Tai komentarai Umberto Eco knygai ‘Fuko švytuoklė‘.

Tamplierių istorija

Tamplieriai buvo vienuolių karinių ordinų pradininkai. 118-ais į Jeruzalę atvyko Hugues de Payens ir 8-i jo bendražygiai, kuriuos maloniai priėmė Jeruzalės patriarchas Baldvinas II ir paskyrė miesto Šventyklą, nuo kurios ir kilo jų pavadinimas, „Vargingieji Šventyklos riteriai“ (pauvres chevaliers du temple). Vargingaisiais jie buvo todėl, kad gyveno tik iš malonės. Kol tebuvo tik 9-iese, jie nedaug ką teišgalėjo atlikti – nebent palydėti piligrimus iš Jeruzalės iki Jordano krantų.

Tamplieriai tuo metu neturėjo nei išskirtinių savybių, nei įstatų. Hugo de Payenas vyko į Vakarus, kur siekė Bažnyčios paramos bei verbavo naujus narius. Troyes susirinkime (1128) šv. Bernardas jiems pasiūlė pertvarkytus benediktinų ordino įstatus. Jie priėmė ne tik tris pagrindinius įžadus, bet ir taisykles susijusias su elgesiu šventykloje, valgykloje ir miegamajame. Jie perėmė ir baltus cistersų apsiaustus juos papildę raudonais kryžiais.

Nepaisydami vienuoliškų taisyklių, į Ordiną plūstelėjo nauji nariai. Tamplierių ordiną sudarė keturios brolių kategorijos:
riteriai, ginkluoti kaip Viduramžių sunkioji kavalerija,
seržeantai, sudarę lengvąją kavaleriją,
ūkvedžiai, užsiėmę šventyklos reikalų tvarkymu;
kapelionai, dvasinių poreikių atstovai, vilkėję bažnytinius drabužius.

Ordinas pradėjo sparčiai augti, nes derino du didžiausias Viduramžių visuomenės vertybes – religinę aistrą ir šaunumą mirties akivaizdoje. Popiežius juos atleido nuo visų įsipareigojimų tiek bažnytinei, tiek pasaulietinei valdžiai. Jų turtas nebuvo apmokestinamas. Tad jau 1156-ais Šv.Žemės klerikalai mėgino suvaržyti karinių ordinų neįtikėtinas privilegijas, tačiau Romoje jų bandymai buvo atmetami. Tad nenuostabu, kad religiniuose sluoksniuose augo nepasitenkinimas.

Tuo labiau, kad tamplieriai gavo nemažas Europos valdovų dovanas. Vien Prancūzijoje jie turėjo nemažiau 11 dvarų, Palestinoje su kardu rankose jie perėmė muhamedų turtus. Jų pilių liekanos vis dar garsios: Safed, pastatyta 1140-ais, dykumos Karak (1143) ir, žinoma, Piligrimų pilis (1217). Tos pilys buvo kartu ir vienuolynai, ir kavalerijos stovyklos.

Tamplierių gyvenimas buvo pilnas kontrastų. Amžininkai vadino juos „liūtais mūšyje ir ėriukais širdyje, žiauriais riteriais kautynėse ir pamaldžiais vienuoliais šventykloje, negailestingais priešais ir atsidavusiais draugams“ (Jacques de Vitry). Atsisakę visų gyvenimo malonumų, jie abejingai žvelgė mirčiai į akis – buvo atakų priekyje, paskutiniai – atsitraukdami, visada paklusdavo vadui ir vienuolių disciplinai. Jie sudarė nemažą galią pasiekę savo gretose 400 riterių (neskaitant dar gausesnio seržeantų kiekio). Beveik per 200 metų jų gretose buvo apie 20 tūkst. brolių. Tamplieriai buvo saracėnų siaubas. Paimti į nelaisvę jie paniekinančiai atsisakydavo laisvės mainais už išsižadėjimą. Safed apgulties metu 90 tamplierių žuvo, o dar 80 buvo paimti į nelaisvę ir atsisakę išsižadėti Kristaus mirė kankinio mirtimis.

Dažnos riterių mirtys trukdė ordinui augti, tuo labiau, kad blėso ir Kryžiaus žygių dvasia. Tad į Ordiną buvo priimami ir nusikaltėliai, norintys išpirkti savo nuodėmes. Iš naujų nariš tebuvo reikalaujama aklo paklusnumo – tiek kaip kareivio, tiek kaip vienuolio. Jis turėjo pasivadinti amžiams “ esclave de la maison“ (iš pranc. įstatų teksto). Jo nuoširdumo patikrinimui buvo suruošiamas slaptas išbandymas, kurio esmė niekad nebuvo atskleista ir kuris buvo daugelio kaltinimų pretekstas. Dideli Ordino turtai (klestėjimo metu jie turėjo net 9000 nekilnojamo turto valdų) irgi silpnino Ordino moralę. Tačiau labiausiai visuomenę erzino jų pasipūtimas ir jėgos garbinimas.

