Dabar, kai Specialiųjų tyrimų tarnyba purto žemėtvarkininkus ir žemėvaldžius, o Prezidentas jau net su papykiu skubina praskaidrinti šitą tamsų reikalą ir reikalauja rezultato, čia, Karklės pajūryje, lyg niekur nieko teka ramus gyvenimas ir vyksta statybos darbai. Antai keli statybininkai rudenio saulutėje sukiojasi prie kažkieno būsimo namo pamatų. Ne kitaip bus, ne kitaip ir yra – čia žmogidę renčia buvusio Pajūrio regioninio parko direktoriaus Arvydo Urbio brolis. Tolėliau, arčiau jūros, kažkas plaktuku kaukši jau pastatytuose bankininko trobesiuose.

Tai “gudriai” sutvarkė dokumentus!

Čia, būtent šioje vietoje, paveldėtą žemę turėjo atgauti Audra Čepienė, kurios seneliai buvo Karklės gyventojai. Tiesą pasakius, senelių trobikė stovėjo dabartinėje “Žilvičio” vaikų stovykloje, prie pat jūros ant kopos, kaip kad glaudėsi ir kitų pajūrio žvejų nameliai. Todėl ir tos žemės buvo tik sprindis – 15 arų. Žvejai juk nei bulvių, nei puplaiškių smėly nesodino…

– Negalima šitos žemės grąžinti! Per arti jūros – bus sudarkytas kraštovaizdis, – pasakė jai juridine įstatymų kalba kalbantys žmonės, tarp kurių buvo tada dar visiškai nepopuliarūs ir mažai kam žinomi žemėtvarkininkai Stanislovas Tamolis ir Gintautas Stankus bei Pajūrio regioninio parko direktorius Arvydas Urbis, kurie išgarsės tik vėliau, kaip gabūs ir apsukrūs žemių kilotojai, raižytojai ir parceliuotojai.

Jie ir pasiūlė Audrai Čepienei pajūrio žemelės toje vietoje, kur dabar šviečia bankininko Romaldo Ato trobesiai. Žemės paveldėtoja sutiko – kur dėsies, jei buvusioje vietoje negalima. Prasidėjo ilgas ir kruopštus dokumentų tvarkymas, kaip kad yra būdinga mūsų valdininkams. Bet tie dokumentai buvo tvarkomi ir sutvarkyti kažkaip keistai, kad ta žadėtoji žemė atiteko… Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento direktoriaus Stanislovo Tamolio sūnui. Tasai, tarsi nujausdamas, kad gali įmerkti uodegą, greitomis įpiršo ir tą žemę pardavė minėtam bankininkui Romaldui Atui. Uff… O to irgi nekvailo būta – tuoj pat ėmė ir pasistatė du didžius namus, kad paskui kas žemės neatimtų. Bet jis, aišku, čia niekuo dėtas…

Patys ne vietoje vietą parinko

Taigi žadėtoji žemė nuo bankininko sodybos pašonės žemėtvarkininkų valia buvo pastūmėta dešiniau. Patys žemėtvarkininkai tą vietą parinko, patys ją derino, projektavo ir braižė, o kai paruošė projektą, ėmė keistai kalbėti, kad, girdi, negalima ir šitos pajūrio žemelės sugrąžinti – esą čia pajūrio zona ir jau prasideda miškas. O miškas Lietuvoje – šventa vieta. Sunku pasakyti, kodėl toje vietoje krūmai ir kelios drebulės buvo pavadintos mišku. Pušynas prasideda šiek tiek tolėliau, kur… net du didžiulius sklypus – ne 15 arų – yra atsikėlusi Stanislava Garunkštienė, nors nei ji, nei jos giminė niekad Karklėje negyveno. Vadinasi, persikelti žemę į Karklę iš kitur galima, o čia turėtos atgauti – ne. Kodėl šitaip? Ar tik ne dėl to, kad Stanislava Garunkštienė yra buvusio Klaipėdos apskrities viršininko administracijos sekretoriaus Algimanto Saveikos uošvė? Beje, šiomis dienomis buvusiu sekretoriumi irgi susidomėjo STT. Pareigūnai aiškinasi, ar Algimantas Saveika, perleidęs per savo rankas ne vieną dokumentą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, savo laiku nepiktnaudžiavo tarnyba. Ko gero, žiū, ir paaiškės, kaip tiedu Stanislavos Garunkštienės sklypai stebuklingu būdu atsirado miškelyje prie jūros… Turėtų, ko gero, paaiškėti, ir kaip susiformavo didžiulė atkeltų žemių pajūryje teritorija, žmonių vadinama “saveikynė”.

