Tolerancija ir ribos
Nūnai garsiai trimituojama apie toleranciją. Tai tapo šitoks madingas žodis, kad kišamas visur, net ten, kur nereikia. Aš suprantu, kad negalima nekęsti žmogaus vien dėl jo rasės ar tautybės, ar religijos. Bet net ir ši tolerancija išsigimsta.
Dabar nė nežinau, kaip vadinti nebaltą žmogų – tamsiaodžiu, nešviesiaodžiu? Negru gi negalima. Nors negrum lotyniškai reiškia „juodas”. Argi juodaodžiai nėra juodi? Kas kur ir kada tai paneigė? Juk tai nėra joks keiksmažodis. Jei mane pavadins baltu, ar turėčiau pikti dėl “rasizmo apraiškų”? Bet tai dar pusė bėdos. Štai su žydais : už Holokausto neigimą galite būti nuteistas kai kuriuose šalyse. Netrukus, manau, ir pas mus šitas idiotizmas prasidės. Iš esmės tai yra aukščiausio lygio absurdas. Pamąstykime logiškai – jei žmogus mano, kad Holokausto nebuvo, jis yra kaltas. Dėl ko? Dėl savo tikros ar tarimos klaidos? Nejau žmogus negali turėti kitokią, negu visi, nuomonę? Pagal šią ydingą logiką galima nuteisti žmogų, kuris sako, jog nelyja, kai iš tiesų lyja. Arba tą, kuris sako, kad šiuo metu lyja Australijos dykumoj, tenais kur žmonės negyvena (ko pasekoje operatyviai niekas negali paneigti arba patvirtinti tokio teiginio). Už nuomonę į kalėjimą! Mąstyti reikia tik teisingai. Kaip Orvelo „1984-uosiuose”. Tą „teisingai” nustato nežinia kas nežinia kokiu pagrindu. Tai yra aksioma – teiginys, kurio teisingumui patvirtinti nereikia įrodymų. Būtent aksiomomis, o ne faktais remiasi kitokia tolerancija – pakantumas iškrypėliams. Na, moksliškai jie vadinasi homoseksualais, dar skirstomi į gėjus ir lesbietes. Jie žiauriai nori lygybės, kuri lengvai pereina į dominavimą.
Kodėl laikau juos iškrypėliais? Manau, tai yra taip paprasta, kad kaži ar reikia čia daug diskutuoti. Nors dėl šventos ramybės ir visuotinio supratingumo gali ir reiktų. Ta štai bėda – tie gėjai visai nemąną, kad čia reikia diskutuoti. Netgi dar daugiau, jie maną, kad diskutuoti šiuo “ypatingu” klausimu turi būti griežtai draudžiama. Bet juk yra taip: Gamtoje yra dvi lytys – vyrai ir moterys, kitaip tariant (pas gyvūnus, neminėsim čia nei vabzdžių, nei kokių kitų mums nelabai artimu biologijos požiūrių gyvių) – patinai ir patelės. Taigi, nuo neatmenamų laikų, tiksliau nuo aukštesnės rūšies gyvybės atsiradimo, patinas apvaisina patelę, kuri, savy vaisių subrandinusi, po tam tikro laiko pagimdo. Pas žmones: vyras apvaisina moterį, kuri pagimdo vaiką. Manau, su šiuo faktu niekas nesiginčys – ir aš ir jūs taip atsiradome šioje Žemėje. Iš esmės ir lytiniai organai yra tam reikalui pritaikyti, tai yra kitaip šio proceso niekaip neatliksi, kaip tik taip, kaip aukščiau paminėta. Tačiau dabar atsirado “žinovų”, teigiančių, neva jei vyras nori mylėtis su vyru ar moteris su moterimi, tai yra neva tas pats, kas vyras su moterimi. Dar gražiau, tai neva esti sveika ir normalu. Bet pamąstykime logiškai – jei tokie „santykiai” net teoriškai negali duoti vaisiaus – nei vyras nuo vyro pagimdys, nei moteris nuo moters, nes niekas ten neapvaisinama – tai kaip galima tai prilyginti? Net teoriškai neįmanoma. Gamtoje viskas labai aišku ir paprasta – tik dvi skirtingos lytys, lytiškai sąveikaudomos, gali susilaukti palikuonių. Kitaip neišeina. Aišku, nūnai mokslas daug ką žmonijai palengvino (apsunkino irgi). Tad norui esant, galima visaip ten vaikų susilaukti. Bet vyras nuo vyro ar moteris nuo moters, net taikant pažangiausias moklo priemonės, susilaukt palikuonių negali. Šiuo atžvilgiu niek nepasikeitė nuo pat žmogaus, kaipo rūšies atsiradimo. Reiškia homoseksualūs sanktykiai nėra normalūs, nes prieštarauja prigimčiai, kuri reikalauja skirtingų lyčių sąveikos vardan naujos gyvybės pradėjimo. Nenormalūs jie ir dėl to, kad mokslui yra žinoma, kaip tokius žmones galima išgydyti. Taip taip, išgydyti… Nes dažnai patys šios bėdos kamuojami žmonės nebenori