Šeštadienį paskelbti visuomenės apklausos rezultatai stebinantys: ryškiai krenta pasitikėjimas Prezidentu Rolandu Paksu ir jo sukurta Liberalų demokratų partija. Tačiau į pirmąją vietą įsiveržė Viktoras Uspaskichas su ką tik jo įkurta Darbo partija.

Apie tai, kokias pamokas reikėtų visiems išmokti iš Prezidentūros skandalo, kalbamės su politologu Alvidu Lukošaičiu.

Ar politinė krizė gilėja, ar, priešingai, mūsų demokratija gerai laiko egzaminą?

Krizė gilėja. Tai faktas. Pačioje pradžioje skandalą buvo galima vertinti žmogiškų klaidų lygmeniu. Bet iš visų pusių pasipylus naujai informacijai, pradedi galvoti apie sisteminius dalykus, scenarijus ir jų autorius. Iš anksto kurtus scenarijus, iš įvairių pusių. Būdamas aklavietėje, po kurio laiko vis tiek surandi kelią iš jos išeiti, rūkas pradeda sklaidytis. Dabar jau tiek dienų ta Prezidento istorija tęsiasi, ir nematau, kad kas būtų paaiškėję. Jokių tiesių atsakymų iš Prezidento, nieko iki šiol nedavė ir teisinis tyrimas, aiškių atsakymų nėra ir iš parlamentinės komisijos. Nėra akivaizdžiai atskleisti ryšiai tarp Prezidento ir kriminalinio pasaulio. Nėra visai aišku, kaip šitoje istorijoje dalyvauja specialiosios tarnybos. Iš visų pusių – iš Rytų ir Vakarų, Šiaurės ir Pietų. Yra tik interpretacijos. Prezidento išsisukinėjimai ir pašmaikštavimai, apžvalgininkų, žurnalistų vertinimai. Aš įsivaizduoju, kad tokioje situacijoje dabar pradės taškus dėlioti visuomenės nuomonė. Nesulaukiant pagrįstų išvadų, politikų ir vertintojų elgesiui pradės įtaką daryti viešoji nuomonė. Ir tada, manau, gali būti nukrypta nuo pastangų surasti tiesą.

Gal turime būti kantresni, kol Seimo komisija ir prokuratūra tiria, neskubinti jų darbo ir labiau pasitikėti demokratinėmis struktūromis. Šiuo metu tik pats Prezidentas gali duoti visai istorijai daugiau aiškumo. Ką Jūs pats norėtumėte išgirsti iš Prezidento?

Aš, kaip pilietis, norėjau išgirsti labai tiesų, konkretų santykio su J.Borisovu įvertinimą. Mane, kaip pilietį, dalyvavusį Prezidento rinkimuose, turintį savo šalies vadovą, savo šalies simbolį, tokie įžeidinėjimai, kuriuos J.Borisovas išsakė Prezidento atžvilgiu, paprasčiausiai žeidžia. R.Pakso postringavimai apie J.Borisovo emocinius protrūkius manęs visiškai neįtikina. Kalbėjimas, kad operatyvinės pažymos – ne įrodymas, – irgi neįtikina. Aš turiu pakankamą supratimą ir išsilavinimą, kad susidėliočiau vertybinius dalykus be jokių teisminių nuosprendžių.

R.Paksas bjauriai elgiasi. Ir tas bjaurus elgesys iliustruoja bjaurią situaciją, kuri yra aplink Prezidentą. Tai viena. O kita: daug kas sukasi apie J.Borisovo personą. Man, kaip piliečiui, nesuprantamas ir nepriimtinas liberaldemokratų elgesys. Jie postringauja apie visokias išlygas ir visiškai nepriima sprendimo kaip partija dėl savo nario. Jis turėjo šešis kartus būti išmestas iš partijos. Jeigu jis pats nesuvokia, kad galėtų sustabdyti savo narystę partijoje, tai tada nori nenori imi galvoti apie labai didelius įsipareigojimus vienų kitiems, apie uždarą ratą, kuriame jie sukasi, ir didelį baimės jausmą dėl kompromatų, šantažo. Čia pirmiausia norėčiau atsakymų. Paskui visa kita. Kokie santykiai tarp Prezidento ir visokių kromelių, tokių kaip „AlMax“. Prezidentas išsisuka, teigdamas, kad visokios įvaizdžio kompanijos rinkimų metu dalyvavo, ir palieka rezervą, neva galėjo būti kažkokie be jo valios užsimezgę santykiai su „AlMax“. Žodžiu, Prezidentas sako tautai: ką nori, tą galvok. Nei teigimo, nei paneigimo nėra.

Kaip vertinat tai, kad Prezidentas jau pasiryžęs keisti komandą?

Matyt, tai pirmas geras dalykas, kurį pavyko išpešti, išlupti iš šios situacijos. Prisiminkim, kokios iš pradžių buvo kalbos. Iš pradžių juk rėkė, kad čia visiškas šnipštas, burbulas. Krikdemas P.Gražulis iš paskos Prezidentui rėkė: farsas – faršas.

Tokiais teiginiais buvo paremtas pirmasis kreipimasis į tautą. Antras jau šiek tiek kitoks – nėra jau užsispyrusios pozicijos. Atsiranda supratimas, kad situaciją visuomenė priima kiek kitaip, ir negalima vien atsimušinėti. Trečia Prezidento kalba jau buvo visiškai nutolus nuo tų pirmųjų vertinimų. Gerai, kad prabilta apie patarėjų keitimą ir perstumdymą. Blogai, kad tik taip vėlai suprasta. Nuo pat pradžių Prezidento komandos formavimo principai buvo didžiausias absurdas. J.Borisovas sugalvojo taisykles, kaip reikia formuoti komandą. Sistemiškai ir kryptingai. Todėl aiškus ir rezultatas.

