi net fiziškai nepajėgi padaryti ekskursijos po visas G.Tamošiūnienei priklausančias miškų valdas: įdomu, kaip pati savininkė suskumba sužiūrėti net 69 ha miškų, nors jie netoli Vilniaus? Ir kaip neužmiršta į juos kelio: vis dėlto net 12 sklypų trijuose rajonuose, Pagiriuose prie Vilniaus, iš jų 10 – giriose, iš jų 7 – prie vandens? Atrodo, meno vadovė nebijo nei giriose paklysti, nei vandenyse paskęsti.

Vien pažvelgus į Vilniaus apskrities žemėlapį, seilė varva – beveik visi tai prie Žeimenos ar Neries, tai prie ežeriuko. Bene labiausiai magėjo nuvykti netoli gražuolio Dubingių ežero, kur pusiasalyje, greta kito ežero, Šakimo viensėdyje, meno vadovė valdo per keturis hektarus miško. Dėl šio sklypo ją tikrai galima pavadinti išskirtiniu laimės kūdikiu, mat Vilniaus apskrities viršininko sprendimas buvo pasirašytas 2001 m. rugpjūčio 10 d., likus vos septynioms dienoms iki įsigaliojant – po sukelto Prezidento triukšmo – įstatymo pataisai, pagal kurią žemė ir miškas negrąžinami regioniniuose parkuose, kraštovaizdžio draustiniuose, kitose valstybės saugomose žmonių poilsio teritorijose. Taigi meno vadovė šiandien gali pagrįstai grožėtis rekreacinėje zonoje saugomu Padubingės kraštovaizdžiu.

Na, o jeigu šimtamečių medžių grožis moteriai pabos, galės aplankyti kitą nuostabaus grožio valdą vos keli kilometrai nuo Pabradės. Per septynis hektarus jos turimo miško garsioje Pažeimenės girininkijoje, netoli karinio poligono, vienu galu brenda tiesiai į skaidrios ir šaltos Žeimenos vingius, kuriuose nardo upėtakiai, kiršliai, nevengia neršto metu apsilankyti ir lašišos. Meno vadovė greičiausia susitiktų šioje prestižinėje girininkijoje ir tą patį kaimyną nuo Elektrėnų G.Naviką, nes ir čia jo miško esama.

Kaimynai

Kas toji laimingoji ir turtingoji meno vadovė Gražina Tamošiūnienė – tegul dar pabūna paslaptis. Dirstelėkime, kas jos miškų kaimynai.

Prie Žeimenos, šalia Pabradės, miškai yra paskirstyti piliečiams Z.Rožanskui, Račkauskui, D.Dainauskienei, Elektrėnų apylinkėse – A.A.Jakštui, V.Janulevičiui, N.Urbonavičienei, P.Sinkevičiui. Kas šie išrinktieji?

„Ekstra“ – ne teisėsaugos institucija, tad nenuostabu, jog ne visų išvardytų asmenybes pavyko nustatyti.

Nacionalinės žemės tarnybos, kuri „metodiškai“ prižiūri žemės reformą, Nekilnojamojo turto kadastro ir apskaitos skyriaus vedėjas Zenonas Rožanskas „Ekstrai“ prisipažino, kad prie Žeimenos, Meškerinės kadastrinėje vietovėje, esantis miškas įformintas jo tėvo vardu.

Tačiau šios tarnybos Teisės ir personalo skyriaus vyriausioji specialistė Aušra Račkauskaitė „Ekstrai“ nepanoro atskleisti paslapties, ar prie Žeimenos esantis miškas negali būti jos artimųjų ar giminaičių.

„Ekstrai“ taip pat nepavyko nustatyti, ką bendra išvardyti žmonės gali turėti su Žemės ūkio ministerijoje dirbančiomis vyriausiosiomis specialistėmis Vaida Janulevičiūte ir Jolita Kavaliauskaite, Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos vyriausiąja specialiste Laima Jakštiene. Galbūt tai tik paprastas pavardžių sutapimas?

Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriaus Pabradės seniūnijos specialistė Stasė Samulevič „Ekstrai“ sakė, jog Meškerinės kadastrinėje vietovėje dėl miško grąžinimo konkurencijos nebuvo: „Kas norėjo, tas ir gavo“.

Vargšas gyvanašlis valstybės sekretorius

„Esu trylika su puse metų išsiskyręs, ir ne formaliai, vedu savo atskirą ūkį, mes gyvenam kiekvienas sau. Ji – pakankamai savarankiškas žmogus, uždirbantis pinigus… Mes tarpusavyje iš principo nebendraujame“, – „Ekstrai“ sakė buvęs ilgametis sovietinės Ministrų Tarybos referentas, nuo 1998 metų Žemės ūkio ministerijoje dirbantis dabartinis jos valstybės sekretorius Alfonsas Tamošiūnas.

Pirmas žmogus po ministro J.Kraujelio, pagal įstatymus nepajudinamas netgi keičiantis ministerijos vadovybei, mušdamasis į krūtinę prisiekinėjo esąs niekuo dėtas dėl buvusiai žmonai perkėlimo tvarka skirtų miško sklypų paežerėse ir paupiuose. „Aš net nežinojau, kad ji tokia turtinga“, – porino valstybės sekretorius, išgirdęs apie šimtatūkstantinius ar net milijoninius žmonos turtus.

Pats valstybės sekretorius prisipažino esantis vargšas, gyvenąs tik iš santaupų. Jo teigimu, jis visus ilgus metus po skyrybų privalo gyventi viename trijų kambarių bute su žmona ir dukterimi vien tik todėl, kad neturintis lėšų naujam butui įsigyti. „Netikite, pasižiūrėkite mano turto deklaraciją“, – siūlė A.Tamošiūnas.

Išties deklaracijoje užpildyti tik keli punktai, jog valstybės sekretoriaus lėšos – atlyginimas Žemės ūkio ministerijoje ir ne banke laikomos santaupos. Pasirodo, net trečdalį buto, kuris jam pagal įstatymus priklausė po skyrybų, vyras dovanojo dukteriai. Nejaugi jis buvusiame bute gyvena paukščio teisėmis?

„Ekstrai“ papriekaištavus, jog ministerijos valstybės sekretorius sėkmingai galėjo pabėgti nuo buvusios žmonos (su kuria išsiskyrė vis dėlto ne prieš trylika su puse metų, o 1991 m. lapkričio 28 d.), jai dar 1996 m. pardavęs Pagiriuose gautą veik pushektario sklypą su pradėtu statyti gyvenamuoju pastatu, A.Tamošiūnas sakė buvęs priverstas tai padaryti, nes jai turėjo „tam tikrų finansinių skolų“.