tokiais būti. Jie nesireklamuoja, kaip jų kolegos, kurie aršiai gina „teises”, o kenčia ir ieško pagalbos. Nes tai įgyta, dažniausiai po psichologinių traumų, prievartos. Ir homoseksualių asmenų santuoka iš esmės prieštarauja logikai. Šeima yra vyras ir moteris, nes tik jie kartu gali susilaukti palikuonių. O ypač logikai ir sveikam protui prieštarauja lyties keitimas. Juk iš esmės genų rinkinys to transseksualo DNR grandinėje NESIKEIČIA. Tad jis, pakeitus lytinius organus ir organizmą tręšiant priešingos lyties hormonais, pavirsta mutantu. Iš esmės, nematau didelio skirtumo tarp homoseksualų ir pvz. zoofilų, kurie jaučia liguistą potraukį gyvūnams. Gal ir jiems leisime tuoktis? Na, dabar dar anksti apie tai kalbėti. Bet, užtikrinu jus, po kokio dešimtmečio apie tai tikrai bus prabilta. Tiesa, homoseksualai mėgsta girtis, kad abipusiu sutikimu mylisi. Ir būtent tai juos, neva labai skiria nuo zoofilų ir pedofilų. Na, bet ar kas klausė to gyvulio? Gal jis, pripratęs prie šeimininko „užgaidų”, jau susitaikęs su tokia niūria lemtimi, jaučia kokį tai malonumą? Juk nei mes įrodysime, kad tam vargšui gyvunėliui tai nepatinka, nei ką. Tai valio, tada ir zoofilams laikas toleranciją skleisti tamsioms minioms. Juk ką mes, mes gi tamsūs, nesuprantam, kad žmogus, jei jau nori, tai ir gali su bet kuo bet kur. O pradžia jau, matyt, netrukus …Štai garsus aktyvistas už “lygias teises” Frankas Kamenis teigė, kad “<…> atrodo, kad tai tiesiog kai kurių žmonių nekenksminga silpnybė ar ypatumas. Taigi, kol gyvūnas neprieštarauja (o juk paprastai gyvūnai to nedaro), man tai nerūpi, ir nežinau, kodėl kitiems turėtų rūpėti”. Taigi, netrukus kas nors ims įrodinėti, kad “gyvūnas neprieštarauja” ir galės teisėtai kankinti vargšą padarą.
Tad atėjo „smagūs” laikai, kai homoseksualai pradėjo rengti paradus. Kodėl gi, neva lygybei esat, normalūs piliečiai negali demonstruoti savo gašlumo? Bet, atrodo, yra uždrausta viešai mylėtis ir demonstruoti nuogumą. O gėjai mano, jiems galima. Demonstruoja savo numylėtąjį organą vyrišką, ant jo užsisėdę. Bando ir iškrypusią fantaziją savo pademonstruoti ir tenkinti. Panašu į ekschibicionizmą, kuris, beje, laikomas liga. Jeigu jie jau tokie normalūs, tai kam tai įrodynėti? Jei aš save laikau normaliu, tai neketinu dėl to paradą rengti. Man yra nesuvokiama, atgrasi, netgi šlykšti samparta, kad žmogus, turintis fizinių ar psichiniu ydų, tiesiog “kitoks” ar laikantis save “ne blogesniu” už kitus turi demonstruoti kažką, įrodinėti visam pasauliui, kad jie ne blogesnis. Kam to reikia? Tai yra makabriškas show, kuris įneša dar daugiau sumaišties į mūsų globalizacijos ir naujovių vėjų blaškomą pasaulį. Apskritai, manau, kad parodomasis veiksmas prieš publika, siekiant kažką savyje pabrėžti ir įrodyti kitiems yra nesveikas veiksmas, nes normaliam žmogui nereikia nieko niekam įrodinėti. Įrodinėja tik tie, kas savimi nepasitiki, kažko bijo. Jie, įrodinėdami kitiems tarytum nori išsivaduoti iš kažkokių savo asmeninių kompleksų, bet toks “vadavimasis” tik dar labiau kenkia jiems ir aplinkiniams. Ar tai reiškia toleranciją? Kodėl aš turiu leisti, kad mano mieste, mano šalyje ponai gėjai jotų ant organo ir demonstruotųsi savo nuogumą, bandydami kaži kam (pirmiausia – sau) kažką įrodinėti? Kur, gerbiamieji, mano teisė? Kodėl aš turiu tai toleruoti, jeigu man nepatinka amoralumas? Tyla… Atsakymo nėra, tik naujųjų modernių žmogelių šauksmai „homofobas! homofobas! homofobas!”. Dar žodį išrado vieną. Nebijau (lot. fobus – baimė) gi aš tų žmogelių. Man jų nuoširdžiai gaila. Bet palaukite, dar ponai gėjai nori tuoktis. Jau rašiau aukščiau, kad tai elementriai logikai prieštarauja. Be to, manau, tai laikytina įžeidimu normalioms susituokusioms poroms. Reiškia du vyrai, kartu miegantys yra tokia pat šeima, kaip moteris su vyru ir su vaikais?!Ne, negaliu sutikti.
