Tikroji tolerancija negali būti gretinama su reiškiniu, kuriam geriausiai tinka sąvoka „tolerastija“.

Kuo tolerancija skiriasi nuo tolerastijos? Pirmiausia tuo, kad antroji nepripažįsta jokių kompromisų, jokios alternatyvios nuomonės šios pseudoideologijos pasekėjų susikurtiems mitams ir baubams. Logiškai svarstant tai būtų visiška priešingybė tolerancijai. Tad aiškumo dėlei antruosius toliau vadinsiu tolerastais.

Būtent tolerastai, kovo 11-ąją iškilmingai panešioję Gedimino prospektu tuščią karstą, o vėliau pasipiktinę, kad negavo oficialaus leidimo šiam itin prasmingam veiksmui Nepriklausomybės atgavimo proga, paskleidė mitą apie juos supančius bei legalioje eisenoje neva dalyvaujančius fašistus-neonacius. Kartu tai buvo nevykęs bandymas sukurti baubą, kad vėliau būtų prieš ką kovoti ir taip stiprinti savo pseudoideologijos pamatus.

Tolerastai pasižymi dar viena visuomenėje gana reta sąvybe – jie be galo atkakliai stengiasi nepastebėti tikrų ir realių mūsų visuomenėje vyraujančių problemų, tačiau ne mažiau atkakliai išgalvoja naujas, dažniausiai dirbtines ir didžiajai visuomenės daliai neaktualias. Taip atsitiko ir vadinamuoju „gėjų“ klausimu, esą pastarųjų teises nuolat kažkas pažeidinėja, kažkas nuolat juos diskriminuoja ir (o siaube!) apskritai kritiškai žiūri į jų ideologinių giminaičių sukurtą abejotiną koncepciją Princas su Princu…

Tolerastams, žinoma, itin rūpi ir vadinamųjų tautinių mažumų tesės. Tik vėlgi, toli gražu ne visos teisės ir toli gražu ne visų mažumų. Lakmuso popierėliu šiuo atveju galėtų būti Kirtimuose nelegaliai gyvuojančio ir klestinčio taboro problema, kurią miesto valdžia planuoja išspręsti itin primityviai – už visų mūsų pinigus pripirkti taboro gyventojams namų. Tolerastams taboro gyventojai bei jų vergai-narkomanai yra neginčijama vertybė, kone kankinių kovoje už šventąsias žmogaus teises simbolis. Nuo taboro gyventojų audringos veiklos kenčiančių kitų visuomenės grupių žmogaus teisės tolerastams rūpi tik tiek, kiek nekenkia čigonams. Būtent čigonams, o ne romams, kaip vėlgi neteisingai juos vadina patys tolerastai, matyt, ne itin suvokdami šio žodžio prasmę.

Dar vienas tolerastų veiklos nuopelnas – tai bandymas visuotinai vartojamas bei visiems suprantamas sąvokas pakeisti dirbtiniais žodžių kratiniais, kurie dažniausiai duoda visiškai priešingą, nei siekiama, efektą. Pavyzdžiui, juodaodžius asmenis dabar esą jau reikia vadinti vos ne „tamsios spalvos juodaodžiais afroamerikiečiais“. Argi tokie išsigalvojimai, įskaitant ir dirbtinę „romų“ sąvoką, neskatina rasinės bei tautinės neapykantos, nepaverčia tų šitaip pravardžiuojamų asmenų pajuokos objektu?

Didžiausią alergiją tolerastams sukelia viskas, kas lietuviška, tautiška, o ypač šlovingiausi ir skaudžiausi Lietuvos istorijos puslapiai – 1944-1953 m. partizaninis karas, kovos prieš bolševizmą karo metais, Nepriklausomybės kovos, dvasinė rezistencija ir t.t. Nesunku suprasti kodėl: juk pasidomėjus šia niekieno neišgalvota istorija gali subliūkšti dar bolševikų išpūsti muilo burbulai apie lietuvių antisemitizmą, apie masinį pokario banditizmą bei išvaduotojišką sovietų kariuomenės, išprievartavusios ir nusiaubusios pusę Europos, misiją kovoje su fašizmu. Tikros žinios apie visa tai priverstų kritiškai pažvelgti ir į daugumą šiuolaikinių tolerastiškų iniciatyvų, kad ir to paties karsto nešiojimo Gedimino prospektu atveju.

Žinoma, tolerastijos apraiškų Lietuvoje taip pat nereikėtų pervertinti. Dažniausiai tai viso labo paaugliškas noras prieš ką nors protestuoti, pabrėžti savo išskirtinumą, netgi juokingai paspekuliuoti išsilavinimo korta, kaip antai padaryta „Atgimimo“ interviu su gerb. A. Kulakausku. Kadangi nėra prieš ką protestuoti, tai reikalingi bent jau menami priešai ir baubai – valdžia, fašistai ar homofobai.

Beje, apie valdžią. Bet kuri valdžia tolerastams yra neginčytina blogybė, visų bėdų ir nelaimių šaltinis. Ne paslaptis, kad tai anarchistinės doktrinos, kurią dauguma tolerastų išpažįsta-toleruoja, pasekmė. Nejučia prisiminiau vieną seną rusišką filmą šia tema. Ten buvo tokia scena – jūrininko uniforma pasipuošęs anarchistas, paklaustas už ką jis kovoja porevoliucinėje Rusijoje, ilgokai pamąstęs atsakė: „Aš už tai, kad būtų tik stepė, bobos ir arkliai. Ir jokios valdžios…“. Šiuolaikiniai tolerastai žodį „bobos“, ko gero išbrauktų, o visa kita – kodėl gi ne? Taigi, pagrindas naujai ideologijai, kuri neabejotinai pakeis pasaulį į gerąją pusę, yra – tai stepė ir arkliai. Bent jau Kirtimų taboro gyventojų teisės nebūtų pažeistos…

Views All Time
Views All Time
1278
Views Today
Views Today
1
0 0