Sudužus viltims laisvės gynėjai atsisakė medalių
PRIEŠ TRYLIKA METŲ LAISVĖS GYNĖJŲ GRETOSE BUVĘ TRYS VELŽIEČIAI, JŲ TEIGIMU, KOVOJO UŽ TEISINGĄ LIETUVĄ, UŽ VILTĮ, JOG ŠALYJE BUS TVARKA. DABAR VYRAI MANO, JOG PER DAUG ESAMA NETEISYBĖS, KLESTI KORUPCIJA, TAUTOS IŠRINKTIEJI LOBSTA, O PRASTUOMENĖ SKURSTA. DĖL TO JIE ATSISAKĖ SAUSIO 13 -OSIOS ATMINIMO MEDALIŲ.
Protestas ne asmeninis
Išsižadėti kruvinuosius įvykius primenančių medalių Antanas Zaborskis, Petras Dambrauskas, Edvardas Jovaiša rengėsi jau senokai. Apsispręsti paskatino Kovo 11-osios akto signatarų prašymas jiems paskirti rentą.
Vyrai medalių atsisakė Vėlinių išvakarėse. Juos atidavė Seimo nariui Juliui Veselkai, judėjimo „Už laisvą Lietuvą” vadovui. Šis pažadėjo registruotu paštu medalius išsiųsti Vyriausybės vadovui Algirdui Mykolui Brazauskui. Tačiau premjeras, anot vyrų, šneka, jog apie tai nieko nežino.
Apie priežastį, paskatinusią atsisakyti apdovanojimų, A.Zaborskis, P.Dambrauskas, E.Jovaiša mūsų dienraščiui kalbėjo, esą signatarai ginant laisvę „pakankamai šiltai sėdėjo”. Žinoma, buvo tokių, kurie budėjo svarbiausiuose šalies objektuose.
Tuolaik buvę Šaulių sąjungos nariai velžiečiai saugojo Seimo rūmų pastatą.
Mūsų dienraščio korespondentai A.Zaborskį aplankė jo darbo vietoje – Velžio katilinėje.
Keturiasdešimt devynerių metų vyras kalbėjo, jog atsisakydamas medalio šitaip protestuoja prieš Lietuvoje klestinčią neteisybę.
Pašnekovas pabrėžė, jog tai nėra jo asmeninis protestas, tiesiog širdį skauda dėl daugelio šiandienio gyvenimo dalykų.
„Skaudina šalyje vykdoma politika, ypač kaimo žmonių atžvilgiu. Kaime klesti nedarbas ir nesimato geresnių laikų prošvaistės”, – sakė A.Zaborskis.
Nėra duonos, nereikia ir medalio
Šis žmogus dirba tik sezoninį darbą. Tiek, kiek tęsiasi šildymo sezonas, jis katilinėje reikalingas. Toliau tenka gyventi, kaip išmano. A.Zaborskis laiko nedidelį ūkį. Iš jo ir prasimaitina.
Pašnekovas pabrėžė, jog dabar Lietuvoje nenormalus atlyginimų skirtumas. Vieni negauna nė 500 litų, kiti uždirba keliolika tūkstančių.
Kitą velžietį – P.Dambrauską – atradome talkinantį savo bičiuliui. Mūsų dienraščio pašnekintas šis žmogus kalbėjo: „Aš ne dėl savęs prie Aukščiausiosios Tarybos stovėjau. Ir dabar ne dėl savęs atsisakiau medalio. Visi tikėjomės, kad bus geriau. Tačiau nėra duonos, nereikia ir medalio”.
Pašnekovas piktinosi, jog A.M.Brazausko Vyriausybė švaisto pinigus į dešinę ir į kairę. „Signatarams duoda, kitiems taip pat negaili, o prastiems žmonėms – nieko”, – teigė P.Dambrauskas.
Penkiasdešimt penkerių metų vyras samprotavo, jog dabartinis Seimas – tautos nelaimė. Paprastais žmonėmis parlamentarai nesirūpina. P.Dambrausko žodžiais, Panevėžio krašto parlamentarui Virmantui Velikoniui negalima skirti benzino, nes į Panevėžį pas savo rinkėjus jis neatvažiuoja.
„Daugelis žmonių dabar bijo tiesą pasakyti. Anksčiau bijojojo KGB, dabar – valdininkų ir darbdavių”, – teigė P.Dambrauskas.
Pašnekovas pasakojo, jog už aštrų žodį ir pats iš darbo buvo atleistas. Laimei, susirado kitą, ne Velžyje, bet Panevėžyje.
Aštrus žodis padarys priešu
Apie Prezidentūros skandalą P.Dambrauskas kalbėjo, esą du mušasi – trečias laimi. Anot pašnekovo, susiformavo dvi priešiškos stovyklos, tauta kiršinama. Kyla pavojus sugrįžti atgal, kai Lietuvai sąlygas diktavo Rusija.
Trečiasis medalio atsisakęs velžietis E.Jovaiša užsuko į mūsų dienraščio redakciją. Šešiasdešimt dvejų metų vyras kalbėjo, jog jam nesinori lengva ranka mėtyti apdovanojimo, tačiau kaip kitaip atkreipti dėmesį?
„Jeigu būtų užvirusi rimtesnė kova, iš mūsų gynėjų būtų košė likusi. Rizikavome ne dėl savo turtų arba kad kitiems turtus sukrautume. Ir ne dėl medalių. Tai darėme dėl tautos. O dabar – darbo nėra, gamyklos sustojusios, žemės ūkis nuskurdęs, žmonės išvaikyti, jaunimas į užsienį taiko. Atkovojome laisvę, o duonos neturime”, – samprotavo pašnekovas.
E.Jovaiša kalbėjo, jog jis su broliu jau keleri metai negali atgauti tėvų žemės. „Sovietai net neklausę atėmė, o su dabartiniais valdininkais dėl žemės lopinėlio tenka teismuose kovoti. Tuo tarpu jie po kelis sklypus gražiausiose vietose yra įsigiję”, – dėstė pašnekovas.
Vyras buvo įsitikinęs, jog grįžtame prie senų laikų. Anot jo, sovietmečiu „išsižiosi” – nukentėsi. Dabartinėje Lietuvoje atviras žodis, jeigu kalbama ne taip, kaip reikia, irgi nepageidaujamas. Todėl žmonės tyli, nes kitaip taps priešais.
E.Jovaišos žodžiais, seimūnai, muitininkai, valdininkai gyvena kaip inkstai taukuose, o paprastiems žmonėms net nėra kam pasiskųsti dėl jų bėdų.