Tačiau gan greitai Ordinui atsirado konkurentas, Gailestingieji riteriai, kurie pradžioje tik pamėgdžiojo tamplierius, o vėliau rimtai su juo varžėsi. Tarpusavio nesutarimai buvo ypač nenaudingi tuo metu, kai baisi Saladino galia grėsė visiems lotynų kraštams. Ir iš dalies tamplieriai buvo kalti dėl Jeruzalės praradimo.

Esant tokioms ordinų varžytuvėms išeitimi galėjo būti jų susijungimas. Tai 1274-ais Liono pasitarime pasiūlė šv. Liudvikas, o 1293-iais pakartojo popiežius Nikolajus IV. To meto visuomenė reikalavo arba išardyti esamus Ordinas, arba sukurti juos pakeisiantį trečią. Tad ir šv. Liudviko anūkas Pilypas Bailusis, gerai žinomas savo godumu, negalėjo išlikti abejingas šiam klausimui.

Tragiškas tamplierių likimas

Žakas de Molė gimė 1244-ais Rahone, Jura (Vitre, Haute Saone provincijoje). Sulaukęs 21 m., 1265-ais jis įstojo į tamplierių ordiną (Beaune) ir 1298-ais tapo jo Didžiuoju magistru. Tai buvo pareigos, liudijančios galią ir prestižą, tačiau sunkios. Kryžiaus žygiai nepasiekė tikslo. Saracėnai sumušė kryžeivas ir užgrobė keletą svarbių miestų ir pozicijų. Jiems priešinosi tik Tamplierių ir Gailestingųjų riterių (vėliau Maltos) ordinų riteriai.

Tamplierių ordinas nusprendė persitvarkyti ir atkurti buvusią galią. Jie išvyko į Kipro salą, tikėdami sulaukti naujo Kryžiaus žygio.

Tačiau vietoje visuomenės paramos jie sulaukė galingųjų valdovų dėmesio, kurie gviešėsi į jų turtus ir galią. 1305-ais Prancūzijos karalius Pilypas IV Bailusis panoro vadovauti tamplieriams iki tol paklususiems tik popiežiui.

Žakas save vadino „neraštingu kareiva“ (miles illetteratus), tačiau apie 1306 ar 1307-us metus nubrėžė labai svarbaus Kryžiaus žygio planą ir nuvyko į Pointiers, kad išdėstytų jį popiežiui Klementui V, kuris į išsikvietė iš Rytų. Tas planas savo kokybe pranoko kitus ir numatė vaidmenį Prancūzijos karaliui (kurio auka netrukus ir tapo). Taipogi jis priminė popiežiui apie sąjungą Liono susirinkime iš esmės patvirtintą popiežiaus Grigoriaus X. Išklausęs kaltinimus prieš Ordiną, jis meldė popiežių teisingumo ir sugrįžo į Paryžių.

Tad 1307-ais prasideda tamplierių persekiojimas. Pilypas Bailusis su preliminariu kaltinimu paremtu kelių degradavusių Ordino narių „atskleidimais“ po Prancūziją išsiuntinėjo slaptus įsakus, nurodančius tą pačią dieną suimti visus tamplierius ir ypatingai reikliai juos ištardyti. Tai jis padavė vien savo iniciatyva, tačiau pateikdamas, tarsi bendradarbiautų su Inkvizicija. Tamplierių turtus atima ir perduoda Pilypo sąjungininkams.

Žakas de Molė (1307 m. spalio 13 d.) ir daugelis kitų įmetami į kalėjimų požemius, kur 7-is metus laikom nežmoniškomis sąlygomis ir žiauriai kankinami verčiami prisipažinti atsisakius Kristaus ir tyčiojantis iš nukryžiuotojo. Tais laikais prisipažinimo išgavimui buvo naudojami žiaurūs kankinimai. Tuo labiau, kad Ordinas turėjo labai slaptą riterių įšventinimo ritualą. Slaptumas buvo grindžiamas pokalbio su kandidatu ar išpažinties paslaptimi. Tačiau slaptumas turėjo ir trūkumų.

Įšventinimai nevyko viešai ir jų nekontroliavo jokia aukštesnė valdžia. Išbaldymai dažnai buvo patikimi žemesniojo rango karininkams, kurie dažnai buvo šiurkštūs ir „netašyti“. Tad nenuostabu, kad jų metu galėjo būti įvairių pasityčiojimų. Tad jie davė pretekstą tamplierių priešininkams reikšti įvairius kaltinimus: spjaudymą ant kryžiaus, Kristaus atsižadėjimą, sodomija, stabų garbinimą ir pan. (laikas prisiminti, kad taip pat negarbingai, bet su dar baisesniais kaltinimais tas pats Pilypas Bailusis apkaltino popiežių Bonifacijų VIII).

Dauguma riterių po baisių kankinimų prisiėmė kaltę. Dar kiti tuo prisipažino ir nekankinami (gal iš jų baimės). „Įrodymų“ pakako. Ir Molė iš dalies prisiėmė kaltinimus, tačiau atmetė kaltinimus dėl skaistybės pažeidimų, ir tą patį pakartojo ir 1307 m. spalio 25 d.