Tai vienas iš paaiškinimų, kodėl prieita iki tokios situacijos. A.Brazauską, kai formavo savo komandą, gelbėjo nomenklatūrinė patirtis, V.Adamkų gelbėjo pauostytas vakarietiškos demokratijos kvapas. Trečias Prezidentas neturėjo kuo remtis, nuo ko atsispirti. Ir labai lengvai buvo pasiduota gelbėtojų glėbiui. Aš nemanau, kad problema ta, kaip keistai pateko R.Ačas į patarėjus. Aš ir dabar matau, kaip Prezidento patarėjai nesupranta, kad jie patarėjai. Jie nesupranta, kad jie nėra Seimo nariai, nėra politologai ar politikos apžvalgininkai. Jų vertinimai taip kertasi su jų statusu, kad visiškai ne be pagrindo premjeras pastebėjo, kaip patarėjai kišasi į ministerijų darbą, patys bandydami būti ministrais. A.Medalinskas – viršūnė, V.Vinickienė – antra viršūnė!

Aiškiai yra susipainiota proporcijose, kiek ten turi būti tų ištikimųjų žiede ir kiek kvalifikuotų profesionalų. Proporcijos sumaišytos, su tokiomis proporcijomis ilgai riedėti negalima. Ir nesėkmės atitinkamos. Kitas dalykas sunku dabar surasti žmonių, kurie nepriskirtini tų „lojaliųjų žiedui“ ir kurie sutiktų eiti į tokias pozicijas.

Prezidento patarėjams vis dėlto turėtų būti keliami tam tikri kvalifikaciniai reikalavimai.

Dabar išmetė frazę: rinksimės autoritetus. Arba čia koks konfuzas, arba pripažinimas, kad visi iki šiol surinkti patarėjai – jokie autoritetai. Žinoma, patarėjas privalo būti autoritetas, o ne šiaip paspirtukas – paspirdukas.

Kaip vertinat „Strekoza“ planą?

Kol kas sunku susigaudyti. Ir jis visam šitam tyrimui įneša tik papildomos sumaišties. Jeigu būtų vertinamas cinizmo profesionalumas, tai čia yra to profesionalumo viršūnė. Vienas prie vieno – KGB metodai.

Be abejo, Rusijos specialiosios tarnybos visada domėsis Lietuva ir stengsis įvairiomis metodikomis išsaugoti įtaką buvusiame sovietiniame bloke.
Faktas, kad rinkimai yra tas momentas (ypač Lietuvos gyvenime), kuomet savo užmačias galima realizuoti aktyviausiai. Į politiką, kaip žinome, ateina labai daug atsitiktinių žmonių, atsiranda proginių partijų, įsižiebiančių lyderių – žvaigždučių ir greitai užgęstančių. Tokias situacijas, manau, Rusijos specialiosios tarnybos sėkmingai išnaudoja ir išnaudos.

Todėl neatsitiktinai, manau, yra lengvai užsimezgęs santykis tarp mūsų politinių partijų, kandidatų į politinius postus ir firmų iš Rytų. Tai viešųjų ryšių, reklaminės firmos. Būtų gerai, kad apie tai mąstytų ir visi žmonės, ne tik ekspertai, specialistai.

Jei mes dabar nuo „erelio“ R.Pakso šokam į „agurkų karaliaus“ V.Uspaskicho glėbį, tai nieko neišmokom iš Prezidentūros skandalo?

O čia ir prieiname prie to, kas man įdomiausia. Ar po viso šio skandalo žmonės atsigręš į tradicines vertybes, į tradicines partijas? 1992-2000 metais buvo užsimezgę stabilumo požymiai partinėje sistemoje. Buvo įaugusios į partinę sistemą ir į visuomenę partijos, kurias mes suvokiame kaip tradicines. Buvo aišku, ko galima tikėtis iš jų, buvo žinoma, kokie žmonės jose. Geresni, blogesni. Bet visa tai davė tam tikrą galimybę prognozuoti politiką, politikų sprendimus, institucijų santykius, partijų santykius, politikos lyderių santykius. Tačiau po 2000-ųjų rinkimų viskas smarkiai susijaukė. Iškilo į paviršių naujos partijos, nauji lyderiai, naujas jų elgesys, naujos problemos, kaip matom dabar Prezidentūroje. Dabar labai svarbu, kaip tai paveiks žmonių vertinimus. Ar žmones tebetrauks partijos, šūkaujančios, kad mes čia vienu mostelėjimu viską nušluosime. Iš anksto rėkia: 50 proc. Seimo bus mūsų! Tokia agresyvi retorika žmones primygtinai verčia patikėti tuo. Ir jau visiškai aišku, kad ta retorika iš Rytų pusės. Dabar svarbu, ar žmonės priims tuos rėkavimus ir toliau, ar jie sustos, susimąstys ir stengsis išklausyti nuosaikesnius argumentus – labiau pagrįstus projektus, programas. Ar jiems užteks tik ryškių spalvų ant visiškai neprotingų dalykų? Ar ims liaupsinti lyderį, kurio pavardė sulietuvinama tik humoristinėse televizijos laidose, kurio veikimo metodai tokie pat, kaip ir R.Pakso. Gal ir sukurti tokiuose pat almaxuose. Visuomenė šiandien nereikalauja didelės atsakomybės iš politikų. Jei reikalautų, kitaip ir greičiau spręstųsi dabartinis Prezidento skandalas. Mūsų politinė kultūra kol kas nėra grindžiama moraliniais dalykais.

Kalbėjosi
Lina PEČELIŪNIENĖ

Views All Time
Views All Time
1733
Views Today
Views Today
1
0 0