„Ekstrai“ teko ilgokai ir nesėkmingai ieškoti turtingiausios Lietuvos kultūros darbuotojos. Vėlais vakarais neatsakė ir G.Tamošiūnienės buto, kuriame gyvena ir A.Tamošiūnas, telefonas.

„Šiais laikais reikia skambinti į mobiliojo ryšio telefoną. Tai užimti žmonės. Va, ką tik prieš penkias minutes trinktelėjo jų buto durys, matyt, į svečius išėjo“, – taip vieną vakarą „Ekstrai“ sakė Tamošiūnų bendro buto kaimynė. Paprašyta patikslinti, ar tikrai matė abu Tamošiūnus – Gražiną ir Alfonsą kartu išeinančius, moteris atsakė juoku: „Na, ne apsikabinę, bet į parankę įsikibę tai tikrai“.

Pašnekovė apstulbo išgirdusi iš žurnalisto, jog jos kaimynai jau vienuolika metų yra išsiskyrę. „Gal jūs painiojate pavardes?“ – bandė tikslintis moteris, bet išsiaiškinus, jog tai tie patys Tamošiūnai, atvirai nusistebėjo: „Na, jūs ir naujieną pasakėte…“

Sovietiniais laikais tik prekybininkai visą turtą žmonai užrašydavo ir išsiskirdavo, šiais laikais – tokie beturčiai būdavo tik Kauno „daktarai“ ir kiti kriminaliniai elementai. Tačiau, pasirodo, ir gerbiamas valstybės sekretorius gali būti plikas kaip tilvikas.

A.Tamošiūnas prisipažino, jog jam gerai žinoma „buvusios žmonos“ sklypų kaimyno G.Naviko pavardė. „Kažkada jis buvo Aplinkos ministerijos sekretorius. Tekdavo Vyriausybės posėdžiuose pasimatyti, – neslėpė anksčiau irgi šioje ministerijoje skyriaus vyriausiuoju inžinieriumi dirbęs A.Tamošiūnas ir sakė nematąs nieko keista dėl tokios kaimynystės. – Kodėl jų sklypai greta, reikia klausti jų pačių. Jei gautų kartu su popiežiumi, gal nustebčiau. Lietuva yra kuklaus dydžio valstybė“.

Žemės ūkio ministerijos valstybės sekretorius kategoriškai neigė, jog jo pareigos galėjo būti pretekstas buvusiai žmonai atgauti net vienuolika miško sklypų. „Žemės reforma rūpinasi Nacionalinė žemės tarnyba, o jos vadovas tiesiogiai pavaldus tik ministrui“, – naują alibi siūlė ministerijos valstybės sekretorius.

Tačiau šis alibi vertas kritikos.

Žemėtvarkininkų fokusai – skurstančiam senukui

Pajūrio sklypų dalybų cirke būna ir taip, kad teisėtam žemės savininkui rodoma špyga, o kitam asmeniui ruošiami dokumentai tą žemę įsigyti.
Taip be elektros vargiai gyvenantis senukas jau dešimtmetį niekaip neatgauna iš mamos paveldėtos žemės.

63 metų Kalotėje gyvenantis Helmutas Horstas Tydikas iš mamos Marijos Tydikaitės paveldėjo apie 6 ha žemės Klaipėdos rajone, Kukuliškių kaime. Sklypas yra netoli Girulių, vos kilometras nuo jūros.

H.H.Tydiko protėviai anuomet Vokietijoje buvusią žemę valdė iki 1945 m. Pokario metais minimas žemės sklypas nustatyta tvarka buvo nusavintas tuometinės LTSR. Šiuo metu prūsų kraujo turintis senukas gyvena XX amžiaus pradžioje statytame name, kuriame nėra net elektros.
„Dieną sėdžiu lauke ir senu papratimu mezgu tinklus, mat visi mano protėviai buvo žūklautojai. Vos sutemsta, susirenku reikmenis ir keliauju į savo kambarėlį miegoti. Taip ir gyvenu jau 15 metų“, – „Vakarų ekspresui“ pasakojo senolis.

H.H. Tydikas prisipažino, jog atgavęs iš mamos paveldėtą žemę ją bandytų parduoti, o už gautus pinigus įsivestų elektrą bei įsigytų nors truputį žemės prie namų – daržovėms auginti.

„Vakarų ekspreso“ žiniomis, šiuo metu realiai įmanoma atgauti tik 45 arus M. Tydikaitei priklausiusios žemės iš buvusių 6 ha. Preliminariais paskaičiavimais, H.H. Tydikas už minimą sklypą galėtų gauti apie 135 tūkst. litų.

1991 metais H.H. Tydikas kreipėsi į Kretingalės žemėtvarkininkus su prašymu atkurti nuosavybės teises į iš motinos paveldėtą žemę. Tačiau anuomet valdininkai žvejo rūpesčiais ne itin domėjosi.

Ledai pajudėjo tik tuomet, kai vargstančio ir vienišo senuko žemėmis susidomėjo „Vakarų ekspresui“ prisistatyti nepanoręs mecenatas. Šis asmuo tam tikro sandėrio principu nusamdė advokatą, buvo paskirtas ir H.H.Tydiko įgaliotinis, kurie pasišovė ginti senolio interesus dėl žemės sklypo.
Pasak uostamiesčio advokato Vytauto Griškevičiaus, iš pradžių žemėtvarkininkai aiškino sklypo negrąžinantys dėl to, kad esą trūksta giminystės ryšius įrodančių dokumentų.

Šiais metais Klaipėdos rajono Žemėtvarkos skyriaus vedėjas Gintautas Stankus pasiūlė kreiptis į teismą ir įrodyti, jog H.H. Tydikas iš tiesų yra M. Tydikaitės sūnus ir motinos turėtos žemės teisėtas paveldėtojas bei pretendentas sklypą atgauti.
H.H. Tydikas yra vienintelis galimas pretendentas į minimą žemę, mat neturi nei vaikų, nei giminių.
Žinia, į sklypų dalybų skandalą įsivėlusiam G. Stankui dar šią vasarą Specialiųjų tyrimų tarnybos Klaipėdos skyriaus pareigūnai yra pareiškę oficialius įtarimus dėl piktnaudžiavimo tarnyba bei tarnybinių pareigų nevykdymo.