Kadangi pavaldžių popiežiui tamplierių teismas vyko be popiežiaus leidimo, tai Klementas energingai protestavo ir anuliavo teismą sustabdydamas vyskupų ir inkvizitorių įgaliojimus. Tačiau Pilypas sugebėjo popiežiui Klementui V (kuris buvo silpnos valios pasiduodantis spaudimui prancūzas) pakartotinai pateikti 72 tamplierių „prisipažinimus“ (Pointiers, 1307 m. birželis). Tad popiežius „įtiki“ ir paskiroa 8-ių kardinolų komisiją.

Popiežiaus tyrimas neapsiribojo vien Prancūzija. Tačiau daugumoje kitų šalių (Portugalijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Kipre) tamplieriai buvo pripažinti nekaltais – kaip ir daugelyje Italijos sričių. Tačiau Prancūzijoje inkvizicija siautėjo. 54 tamplieriai kaltinami prisipažinimų atsižadėjimu buvo sudeginti 1310- ųjų gegužės 12 d. Palaipsniui beveik visi tamplieriai prisiėmė kaltę.

1308 m. rugpjūčio mėn. Molė stoja prieš popiežiaus komisiją. Nuo čia prasideda paslaptingiausias tamplierių istorijos etapas. Kaip spėjama iš popiežiaus bulės „Faciens misericordiam“, Molė dar kartą pakartoja prisipažinimą, tačiau popiežiaus bulę perskaičius prieš kitą komisiją (1909 m. lapkritį), jis dukart persižegnoja ir sušunka: „Ar negalėtų Dievams šiems niekšams skirti tai, ką jie padarytų saracėnai ir totoriai!“ Komisija nusprendė, kad 1308-ųjų komisijos kardinolai primetė Molė kaltinimus tuo, ko jis nepadarė. Tačiau nusprendė, kad jam nepakartojus 1307-ųjų prisipažinimo, Pilypas bailusis turi pagrindą jį pasiųsti ant laužo kaip „apsimetėlį“.

1909-ais Molė parodė didelę drąsą. Išklausydamas „liudijimus“ apie tamplierių :nuosmukį“ jis pareiškė, kad apie tai nieko negirdėjo ir paprašė išklausyti mases. Teismas buvo vilkinamas. Visus įkalinimo metus Žanas de Molė liko ištikimas draugams ir kitiems riteriams. Jis atsisakė išduoti, kur yra Ordino iždas, ir kas yra jo rėmėjai.

Tuo pat metu popiežiaus komisija renka surenka dokumentus ir juos pateikia popiežiui, kad galutinai būtų nuspręsta Ordino ateitis. Atskirų asmenų nusižengimai neužtraukia kaltės visam Ordinui. Ir net esant prastai gynybai nepavyksta įrodyti, kad Ordinas laikėsi erezijų ar atlikdavo kokias slaptas apeigas. Tad 1311 m. Vienos visuotiniame pasitarime dauguma buvo už Ordino egzistavimą.

Neryžtingas popiežius laikėsi vidurio – Apaštališkuoju dekretu (1312 m. kovo 22 d.) jis paleido Ordiną jo nepasmerkdamas. Ordinas buvo suvaldytas, o jo turtai perduoti konkuravusiam Gailestingųjų riterių ordinui, kuriam pavesta ginti Šventas vietas. Tačiau Portugalijoje ir Aragone tamplierių turtas perėjo dviems naujiems ordinams – Kristaus (Portugalija) ir Montesos (Aragone). Tamplieriams buvo leista arba įstoti į naujus ordinus arba sugrįžti prie vienuoliško gyvenimo būdo (užtikrinant jų pragyvenimą).

Teliko nuspręsti didžiojo magistro ir trijų vyriausių Ordino narių likimą. Jie išpažino savo kaltę ir beliko tik vėl susijungti su bažnyčia. Tokioms viešoms iškilmėms prie Notre-Dame buvo surengta speciali pakyla. Tačiau lemiamu momentu Molė paskelbė apie tamplierių nekaltumą ir kaltinimų nepagrįstumą. Vardan tiesos jis paskelbė pasiryžęs paaukoti gyvenimą. Jis žinojo savo lemtį. Jis netrukus buvo vėl suimtas kaip „atsižadėjęs“. 1314-ųjų kovo 18 d. įvyko specialusis Žako de Molė ir kitų trijų Ordino vyresniųjų teismas, pasmerkęs Mole kalėti iki gyvos galvos. Kadangi kartu su Žaku „prisipažinimo“ atsižadėjo ir kitas riteris, Guy iš Auvergue. Pilypas įsakė juos dar tądien sudeginti ant laužo. Ši drąsi mirtis sukrėtė žmones, ypač kai netrukus mirė ir karalius, ir popiežius. Apie didįjį magistrą pasklido legendos, kad i liepsnų jį pasiėmė pats Dievas.

Views All Time
Views All Time
4734
Views Today
Views Today
1
0 0