Saugumas – daugiareikšmis žodis
Lietuva dar ne Ispanija
Tas beprotiškas beprotiškas pasaulis. Berods tokiu pavadinimu sovietų laikais teko matyti amerikiečių filmą. To beprotiškumo šiandien nė kiek ne mažiau. Anaiptol! Prieš savaitę tylos minutėmis pagerbėme terorizmo aukas Ispanijoje. Ir iškart prabilome: o Lietuva ar saugi? Kol kas ginklų ir sprogmenų prikimštas pasaulis neturi skydo, apsaugančio nuo tokių smūgių į nugarą, ypač jeigu smogia savižudis. Tačiau neduok, Dieve, kad naujoji Ispanijos valdžia pakeltų baltą vėliavą ir ne laiku atsitrauktų iš Irako, kaip iškart po rinkimų pažadėjo pergalės apsvaigintas naujasis Ispanijos lyderis. Teroristams būtų duotas aiškus signalas: dabar trinktelėkite kur nors Lenkijoje, ir šios šalies kariai taip pat pasitrauks iš Irako. O paskui…
Tas pavojingas, nesaugus pasaulis… Lietuvoje dabar kol kas siautėja kitokio pobūdžio savižudžiai. Girti jaunuoliai lėkė tokiu greičiu, kad, atsitrenkęs į kliūtį, automobilis „perskilo išilgai”. Sunku įsivaizduoti tokios avarijos padarinius, bet būtent taip buvo pranešta žiniasklaidoje. Arba kitas šviežias atsitikimas. Paauglė be motinos žinios nusprendė su draugais pasivažinėti ir žiemos kelyje lėkė 130 km per valandą greičiu, o paskui… septynis ar aštuonis kartus vertėsi. Šį kartą pasisekė, iš automobilio – metalo krūva, o vaikai, kaip tikri herojai, žurnalo puslapyje gudriai šypsosi. Galima neabejoti, kad šis pavyzdys bus užkrečiamas.
Lietuvoje kol kas dar tik šitaip skatinamas savižudiškas terorizmas. Lietuvoje nesaugu.
Žodis „saugumas” – kaip reta daugiareikšmis. Saugumas keliuose, valstybės saugumas…
Nors Vilniuje bulvarų nėra…
Visą naujausios nepriklausomybės laikotarpį jautėmės nesaugiai. Tie, kuriems rūpėjo valstybės saugumas plačiąja prasme, tie, kurie troškome ne formalios, o tikros nepriklausomybės. Ginklų neturėjome, okupacinė kariuomenė dar buvo neišvesta, o savanoriai Seime vadinami „skatinomis” (Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba – SKAT). O savanorių gretose – nesantaika, savivalė. Kur geri norai, kur provokacijos – kas supras? Prieš kelerius metus teko pavartyti „savanorių maišto” kai kuriuos dokumentus, palyginti tų įvykių aprašymus ir vertinimus spaudoje, Seime. Iki šiol galima tik spėlioti, tik nujausti, kas ko siekė. O bulvarinei spaudai tada viskas buvo aišku, ji vis pašaipiai, vis be meilės, be pagarbos rašė apie valstybės gynėjus. Taip buvo.
Beje, apie bulvarinę spaudą. Ar ne per daug garbės kai kuriems leidiniams toks epitetas? Bulvaru vaikšto ne tik prostitutės, bulvare puikiai jaučiasi ir dvigubi agentai, diplomatais apsimetę specialiųjų tarnybų darbuotojai, žurnalistais vadinami įvairiausi provokatoriai. Nors Vilniuje bulvarų nėra, nors saugumiečio V. Saveljevo bei žurnalisto V.Gaivenio spektakliukas vyko ne bulvare, o gatvėje, bulvariniu jis nelaikytinas, greičiau – politiniu. Tikiuosi, kad skaitytojas supranta, apie ką kalba, nes matė arba bent girdėjo, kaip VSD darbuotojas vienoje Vilniaus gatvėje „verbuoja” žurnalistą, o šis, žinoma, provokacijai nepasiduoda ir priverčia saugumietį gėdingai bėgti? Po šitų V.Saveljevo nuotykių ilgai ir skaudžiai prie gėdos stulpo buvo kalamas tik pats saugumo šefas Mečys Laurinkus.