Žinote, yra toks be galo neparankus žodis: moralė. Vadinkite mane fanatiku, homofobu, naciu, prašom !Bet moralės jūs NEGALITE paneigti taip lengvai, kaip galite pakeisti įstatymus sau naudinga linkme (lobizmo svertais). Galima priverstinai bandyti keisti normas, kaip yra daroma dabar. Kai greitai ir nepastebimai pasikeitė (tiksliau, buvo pakeistas požiūris). Anksčiau žmogui nė į galvą nebūtų atėjusi mintis, kad „šiandien noriu su vyru, ryt – su moterim”, o dabar tai išdidžiai vadinama biseksualumu. Atseit, pasitenkinimas su bet kuo, nepaisant nieko. Ir anksčiau tam žmogui nebūtų atėjusi mintis, kad šeima – tai bet koks skaičius žmonių, tarpusavyje besimylinčių. Bet baisiausia, ką toji tolerancija siūlo – homoseksualams leisti įsivaikinti. Faktiškai – gaminti naujus homoseksualus. Juk jei berniukas gyvena su dviem „tėčiais”, jis jau kitaip suvoks pasaulį ir moralę, nes tie „tėčiai” gerai jam viską „paaiškins” iš savo pozicijos. Arba mergaitė su dviejomis „mamomis”. Oi, kaip gražu. Bet yra gi ribos. Ar dar yra??? Pagailėkite vaikų – už ką jiems tokia baismė. Kodėl kažkas nuspręs, kad šitą reikia iškrypėliams atiduoti, o šitą – normaliems? Gi nežmoniška. O kaži ar po to jie nepamils „kitaip” to „savo” vaiko? Juk kas ten žino, kai moralė panaikinama… Pasaulis išgyvena visišką moralinę degradaciją, kai vertybių paparsčiausiai nelieka.
Ta riba, aiškiai skirianti normalumą nuo iškrypimo, visų pasaulio gėjų ir lesbiečių pastangomis yra stumiama link anarchijos. Nes kaip kitaip vadinti padėtį, kai žmogus praranda ryšį su Gamta ir atsiduoda gašliai aistrai. Ir niekas jam – ne kliūtis. Net įstatymas, dirbtinai atitolintas nuo moralės, kuri aiškiai paniekinta, jų pusėje. Kaip pavyzdį galima pateikti Olandiją. Ten numatytos baudos už „homofobiją”. Reiškia, jei aš sąmoningai išsakysiu savo nuomonę, kad homoseksualai yra išskrypėliai, t. y. naudodamasis savo žodžio laisvę išsakysiu savo asmeninę nuomonę apie juos, aš būsiu nubaustas. Įdomu už ką? Už neapykantos kurstymą? Bet juk, gerbiamieji, nesakau, kad juos reikia naikinti, mušti, žaloti …Aš taip nemanau. Priešingai, jaučiu jiems nuoširdų gailestį. Tai kame čia neapykanta? Gal esmė tame, kad mąstau “ne taip”? Ar galvoti yra nusikaltimas? Taip, gerbiamieji, sakau jums, nusikalstamas tas mąstymas, kai gėjams nepatinka. O kur tada tolerancija – pakantumas kitokiai nuomonei? Dabar atėjo naujieji viduramžiai – tik viskas apsisuko 180o laipsnių. Aksioma dabar – „homoseksualai yra tokie pat, o iš esmės geresni už normalios orientacijos asmenis”. Kas prieš? Laužas jūsų laukia, gerbiamieji heretikai.
Memelenderis
2000 m. gegužės 5 d. įkurtas elektroninis (ISSN) leidinys – mokslui, švietimui, pramogoms ir gyvenimiškoms aktualijoms skirtas portalas www.straipsniai.lt, kovojantis su kasdienine rutina. Šiandien portale paskelbta virš 15000 straipsnių ir naujienų.