Po kreipimosi Klaipėdos rajono apylinkės teismas nustatė, jog H.H. Tydiko motina iš tiesų nuosavybės teise valdė 6 ha žemės. Tokio fakto neužginčijo ir Klaipėdos apskrities viršininko administracija.

Pakartotinai į G. Stankų buvo kreiptasi šių metų gegužę, tačiau atsakymas gautas tik po 3 mėnesių.
„Ponas Stankus pakvietė į posėdį, kuriame dalyvavo mums neįvardintų 6-7 žmonių grupė, padėsianti spręsti tų 6 ha grąžinimo klausimą. Vienas iš kviestųjų asmenų prisistatė kaip Kretingos miškų urėdijos atstovas“, – teigė V. Griškevičius.
Pasak advokato, posėdžio metu G. Stankus neva pasiūlęs H.H. Tydikui alternatyvą: gal pretendentas pageidautų žemės gauti kitoje vietoje. „Tačiau kur, mums nėra aišku“, – stebėjosi teisininkas.

Advokato teigimu, vieno iš sukviestos žmonių grupės narių – miškininko Sigito Kupšio – buvo pasakyta, jog esama laisva žemė Kukuliškėse priskiriama prie žemės miškų zonoje, dėl ko ji neva negali būti grąžinta pagal įstatymą.
„Vėliau miškininkas nurodė, jog tas plotas esą bus reikalingas miškininkų poreikiams – medienos sandėliavimui ir panašiai“, – teigė V. Griškevičius.

Po nesėkmingų derybų H.H. Tydiko interesams atstovaujantys žmonės nuvyko į Kukuliškėse esantį sklypą, jį nufotografavo ir komisijos nariams parodė, jog minėtas žemės plotas iki šiol nėra miškininkų naudojimas.
„Tuomet mums staiga parodė žemėtvarkos bylą, kurioje pažymima, jog H.H. Tydiko paveldėta žemė yra valstybės išperkama ir perleidžiama greta esančio namo savininkui asmeninio ūkio poreikiams“, – stebėjosi teisininkas.
Iš tiesų, kitam asmeniui 2000-aisiais metais buvo projektuojamas asmeninio ūkio žemės sklypas toje pačioje vietoje, kur buvo H.H. Tydiko motinos žemė.
Pasak Valstybinio Žemėtvarkos instituto Klaipėdos filialo direktoriaus Antano Lotužio, agrarinės reformos vykdymo darbuose minima vietovė buvo paženklinta kaip asmeninio naudojimo ūkinės paskirties žemė.
Direktorius teigė, jog tą patį sklypą, kurio neatgauna H.H. Tydikas, nusipirkti norėjo klaipėdietė Morta Vainorienė. Tačiau Žemėtvarkos instituto darbuotojai pamatė, jog į sklypą pretenduoja paveldėtojas, ir M. Vainorienei dokumentai toliau tvarkomi nebuvo.

Minėtas atvejis visiškai nesuprantamas buvo advokatui: „Kas, kada ir kokiu įstatyminiu pagrindu iš H.H. Tydiko neva išpirko jam teisėtai priklausančią žemę?“- nesupratęs klausė V. Griškevičius.

Beje, tame pačiame Kukuliškių kaime, visai šalia ginčytino sklypo gyvena Neringos policijos komisaro Mamerto Vainoriaus žmona Regina.
Tuo tarpu Morta Vainorienė visus su žeme susijusius klausimus spręsti įgaliojo Mamertą Vainorą. 2000-aisiais M. Vainorienei buvo ruošiami žemės pirkimo dokumentai dar ir Karklėje. Ten taip pat norėta nusipirkti neva asmeninio ūkio 1,6 ha žemės.

„Tačiau paaiškėjo, jog projektas neatitinka reikalavimų ir toje vietoje yra miškas, kurio nei grąžinti, nei pirkti negalima. Procesas buvo sustabdytas, šiuo metu atliekame tyrimą, kodėl padaryta klaida“, – paaiškino Klaipėdos apskrities viršininkė Virginija Lukošienė.

Pretendentų į žemes, tarp kurių yra ir M. Vainorienė, sąrašą bei dokumentus pasirašė tuometinis Apskrities viršininkas Laisvūnas Kavaliauskas bei Klaipėdos žemėtvarkininkų vadai G. Stankus bei Stanislovas Tamolis.

Beje, „Vakarų ekspresui“ G. Stankus prisipažino, jog M. Vainorienės atveju „įsakymas buvo parengtas nepatikrinus asmeninio ūkio žemės įsigijimo teisėtumo“.

Negavo žemės Kukuliškiuose M. Vainorienė, negauna ir teisėtas paveldėtojas H.H. Tydikas.

Senolis neseniai V. Lukošienei išsiuntė skundą ir prašė išspręsti šį klausimą. Viršininkė „Vakarų ekspresui“ teigė atsakymą jau parašiusi: „Nuosavybė bus sugrąžinta“, – teigė ji.

Tačiau visai kitaip galvoja G. Stankus. Savo atsakyme advokatui V. Griškevičiui valdininkas teigė paaiškinęs, jog H.H. Tydikui žemė sugrąžinta būti negali.
„Teritorija užimta namų valdomis, be to, didžioji minimo sklypo dalis yra užimta valstybinių miškų žeme, kuri negrąžinama“, – teigė jis.

Pasak žemėtvarkininko, šalia miško esanti medžiais neapaugusi ir nenaudojama žemės sklypo dalis yra ne kas kita, kaip miško laukymė, kitaip tariant – „miškas“.
„Manau, kad Vyriausybei pavaldžios institucijos neteisėtai nusavino nuosavybės teises į žemę. Dėl to H.H. Tydikas ir kreipėsi į G. Stankų, kad šis išspręstų jam teisėtai priklausančios žemės grąžinimo klausimą.

Tačiau žemėtvarkininkas šiurkščiai pažeidė piliečių aptarnavimo viešojo administravimo ir kitose įstaigose pavyzdinę tvarką, kurią nustatė Vyriausybė“, – įsitikinęs advokatas V. Griškevičius.

Pasak teisininko, G. Stankus žemę išparceliavo daugeliui asmenų, dėl to teisėtiems savininkams esą nerandama pagrindo susigrąžinti tėvų žemių.

Remiantis už žemės reformos vykdymą Klaipėdos apskrityje atsakingos Klaipėdos apskrities viršininko administracijos pranešimu, iki šių metų rugsėjo 1-osios apskrities rajonuose pagal pateiktus prašymus piliečiams atkurta beveik 80 proc. nuosavybės teisių.

