Jau greit bus 20 metų kaip Lietuvoje „atstatomas teisingumas“, atsieit grąžinamas okupantų iki 1940m. jos piliečių nacionalizuotas ar priklausantis įpėdiniams nekilnojamas turtas – žemė. To „grąžinimo“ grimasos seniai šiurpina žemės savininkus ir teisių į ją paveldėtojus. Sakau „šiurpina“, nes tik Lietuvoje įmanomi tokie iš mokslinės fantastikos literatūros atėję terminai – „žemės neliko“, „žemės perkėlimas“ ir nusikaltėlių pasaulio vis labiau įsigalėjantis teisinis nihilizmas – visiškas LR Konstitucijos nepaisymas.

Bet pradėkime iš pradžių. Normaliose valstybėse nė vienas įstatymas negali prieštarauti Konstitucijai, o iš to išplaukia, kad žemės savininkų ir jos paveldėtojų teisinė padėtis, prieš atkuriant teisėtam savininkui nuosavybės teises, mano nuomone, yra tokia:

A. 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir „1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas“ preambulėje LR Seimas aiškiai ir nedviprasmiškai pabrėžė, kad „Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą“.

B. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antroje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų Konstitucinio įstatymo pirmosios, 1996 m birželio 20 d. įstatymo Nr. Į-1392 (Publikavimas: Valstybės žinios, 1996-07-05, Nr. 64-1503), redakcijos 8 straipsnis nustatė: „Draudimas parduoti žemę, kol į ją neatstatytos piliečių nuosavybės teisės Žemės, į kurią pagal Lietuvos Respublikos įstatymus privalo būti atstatytos Lietuvos Respublikos piliečio nuosavybės teisės, kol jos nėra atstatytos, ją valdantis subjektas negali parduoti. Tokią žemę šio įstatymo nustatyti subjektai gali įsigyti tik po to, kai pagal įstatymus bus atstatytos Lietuvos piliečio nuosavybės teisės ir žemės nuosavybė bus įstatymo nustatyta tvarka įregistruota“.

C. LR Konstitucinis teismas 1994 m. gegužės 27 d. bylos Nr. 12/93 nutarime, vertindamas sovietinės okupacijos metais vykdyto žemės suvalstybinimo teisėtumą – nustatė: „ … Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė nuosavybė, nes neteisės pagrindu negali atsirasti teisė“.

D. Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas savo 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartyje civ. byloje Nr. 3k-3-384/99 pabrėžė, kad „tol, kol asmens nuosavybės teisės atkūrimo į konkretų išlikusį nekilnojamajį turtą klausimas nėra iki galo išsprestas, šis turtas yra ginčo objektas, ir nuosekliai – šis turtas negali būti perleistas nuosavybėn kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio savininko nuosavybės teisės pažeidimą. … Jeigu jiems žėmes sklypai buvo suteikti ieskovės … tėvui … iki nacionalizavimo priklausioje žemėj neteisėtai, t.y. prieš tai įstatymo nustatyta tvarka ir būdais neatkūrus nuosavybės teises P.R.-ienei į visą žemės sklypą, tai P.R.-iene pagal 1997 m. liepos 1 d. įstatymą igytų teisę atkurti nuosavybės teisę natūra į 1 ha sklypą. Jeigu paaiškėtų, kad likusioji ginčo žemės sklypo dalis įstatymo nustatyta tvarka nebuvo valstybės išpirkta, tai sklypų dalijimas šioje žemėje kitiems asmenims, prieš tai realiai neatkūrus P.R.-ienei nuosavybės teises į visą žemės sklypą, reikštų esminį jos teisių pažeidimą … Valstybė, įsipareigodama atkurti pažeistą nuosavybės teisė į nekilnojamajį turtą, kaip faktinis to turto valdytojas, prisiemė ir prievol, neperleisti to turto kitiems asmenims tol, kol galutinai nebus išspręstas šio turto grąžinimo klausimas. Vadinasi, kol nėra galutinai išspręstas klausimas dėl nuosavybės teisės atkūrimo vienu ar kitu įstatyme numatytu būdu, negalima pripažinti, kad pažeista nuosavybės teisė yra realiai apginta. Nacionalizuotas nekilnojamasis turtas, į kurį pretenduojantysis nori atkurti nuosavybės teisę, išlieka neteisėtai nusavintu prieš savininko valią iki to momento, kol nėra įstatymo nustatyta tvarka priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisės atkūrimo į tą turtą“.

Ką tai reiškia? O gi tai , kad valstybė nėra sovietų Lietuvos piliečių nacionalizuotos žemės savininkė.

O ką tai reiškia? O gi tai, kad valstybė, neteisėtai, be jos savininkų sutikimo, jų žemę „perkelinėja“, nuomoja, parduoda, keičia, t. y. disponuoja ja kaip savo, nemokėdama už tai savininkams nei atlygio, nei to atlygio palūkanų.

O ką tai reiškia? O gi tai, kad vykdo nusikalstamą veiką ir jos vykdytojams Lietuvos baudžiamasis kodeksa numato bausmes.

O ką tai reiškia? O gi tai kad žemė besąlygiškai privalo būti grąžinta tik toje vietoje ir tokiu plotu koks yra nurodytas žemės nuosavybės dokumentuose.

O ką tai reiškia? O gi tai, kad visa žemė, kuri priklauso teisėtiems savininkam, ne be „gudručių“ pagalbos buvo neteisėtai „prichvatizuota“, turi būti atimta ir grąžinta tiems kam ji priklauso arba atlyginama už ją rinkos kainomis. Visos kalbos apie mistinius „žemės kilnojimus“ yra nonsensas, pridengiantis „teisėtą“ žemės grobimą. Argumentai, kad „žemės neliko“ yra iš žemgrobių leksikono – kiek žinau, amerikiečiai iš mėnulio yra „pagrobę“ apie 300 kg mėnulienos, žemės nei vienas aras į kosmosą neišskrido, savo turtą žemės savininkai mato gali pačiupinėti, mato kaip jis parceliuojamas „gudručiams“.

Tai turi būti padaryta neatsižvelgiant į jokius argumentus. O paskui su savininkais suinteresuoti subjektai gali vesti derybas civilizuotose šalyse priimtinais pagrindais – reikia „viešajam interesui“: žemė nuomojama ar perkama iš „visų“ pinigų ir ja leidžiama naudotis „visiems“, reikia įmonei ar piliečiui – veiksmai analogiški.

Girdžiu „komunistuojančių“ oponentų argumentus – o jeigu žemė reikalinga mokyklai, darželiui, ŽUA, sporto aikštelei ar keliui nutiesti? Sutinku – vieno asmens interesai negali būti aukščiau visuomenės intereso. Valstybė, turėdama privatizuojamo turto ( tarp jų – ir nenaudojamos žemės) jį parduoda ir nuperka sklypą iš savininko rinkos kainomis reikalingą žemės sklypą mokyklai darželiui ar sporto aikštelei.

Ką tai reiškia? O gi tai, kad labai populiarūs valdžios argumentai – „valstybė neturi pinigų“ yra niekiniai ir nieko nedomina. Už žemę reikia mokėti rinkos kainomis, nes Konstitucija aiškiai deklaruoja, kad reikia TEISINGAI atlyginti.

Views All Time
Views All Time
2391
Views Today
Views Today
1
0 0