Laukymė – tai miškas

Taigi nieko nuostabaus, kad mūsų melagingais laikais Audrai Čepienei buvo pasiūlytas dar vienas čia pat esantis sklypas laukymėje, kur jau, atrodo, jį įteisinant, neturėtų kilti jokių kliuvinių ir nesusipratimų. Bet kur tau! Ir ta laukymė, pasirodo, esanti … miškas, nes ir čia, sklypo pakrašty, yra krūmokšnių, o tarp jų dar alksniai styro ir vėjų košiamos kelios drebulės dreba.

Tašką šiam žadėtosios žemės stumdymui, regis, padėjo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, savo raštu pabylojusi (cituoju): “Kadangi Jūsų norimas susigrąžinti 0,15 ha žemės sklypas yra pajūrio juostoje, todėl Jums lygiavertis žemės sklypas galės būti perduodamas nuosavybėn neatlyginamai iš laisvo žemės fondo. Pajūrio regioninio parko teritorijoje Jums nebus galima projektuoti perduodamą nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą, nes Jūs joje negyvenate ir neturite nuosavybės teise pastatų”.

O dabar tuos sakinius išverskime į normalią kalbą. Jie maždaug skambėti turėtų taip: “Nors Jūsų norima susigrąžinti žemė yra Karklėje, mes jos negalime grąžinti, nes ji patenka į pajūrio juostą ir natūra negrąžinama. Kitoje Pajūrio regioninio parko vietoje jums žemės todėl negalime skirti, nes Jūs parko teritorijoje neturite namo ir čia negyvenate”. Ratas, kaip sakoma, užsidarė. Nes iš tiesų, kaip pasistatysi namą, jei neturi žemės, o žemės neatgauni todėl, kad neturi namo. Tataigi…

Ar užteks STT kvapo?

Bet esmių esmė ne čia. Esmė yra ta, kad žmogus negali atgauti teisėtos žemės ten, kur ji ir buvo – Karklėje (nebūtinai ant kopos, galima ir kitur). Toks žemės sugrąžinimas, pasak kabinetinių mesijų, būtų neteisėtas. Tuo tarpu visi tie, kas neteisėtai atsikėlę žemes į Karklę ir pajūrį iš kitų Lietuvos vietų, tapo teisėtais jos šeimininkais. Jų žemė kažkodėl tapo teisėta. Neteisėtas dalykas stebuklingai buvo paverstas teisėtu, o teisėtas – neteisėtu. Jūs tik pagalvokite sveika galva: kaip galima kiloti žemes iš kitur, jei buvusiems šeimininkams ar jų palikuonims ji dar nesugrąžinta?! Pažeistas grąžinimo žemės eiliškumas – vien jau tai byloja apie žemėtvarkininkų kabinetuose išperėtą neteisybę ir perkeltos žemės neteisėtumą. Bet pas mus šioje vietoje viskas stebuklingai ėmė kažkaip ir apsivertė aukštyn kojom.

Ar užteks STT kvapo ir jėgų, kad atraizgytų šitą, švelniai tariant, juridinę nevisprotystę ir viską grąžintų į teisėtą vietą? Tai ne retorinis klausimas, o valstybės ir jos piliečių pasitikėjimo dalykas, kurį galima suformuluoti aiškiai ir paprastai: “Kam tuomet reikalinga valstybė?”

Gal jau pamiršome tą lotynišką posakį: justitia est fundamentum regnorum – teisingumas yra valstybės pagrindas? Juk net Vytautas Landsbergis, kuris mus vis kartkartėmis pagąsdina išorės priešais, anądien labai aiškiai ir suprantamai pasakė, kad šiandien didžiausia grėsmė – Lietuvos viduje.

Views All Time
Views All Time
2726
Views Today
Views Today
1
0 0