Šiuo metu visoje apskrityje yra apie 1 800 pretendentų, nepateikusių reikiamų žemės grąžinimo dokumentų.

Tuo tarpu sparčiausiai nuosavybės teisių grąžinimas vyksta Klaipėdos mieste: čia grąžinti 125 nauji sklypai.

Lėtokai nuosavybės teisių atkūrimas vyksta Palangos mieste: prašymus šiai procedūrai atlikti yra pateikę 1 715 piliečių, iš kurių 1 680 pageidauja žemę susigrąžinti natūra.

Tačiau galimų neteisėtų žemėtvarkininkų bei juos kontroliuojančių valdininkų veiksmų dalinant sklypus tyrimas ne tik pajūryje, bet ir visoje šalyje juda ne taip sparčiai.
Spaudoje ne kartą buvo rašyta, jog priešnuodžių sustabdyti neteisėtoms žemės dalyboms dar nei viena institucija nerado.

Žemės sklypų skandale – Klaipėdos savivaldybė

Klaipėdos savivaldybės Miesto planavimo departamento direktoriaus Kastyčio Macijausko žmonai Nijolei vėl laikini apribotos nuosavybės teisės į pajūryje turimus žemės sklypus.

Vakar Klaipėdos apygardos teismas patenkino Klaipėdos apygardos Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo (ONKT) skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Sigito Jasevičiaus apeliacinį skundą. Prokuroras buvo apskundęs rugsėjo pradžioje priimtą Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartį, kuria buvo panaikintas jo sprendimas laikinai apriboti Nijolės Macijauskienės nuosavybės teises į penkis žemės sklypus Karklėje ir vieną Šaipių kaime.

Kaip pranešė Klaipėdos apygardos prokuratūros atstovė ryšiams su žiniasklaida Palmira Martinkienė, Apygardos teismo nutartyje, be kita ko, teigiama, jog prokuratūra nuosavybės teises N. Macijauskienei apribojo pagrįstai. O Apylinkės teismo išvada, esą duomenys, kad žemė įgyta nusikalstamu būdu turi būti neabejotini, Apygardos teismo nuomone, niekuo nepagrįsti, nes tai gali paaiškėti tik ištyrus baudžiamąją bylą ir išnagrinėjus ją teisme.
Šios nutarties apskųsti jau nebegalima.

2003 rugsėjo pradžioje Klaipėdos apylinkės teismo teisėjams pradėjus vieną po kito naikinti prokuroro nutarimus laikinai apriboti nuosavybės teises į pajūryje įtartinais būdais įsigytus žemės sklypus, atvirai pradėta kalbėti apie tai, jog didžiulio rezonanso sulaukęs vadinamasis žemės sklypų skandalas tyliai užges.

Tačiau vakar priimta Klaipėdos apygardos teismo nutartis įžiebė vilties, jog galimi ir nauji posūkiai baudžiamojoje byloje, kuri iškelta dėl įvairaus rango pareigūnų galimų piktnaudžiavimų tarnybine padėtimi, sau bei savo giminaičiams pasiskiriant vertingiausius pajūrio žemės sklypus.

Šią viltį teisėsaugininkams stiprina ir praėjusią savaitę priimta Klaipėdos apylinkės teismo teisėjos nutartis, palikusi galioti prokuroro S. Jasevičiaus nutarimą laikinai apriboti teises naudotis žemėmis klaipėdiškiui Romualdui Stanislovui Šimkui (gim. 1946 m.). Jis pajūryje – Karklės, Sarčių bei Šaipių kaimuose, įtariama, nusikalstamu būdu įsigijo 5 sklypus, kurių bendras plotas – per 30 ha, o vertė – per 68 tūkst. litų.

Anot P. Martinkienės, dar vasarą prokurorui priėmus nutartį lakinai uždrausti R. Šimkui parduoti, dovanoti ar kitokiu būdu perleisti turimus sklypus, pastarasis, kaip ir dar trys žemės sklypų savininkai, nutartį apskundė Klaipėdos apylinkės teismui.

Tačiau kitaip nei pirmaisiais trim atvejais, kai apylinkės teismas patenkino Juozo Žičkaus, Nijolės Macijauskienės bei Violetos Mikelienės skundus, šįkart teisėja Aurelija Sadauskaitė paliko galioti prokuroro nutarimą.

Tiesa, vyriškis greičiausiai šią nutartį apskųs Apygardos teismui. Priminsime, jog iš viso prokuroras laikinai buvo apribojęs nuosavybės teises buvo 13-ai asmenų.
Redakcijos žiniomis, 57 metų Romualdas Šimkus yra 34 metų Romo Šimkaus, įtariamo brolių Rimanto ir Gintauto Žukauskų, nužudymu, tėvas. Baudžiamoji byla dėl buvusių vadinamųjų „storinių“ gaujos vadų bei R. Užemecko nužudymo artimiausiu metu turėtų būti pradėta nagrinėti apygardos teisme.
Beje, 2001 m. birželį nužudyti Gintautas Žukauskas ir Ričardas Užemeckas buvo užkasti Karklės miške, šalia vieno iš Romualdui Stanislovui Šimkui priklausančių sklypų.

Bausmė – kelti kvalifikaciją

2003 metų pavasarį tik Prezidentui Valdui Adamkui įsikišus pavyko sustabdyti neteisėtas miško dalybas pamaryje, Drumulio kadastrinėje vietovėje. 2003 spalio 30 d., posėdyje Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pripažino, jog dabartinis Nacionalinės žemės tarnybos generalinis direktorius Kazys Maksvytis pažeidė tarnybinę etiką, mat pats dalyvavo skiriant savo motinai sklypą.

Tačiau žemės ūkio ministras J.Kraujelis, susipažinęs su Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimu, iš jo, galima sakyti, pasišaipė. Savo įsakyme ministras viso labo įpareigoja įvertinti Nacionalinės žemės tarnybos veiklos rezultatus bei specialistų kvalifikaciją, atkreipia ne tik šios tarnybos, bet ir pačios ministerijos valstybės tarnautojų dėmesį laikytis viešųjų ir privačių interesų valstybinėje tarnyboje. Įsakymo vykdymo kontrolė pavesta tam pačiam A.Tamošiūnui, kuris su žemės reforma „neturi nieko bendra“.