Mįslingos specialiosios tarnybos
Lietuvoje kai kuri žiniasklaida dabar primena ne tiek visuomenės informavimo priemones, kiek mįslingas specialiąsias tarnybas: viena rašo, kita turi omenyje, o trečia… Neseniai televizijos laidoje prie apskritojo stalo susėdę protingi vyrai spėliojo, ką gi savo visame pasaulyje pagarsėjusiuose rašiniuose norėjo pasakyti bulvariniu laikraščiu vadinamo periodinio leidinio redaktorius? Ir niekaip neatspėjo. Taigi bulvarinė spauda tokia mįslinga nebūna, daiktus ji linkusi vadinti tikraisiais vardais. Tačiau grįžkime prie rimtesnių reikalų.
Suniekinti ir sumenkinti savanoriai pagaliau buvo palikti ramybėje, tarsi kokia tuščia vieta; prasidėjo kariuomenės menkinimas ir niekinimas. Minėto pobūdžio spaudoje Lietuvos kareiviai buvo vos ne badu marinami, iš jų tyčiojamasi, jie, kaip sovietų laikais, mušami! Dažniausiai toje bulvarinėje spaudoje šitaip būdavo begėdiškai meluojama. Gal tik vienintelis įtakingas „Valstiečių laikraštis” apie mūsų kareivėlius rašė su pagarba ir meile, tikrino ir neigė šmeižikišką informaciją, geranoriškas jis buvo net savo straipsniuose, atskeidžiančiuose pasitaikančias negeroves. Jam neprikiši valstybinio požiūrio stokos, kaip tiems „bulvaro” priedangoje svetimos valstybės interesus gynusiems laikraščiams. Jeigu kareivių ir buities salygos prastos, kaip buvo pradžioje, menkiausias nesklandumas būdavo išpučiamas iki padebesių, visais varpais skambinama; kai kareivines įrengė taip, kad jos priminė gal ligoninės palatą, gal tvarkingą viešbutį (pavyzdžiui, Rukloje) – vėl buvo negerai: kam pinigai švaistomi ne mokykloms, ne universitetams! Ir, apskritai, velniams mums ta kariuomenė! Neapgynė ji mūsų 1940-aisiais, neapgins ir dabar, juk nė vieno tanko neturime, juk šautuvai tai amerikoniški, vadinasi, niekam tikę, nurašyti! Rusija juk jau ne komunistinė, o draugiška, demokratinė, Rusijos bijo tik vienas Vytautas Landsbergis.
Taikinys – Valstybės saugumo departamentas
O juk taip buvo. Iki pat Rolando Pakso laikų. O Rolando Pakso laikais, kai, nepaisant nieko, vis dėlto priartėjome prie NATO, pasirenkamas kitas taikinys – Valstybės saugumo departamentas (VSD). Ko nepaima patrankos, tą paims mafija, KGB įpėdinė FST, tą paims kišeninis prezidentas, persėdęs „nuo sparno ant unitazo” (Pastaruoju metu televizijoje verslininkas Rolandas Paksas reklaminiame klipe dažnai kartoja frazę: „Nuo sparno ant unitazo pakeitėm profilį”).
Nors esame beveik priimti į NATO, nors nuo balandžio mėnesio 2 dienos mūsų oro erdvę saugos keli „tikri” NATO naikintuvai, jie, deja, neapsaugos nuo savų vagių ir išdavikų. Taigi saugumo plačiąja ir saugumo siaurąja (VSD) prasme problema lieka aktuali. Kaimyninė „draugiška” valstybė labai suinteresuota, kad visuomenė Lietuvos VSD nekęstų ir bijotų ne mažiau, negu bijojo ir nekentė KGB. Šiame reikale jai vėl talkina vadinamoji „laisvoji bulvarinė” spauda, kuri išsijuosusi giria ir gina visus, kurie išduoda, parduoda, parsiduoda, kaip tos bulvarų seniausios profesijos darbininkės.