„Tai reiškia, kad aš tik turėsiu pažiūrėti, ar viskas įvykdyta“, – ramiu balsu dėstė A.Tamošiūnas. O paklaustas, kodėl ministro įsakymas dar neįvykdytas, nevyko darbuotojų atestacija, jis nuoširdžiai nusistebėjo: „Taigi atestacija vyksta kas pusmetis. Drumulio atvejis nėra kuo nors išsiskiriantis, kad reikėtų neeilinės atestacijos. Na, gal taip tik sutapo, kad Prezidentas įsikišo“.

Ministras nustebęs ir bejėgis

Žemės ūkio ministras J.Kraujelis, po Vyriausiosios etikos komisijos principingo sprendimo pridengęs tarnybinę etiką pažeidusį K.Maksvytį, vis dėlto nėra linkęs neigti, jog piliečiams grąžinant nuosavybę yra korupcijos pačioje ministerijoje bei jai pavaldžiose institucijose. „Bet ne prie Kraujelio užvirė ši košė“, – teisina savo neveiklumą ir bejėgiškumą ministras.

J.Kraujelis sako kreipęsis į STT, kad ši ištirtų galimus jam pavaldžių darbuotojų korupcinius ryšius. „Šis tas paaiškėjo. Deja, viskas buvo daroma įstatymiškai, prie nieko neprikibsi“, – apie pavaldinių „nuopelnus“ susigrąžinant nuosavybę kalbėjo pašnekovas.

Pašnekovo teigimu, gal ir neverta labai smerkti žmonių, susigrąžinusių sklypelį kitą naudojantis privilegijomis – kas iš lovio neparagauja. Tačiau paklaustas, kaip elgtųsi sužinojęs, kad jo pavaldinys sugebėjo per dešimtį sklypų miško įvairiose kadastrinėse teritorijose susigrąžinti, ministras aiktelėjo: „Ar yra ir tokių… Netikiu. Na, tada žodžių neberandu“.

J.Kraujelio teigimu, korupcija grąžinant nekilnojamąjį turtą atsirado suskaldžius įstatymų vykdytojus. Už žemės reformą atsakingos apskričių viršininkų administracijos, viskam metodiškai vadovauja Nacionalinė žemės tarnyba, įsteigta prie Žemės ūkio ministerijos ir formaliai ministerijai nelabai pavaldi. Landų korupcijai yra ir pačiuose įstatymuos.

STT bejegė

Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) įtaria, kad kai kurie aukštas pareigas ėemės ūkio ir Aplinkos ministerijose užimantys pareigūnai ir jų giminaičiai įteisino žemės sklypus pažeisdami teisės norminius aktus bei savanaudiškai pasinaudodami tarnybine informacija apie vertingus žemės sklypus. Apie tai STT informavo Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetą (TTK).

STT tyrimą pradėjo prieš tris mėnesius, gavusi TTK pirmininko Aloyzo Sakalo klausimus dėl suprojektuotų žemės sklypų valstybiniuose parkuose nesilaikant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo.
STT pareigūnai atlieka tyrimą dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos, Nacionalinės žemės tarnybos, Aplinkos ministerijos bei ėemės ūkio ministerijos darbuotojų galimai neteisėtų veiksmų atkuriant jiems nuosavybės teises bei formuojant žemės sklypus.

Ėmė pareigūnams ir jų giminaičiams

„Tyrimas dar nebaigtas, – nurodoma STT rašte, – tačiau analizuojant tyrimo medžiagą galima teigti, kad įtakingų pareigūnų bei jų giminaičių turimi žemės sklypai vertingi žemės savybėmis, geografine padėtimi, rekreaciniu požiūriu ir yra komerciškai patrauklūs.“ Nustatyti atskiri faktai STT leidžia įtarti, kad tie sklypai pareigūnams bei jų giminaičiams atiteko pasinaudojus Seimo 1999 m. gegužės 13 d. pr Šimtomis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pataisomis, o gali būti, kad ir tarnybine padėtimi.

Pataisos numatė galimybę perleisti nuosavybės teisių atkūrimą ne tik artimiems giminaičiams, bet ir kitiems asmenims. Tai perpratę apsukrūs piliečiai iš žemės savininkų nusipirko teisę į nuosavybės teisių atkūrimą bei sugebėjo persikelti sklypus iš tolimų rajonų į vaizdingiausias sostinę supančias vietas. Tuo tarpu tikrieji žemės savininkai vis dar neatgauna savo žemės – Vilniaus apskrityje nuosavybės teisės atkurtos tik 67,17 procentų gyventojų, pateikusių prašymus dėl žemės grąžinimo.

Įtariami piktnaudžiavimu

STT rašte minimos trijų pareigūnų, galimai piktnaudžiavusių tarnybine padėtimi, pavardės – ėemės ūkio ministerijos valstybės sekretoriaus Alfonso Sigito Tamošiūno, Aplinkos ministerijos Vandens išteklių departamento direktoriaus Gintauto Naviko ir Nacionalinės žemės tarnybos generalinio direktoriaus pavaduotojo Juozo Gudaičio.
Kartu su Tamošiūnu gyvenanti jo buvusioji žmona Gražina Tamošiūnienė nuosavybės teise turi dvylika sklypų vaizdingose vietovėse Elektrėnų savivaldybės, Vilniaus miesto savivaldybės, Vilniaus rajono ir Švenčionių rajono kaimuose.

Navikas nuosavybės teise turi tris sklypus Elektrėnų savivaldybėje, du Švenčionių rajone. Gudaitis turi sklypą Šalčininkų rajone, o jo žmona Liucija Gudaitienė turi tris sklypus Elektrėnų savivaldybėje. „Preliminariais duomenimis, žemės sklypų projektavimas, matavimas bei įteisinimas šiems įtakingiems pareigūnams ir jų artimiems giminaičiams buvo atliekamas pažeidžiant žemės reformą reglamentuojančius teisės norminius aktus bei savanaudiškai pasinaudojant turima informacija apie vertingus žemės sklypus“, – nurodoma STT rašte.

Kėsinasi ir į parkus

STT duomenimis, šiuo metu valstybiniuose parkuose, kurių bendras plotas sudaro 565,8 tūkst. hektarų, yra projektuojami maždaug trys tūkstančiai sklypų. STT nustatė preliminarius į šiuos sklypus pretenduojančių piliečių sąrašus.

Atsižvelgdami į STT pateiktas išvadas, TTK nariai pirmadienį nepritarė ėemės ūkio ministerijos inicijuotoms Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pataisoms, kuriomis siekta išplėsti ratą asmenų, galinčių persikelti atgautą žemę į nacionalinius parkus ir valstybės saugomas teritorijas, remiantis giminystės ryšiais su šiose ar besiribojančiose teritorijose gyvenančiais asmenimis.

Bausmės simbolinės

STT patikrinimas greičiausiai neturės baudžiamojo pobūdžio pasekmių valdininkams. Tai rašte TTK pripažįsta STT vadovas Valentinas Junokas. Dažniausiai nustatomas atskirų žemės reformos vykdytojų nekompetentingumas, atsakomybės stoka, neveiklumas ir kiti panašūs pažeidimai, už kuriuos galima taikyti tik drausminio poveikio priemones. Dažnai ir jų išvengiama dėl senaties terminų arba išėjus iš darbo pažeidimą padariusiam pareigūnui. ėemės ūkio ministerijos valstybės sekretorius Alfonsas Sigitas Tamošiūnas gyvena su buvusia žmona, turinčia 12 sklypų.

Absoliučios korupcijos mechanizmas

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas buvo priimtas 1997 m., o pataisos, pagal kurias teisė į žemės nuosavybę galėjo būti perleista bet kam, – 1999 m. Manyta, kad jos pagaliau išjudins žemės rinką, tačiau tai tebuvo dingstis, davusi pradžią naujos atmainos korupcijai. Būtent šiomis pataisomis pasinaudojo ne tik ministerijos valstybės sekretoriaus A.Tamošiūno „buvusi žmona“ Gražina, bet ir daugelis kitų, supratusių šių pataisų ir sąvokos „valstybės išperkama žemė“ esmę. Žemės ūkio ministerijos valdininkai pirmieji sumojo, kad „valstybės išperkama žemė“ – tai savotiški privatizavimo čekiai, kuriuos pusvelčiui supirkę verteivos užgrobė brangiausią šalies turtą. Valdininkai savo ir artimųjų vardu paprasčiausiai pusvelčiui supirkinėjo žemę įvairiose vietovėse ir, pasinaudodami tarnybine informacija apie valstybės valdomus miškus ir žemes, tą „valstybės išperkamą žemę“ persikėlinėjo į rekreacines zonas.

Liūdnas paradoksas, kad Žemės ministerijos pareigūnai ir specialistai, sovietinėje Lietuvoje stiprinę kolūkinę santvarką, nepriklausomybės laikais vėl sukūrė savotiškus korupcijos kolūkius, mat iš godumo „atkūrė nuosavybę“ tuose pačiuose miškų masyvuose, prie tų pačių gražiausių vandens telkinių.

Žiniasklaidoje nuskambėjo jau ne vienas skandalas, kai išskirtinėse vietovėse išskirtiniams asmenims buvo grąžinti miškai ir žemė. Vien „Ekstroje“ rašyta apie Drumulio kadastrinę vietovę, Aukštadvario, Dubingių, Vilniaus, Metelių (Lazdijų r.) išsidalytas paežeres ir miškus. Niekas nenukentėjo, nes viskas buvo padaryta „laikantis įstatymų“. Na, gal kai kam buvo labai gėda. Tačiau negi dėl didelių pinigų neparaudonuosi?

Valdžia į skandalus dėl sisteminės korupcijos krečiamos žemėtvarkos vis dėlto reagavo, tiesa, savotiškai. Nacionalinės žemės tarnybos generalinio direktoriaus pavaduotojo J.Gudaičio grasinimai ir pažadas ieškoti teisybės „Ekstrai“ paskelbus duomenis apie sklypus išskirtinėse vietovėse jau galėjo turėti pasekmių. Mat tų pačių korumpuotų valdininkų pastangomis Vyriausybė nuo paprastų piliečių juos atitvėrė geležine uždanga. A.Brazausko Vyriausybė 2002 m. liepos 12 d. nutarimu patvirtino naujus „Nekilnojamojo turto registro nuostatus“. Vienas jo punktų draudžia perduoti registro duomenis kitiems asmenims. Bet įdomiausias 88 nuostatų punktas: „Neteikiami duomenys apie asmens ar asmenų grupės turimus visus nekilnojamuosius daiktus, t.y. vienu metu gali būti pateikiami ne daugiau kaip vieno nekilnojamojo daikto duomenys“. Šis draudimas – korumpuotų valdininkų skydas. Nei „Ekstra“, nei visa žiniasklaida nebūtų galėjusi gauti duomenų apie korumpuotų valdininkų masiškai persikeltus miškus Vilniaus apskrityje prie vandens telkinių, jeigu ne Elektrėnų gyventojų skundas dėl iškirsto ąžuolyno ir žurnalistas nebūtų nuvykęs į vietą.

Todėl šis absoliučios korupcijos mechanizmas netikėtai užsikirto. „Ekstrai“ net pavyko išsiaiškinti, kaip Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos pareigūnai bei specialistai sukūrė šiuos naujuosius korupcijos kolūkius, kai valdininkai kolektyviai atkūrė nuosavybę tuose pačiuose miškų masyvuose prie tų pačių vandenų.

2001 m. Kelmės rajono apylinkės teisme piliečiai Bielskiai patvirtino juridinį faktą dėl nuosavybės teisės į žemės sklypą. Teismo posėdyje dalyvavęs Žemės ūkio ministerijos tuometinio Žemėtvarkos ir teisės departamento (vėliau pertvarkyto į Nacionalinę žemės tarnybą) pareigūnas Juozas Gudaitis tuometinio Aplinkos ministerijos sekretoriaus Gintauto Naviko vardu šią nuosavybės teisę už 14 tūkstančių litų įsigijo iš senukų ir netrukus Kelmės rajone 14 ha „valstybės išperkamos žemės“, kuri menkai ką tedomina, Vilniaus apskrityje pavirto G.Naviko miškais, kurie domina visus. Šitaip G.Tamošiūnienės vardu Žemės ūkio ministerijos valdininkai pusvelčiui supirko menkos vertės sklypus skirtinguose šalies regionuose ir perkėlė į vieną – Vilniaus apskritį. Šį valdininkų fokusą, kuris pigią žemę paverčia dešimteriopai ar net šimteriopai brangesniu sklypu rekreacinėje zonoje, valdžia ir teisėsauga nebyliai stebi lyg užhipnotizuota. Todėl ir G.Navikas, ir L.Gudaitienė, ir G.Tamošiūnienė yra kaimynai. Kurie kiti valdininkai – šio kolektyvinio miško nariai?