Jubiliejinis šnipas
Kai buvęs Specialiųjų tyrimų tarnybos darbuotojas Eugenijus Jonikas-Golovenkinas 2001 m. gegužės 21 d. VSD ir Generalinės prokuratūros pareigūnų buvo sulaikytas po pusę metų trukusios specialios operacijos kaip žmogus, ieškantis ryšių su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, koks kilo triukšmas! „Laisvoje” spaudoje pasipylė begėdžiams Lietuvos saugumiečiams paniekos kupini straipsniai, susijaudinusių motinų atviri laiškai Lietuvos Respublikos Prezidentui Valdui Adamkui, jais piktinosi po nepriklausomybės paskelbimo iš Lietuvos į Rusiją išvykęs Eugenijaus tėvas Anatolijus Aleksandrovičius Golovenkinas. Vargšas vaikinas – netikras, jubiliejinis (skirtas VSD vadovo Mečio Laurinkaus gimtadieniui) šnipas. Tai VSD bejėgiškumo, nesugebėjimo sugauti tikrų šnipų įrodymas, operatyvinės veiklos įstatymų pažeidimas ir t.t. ir t.t., šaukė „laisvoji' žiniasklaida.
Kad ir kaip atkakliai buvo ginama teisė šnipinėti svetimos valstybės naudai, vargšas žiniasklaidos numylėtinis, kurį gynė, kaip buvo rašoma, taip pat ir „vienas brangiausių advokatų”, už pasikėsinimą šnipinėti vis dėlto buvo nuteistas 2 metų ir 15 dienų laisvės atėmimo bausme.
Po prezidento sparneliu
Trečias visuomenę pastebimai sujaudinęs panašaus pobūdžio įvykis, plačiai komentuojamas iki šiol, yra buvusio Valstybės saugumo departamento Alytaus apygardos skyriaus vadovo Alberto Sereikos-Sereičiko poelgis. Kokiu epitetu jį pavadinti? Į pirmuosius dviejų buvusių specialiųjų tarnybų darbuotojų poelgius panašumo nedaug, gal tik tiek, kad išties VSD dirbo nepatikimų žmonių. Du – tai daug? Na, prie tokių būtų galima priskirti ir į prezidentūrą perbėgusį E.Vaitkų, bet svarbiausia – patį prezidentą Rolandą Paksą, „Alitos” privatizavimo operatyvinės bylos vagystėje, pagrobime(?) suvaidinusį lemiamą vaidmenį. Visi šitie vaikinai pakenkė Lietuvos specialiųjų tarnybų įvaizdžiui, kliudo besąlygiškai tikėti tų tarnybų patikimumu, tačiau jų veiksmai nublanksta prieš valstybės vadovo pastangas bet kokia kaina, nepaisant jokių įstatymų, jokių įgaliojimų, kenkti valstybei. Argi ne kenkimas, kai prezidentas įstatymus pažeidusį saugumietį ciniškai priglaudžia po savo sparneliu? „Atkurtos Lietuvos valstybė dar niekada nebuvo taip grėsmingai priartėjusi prie visiško teisinio nuhilizmo ir anarchijos ribos. Demokratiją ir teisinės valstybės principus branginantys piliečiai suglumę ir su dideliu nerimu stebi, kaip aukščiausias šalies pareigūnas sąmoningai laužo Konstituciją ir įstatymus, griauna teisinės valstybės pamatus, nesulaukdamas deramo demokratinių politinių jėgų atsako” (iš grupės menininkų ir mokslininkų kreipimosi į premjerą A.Brazauską). Parlamentaras Jurgis Razma vienoje spaudos konferencijoje skėsčiojo rankomis: „Matyt, Konstitucija ir įstatymai buvo rašomi įsivaizduojant protingai ir valstybiškai atsakingai besielgiantį prezidentą. Deja, pasigendama teisinių priemonių tam atvejui, jeigu prezidentui pasimaišytų protas”.
Mirtina neapykanta
Dabar, kai Rusija atkakliai braunasi į Lietuvą, tik ne su tankais, o siųsdama „durklo ir apsiausto” riterius (trys neseniai buvo priversti sugrįžti) bei įvairiausius „laumžirgius”, įvairiausius ekonominio pavergimo planus, sustiprėjo ir svarbiausios Lietuvos slaptosios tarnybos puolimas pačioje Lietuvoje. Ir ją talžo ne tik ta pati „laisvoji bulvarinė” žiniasklaida, bet ir valstybės vadovo komanda! Nors, kaip matome, netobula ta slaptoji tarnyba, nors draskoma vidinių prieštaravimų, sprogdinama savo pačių rankomis, vis dėlto atskleidė su prezidentu ir jo aplinka susijusių pasibaisėtinų dalykų, ir dėl to užsitraukė mirtiną jų neapykantą.
Jeigu pasimaišo protas, kartais praverčia laiku panaudoti tramdomieji marškiniai. Tik kažin ar Seimas juos turi.