Žemės grobstymą lėmusios priežastys ir kas už tai atsakingas

Atsakymo į šį klausimą paiešką neišvengiamai reikia pradėti nuo Seimo ir čia priimamų įstatymų. Tuo labiau kad ne vienoje publikacijoje sklypų skandalas buvo įvardytas kaip Seimo lygmens politinė korupcijos pasekmė, ypač akcentuojant 1999 m. gegužės 13 d. įstatymo pataisą, suteikiančią galimybę perleisti nuosavybės teisę ne tik šeimos nariams, bet ir “kitiems asmenims”.

Tačiau, išnagrinėjęs su įstatymu kaita susijusią medžiagą, negalėjau joje aptikti kokių nors politinės korupcijos požymių.

Jau nuo pat 1991 metų iki šiol vyko nuolatinis dešiniųjų ir kairiųjų politikų ginčas, vieniems akcentuojant žemės naudotojų interesus ir ūkio efektyvumo svarbą, kitiems – savininkų interesus ir teisingumo bei teisėtumo svarbą. Kairiųjų bandymu apriboti nuosavybės teisių atkūrimą yra stabdęs Konstitucinis Teismas. Tačiau man nepavyko aptikti atvejo, kad nors vienas Seimo narys būtų viešai diskutavęs ar mąstęs apie tai, kaip vyriausybinės ar kitos struktūros įgyvendins šį įstatymą, kur slypi didžiausios korupcijos apraiškų galimybės, nebuvo mėginta įvertinti žemės reformą vykdančių žemėtvarkos tarnybų korumpuotumo mastą. Jeigu priimant įstatymus būtų įvertinta ir tai, kad juos vykdys korumpuotos žemėtvarkininkų struktūros, aišku, juose galėjo rastis nuostatų, siaurinančių žemės reformos vykdytojų sprendimų laisvę, taip pat galėjo rastis specialios normos dėl sisteminės antikorupcinės žemės reformos vykdymo kontrolės. Tėvynės sąjunga, labiau negu kitos politinė jėgos, suvokė augančios korupcijos (ir ne tik šioje srityje) pavojų, ir mūsų iniciatyva buvo įkurta su tuo turinti kovoti Specialiųjų tyrimų tarnyba, priimtas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymas, suformuota Vyriausioji tarnybinės etikos komisija. Deja, šių pastangų neužteko prevenciškai daryti įtaką korupcijos plėtrai vykdant žemės reformą. Manau, politikai neįvertino, kad daugybė žemės reformą vykdančių pareigūnų vadovaujasi tokia pat logika kaip ir praėjusią savaitę TV reportaže parodytas Elektrėnų žemėtvarkos pareigūnas, kuris piktinosi: “Negi jūs manote, kad aš toks kvailas ir savo labui nepasinaudosiu turima informacija apie galimus įsigyti vertingus sklypus”.

Jeigu dar grįžtume prie 1999 m. gegužės 13 d. priimtos įstatymo pataisos, STT tyrimo medžiaga lyg ir rodo žemėtvarkininkų ar susijusių pareigūnų abejotinu būdu įsigytų sklypų skaičiaus augimą 2000 metais iki 236 sklypų, tačiau tas išaugimas nėra toks įspūdingas, palyginti su 1996 metais įgytu 151 sklypu arba beveik nesumažėjusiu sklypų grobimu, kai minėta pataisa jau buvo panaikinta (2002 m. – 236 sklypai, 2003 m. per 4 mėn. – 80 sklypų). Todėl kaip Seimo narys turiu prisiimti atsakomybę dėl priimtų įstatymų tuo aspektu, kad nebuvo įvertintos jų vykdymo korumpuotoje aplinkoje ypatybės ir dėl parlamentinės kontrolės nepakankamumo, tačiau negaliu sutikti su neretai peršama mintimi: “Priimti įstatymai tokie blogi, kad “vargšams” žemėtvarkos pareigūnams nebuvo kur dėtis, kaip tik čiupti susiprojektuotus geriausius sklypus”.

Jeigu nebūtų buvę kritikuojamų įstatymų nuostatų, ar nesąžiningi pareigūnai nebūtų suradę kitų korupcijos kanalų? Manau, ir šiuo metu dar neatskleista, kiek piliečių ir kokio dydžio kyšius sumokėjo, kad greičiau ir naudingiau išspręstų nuosavybės į žemę atkūrimą!

Tęsiant “sklypų skandalo” priežasčių analizę verta ypatingą dėmesį atkreipti į Nacionalinės žemės tarnybos vaidmenį. Šios tarnybos (prieš tai buvusio Žemėtvarkos ir teisės departamento) parengta ir Vyriausybės nutarimais tvirtinta bei tikslinta žemės vertės nustatymo metodika, kuri galioja ir šiandien, nustačiusi nerealiai žemą ūkiniu komerciniu ar rekreaciniu požiūriu vertingą sklypų žemės kainą, kaip tik ir sudarė esmines prielaidas žemės reformą vykdantiems pareigūnams persikelti paveldėtus sklypus į minėtas vertingas su nerealiai maža kaina žemes. Yra pagrindo manyti, kad Nacionalinės žemės tarnybos (buvusio departamento) pareigūnai tai padarę sąmoningai, tikėdamiesi tuo savanaudiškai pasinaudoti. Matyt, neatsitiktinai tarp persikėlusių į vertingas teritorijas sklypus pareigūnų esama nemažai vadovaujančių minėtos tarnybos darbuotojų ir jų artimų giminaičių. Būtų svarbu, kad STT ištirtų, ar būta mėginimų metodikoje įtvirtinti realią vertingų sklypų kainą, ir jeigu būta, kas juos užblokavo.

Minėta ydinga žemės vertės nustatymo metodika paneigė įstatyme įtvirtintą lygiavertiškumo principą perkeliant žemės sklypus ir buvo pats svarbiausias veiksnys, sudaręs prielaidas pareigūnų piktnaudžiavimui. Šios metodikos taikymą Vyriausybė turėtų nedelsiant sustabdyti ir ją esmingai pakoreguoti. Be Nacionalinės žemės tarnybos pareigūnų atsakomybės už blogai parengtą metodiką už žemės reformos vykdymo analizės stoką aš akcentuočiau apskrities viršininkų atsakomybę, kurie taip pat turėjo atlikti žemės reformos kontrolę ir, aptikę pažeidimus, privalėjo inicijuoti priimtų sprendimų panaikinimą teismine tvarka.

Kokio atsako iš politikų laukia visuomenė?

Manau, kad visuomenė reikalauja dviejų pagrindinių sprendimų:
1) griežtai nubausti savanaudiškai, neretai pažeidžiant teisės aktus žemės reformą vykdžiusius pareigūnus;
2) ištaisyti pareigūnų piktnaudžiavimo tarnyba pasekmes ir tuo apginti viešuosius interesus.
Galimybės patenkinti šiuos visuomenės lūkesčius nėra lengvos, bet jos tikrai nėra nulinės.
Kai kurias iš jų norėčiau paminėti.

Apskričių viršininkai privalo inicijuoti teisminius procesus

Pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį: „Jeigu institucijos, atliekančios žemės reformos kontrolę, nustato, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ar žemės įsigijimo priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir jei dėl to neiškyla ginčų, sprendimą patikslina apskrities viršininkas, o jei kyla ginčų, sprendimą priėmusios ar žemės reformą kontroliuojančios institucijos privalo inicijuoti priimto sprendimo panaikinimą teismine tvarka“.

Taigi apskrities viršininkas gali (ir privalo) pats inicijuoti sprendimų panaikinimą tais atvejais, kai yra įstatymo pažeidimas atkuriant nuosavybės teisę į žemę (eiliškumas ir kt.).

Atitinkamas sprendimas naikinamas Administracinės teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad kartu su prašymu naikinti atitinkamą sprendimą turi būti teikiamas prašymas dėl nuosavybės teisės sugrąžinimo apskričiai.
Nelengva tikėtis, kad apskričių viršininkai parodys tokį “entuziazmą”, todėl reikalingas griežtai įpareigojantis Vyriausybės nutarimas tai daryti, prieš tai įvertinus, ar kai kurie “prichvatizavę” sklypus apskrities viršininkai pajėgs tai atlikti. Pažeistų viešųjų interesų gynimo daug energingiau negu iki šiol turi imtis ir Prokuratūra.

Dėl pareigūnų atsakomybės

Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 2 punktą, tarnybinė nuobauda (jei iki tol buvo skirta bent viena nuobauda – netgi atleidimas iš pareigų) gali būti skiriama už Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimą siekiant gauti neteisėtų pajamų ar privilegijų sau ar kitiems.
Pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnį Viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo:

1) nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas;
2) įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto;
3) nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti;
4) priimdami sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu;
5) nesinaudoti ir neleisti naudotis tarnybine ar kita su savo veikla susijusia informacija kitokia tvarka ir mastu, nei nustato įstatymai.

Vertinant sklypų gavimo problemą, nesunkiai galėtų būti nustatytas bet kurio iš minėtuose penkiuose punktuose nurodytų įpareigojimų draudimų pažeidimo požymiai.
Vadinasi, bent jau apie tarnybinę atsakomybę galima kalbėti drąsiai. Deja, atrodo, kad šiuo atveju yra pavėluota, mat pagal Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį „Tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos. (…) Negalima skirti tarnybinės nuobaudos, jei praėjo šeši mėnesiai nuo nusižengimo padarymo dienos (…)“. Vadinasi, drausminės atsakomybės klausimo laiku nepradėję spręsti vadovai praleido terminus (nuo paaiškėjimo daugeliu atveju jau bus praėjęs vienas mėnuo). Netgi tuo atveju, jei tiriama administracinė ar baudžiamoji byla (jei jos baigsis nesėkmingai), vargu ar bus pagrindas taikyti 30 straipsnio 4 dalį ir skirti tarnybinę nuobaudą per mėnesį nuo atitinkamo sprendimo dėl bylos nutraukimo, nes ši galimybė numatyta tam atvejui, kai iš pradžių buvo pradėtas spręsti tarnybinės nuobaudos klausimas, o po to buvo pradėtas tyrimas baudžiamojoje ar administracinėje byloje.

Bet ir tokiais atvejais bent moraline prasme būtų svarbu užfiksuoti pareigūno nusižengimą ir apie tai viešai paskelbti. Be to, užfiksuotu nusižengimu galima pasinaudoti atliekant valstybės tarnautojų veiklos vertinimą.

Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnis skelbia: “Valstybės tarnautojo ir jo tarnybinės veiklos vertinimo tikslas – įvertinti įstaigos vadovo ar karjeros valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos rezultatus bei kvalifikaciją.

Valstybės tarnautojų tarnybinės etikos vertinimo kriterijai (patvirtinti Vyriausybės nutarimu) detalizuoja, kad vertinama:

1. Valstybės tarnautojo veiklos krūvis.
2. Valstybės tarnautojo veiklos kokybė.
3. Valstybės tarnautojo atliekamų užduočių sudėtingumas.
4. Gebėjimas panaudoti turimas žinias ir įgūdžius pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms vykdyti.
5. Valstybės tarnautojo bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai vykdant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas.

Nors ir dabar šioje tvarkoje įrašytas kriterijus “veiklos kokybė” leidžia neigiamai įvertinti valstybės tarnautojo veiklą, kriterijai galėtų būti tikslinami siekiant dar aiškesnių galimybių susikompromitavusių pareigūnų veiklai įvertinti. Neigiamai įvertinus bent būtų galima pažeminti pareigas ar atlyginimą.
Svarbu, kad būtų Vyriausybės pavedimas dėl visuotinio žemės reformos vykdyme dalyvaujančių pareigūnų veiklos vertinimo.

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija privalėtų imtis visuotinio žemės reformos vykdyme dalyvavusių pareigūnų veiklos tyrimo aiškindamiesi, ar jie nėra pažeidę Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo dalyvaudami priimant sprendimus, kai skiriami sklypai jiems ar jų artimiems giminaičiams. Komisijos išvados, jeigu ir ne visais atvejais turėtų praktinę reikšmę, vis vien būtų svarbios moraline prasme.

Būtina pratęsti Vyriausybės sudarytos darbo grupės ir STT analitinės grupės tyrimą dėl neteisėto ar savanaudiško sklypų gavimo, kad jis apimtų visus (o ne tik atsirinktus, kaip iki šio momento) valstybės tarnautojus ir kitus žemės reformos sprendimų priėmime dalyvaujančius asmenis, taip pat politikus (Seimo narius, ministrus, merus ir kt.), kurie nebuvo įrašyti į pirminį tyrimą.

Vyriausybė turi užtikrinti, kad susikompromitavę valstybės pareigūnai nebūtų įdarbinami Žemėtvarkos institute.

Ar dar įmanoma sutramdyti šią absoliučią korupciją?

Spaudos apžvalga parengta remiantis –
„Respublika“, „XXI amžius“, Ekstra, „Lietuvos žinios“, „Vakarų Ekspresas“ – informacija.

Views All Time
Views All Time
6287
Views Today
Views Today
1
0 0