„Būsite, kaip dievai!“

Kas yra satanizmas? Daugeliui ši sąvoka siejasi, maždaug, su tokiu paveikslu: tamsiame kapinių fone keletas jaunuolių, murmančių makabriškus užkeikimus, aukoja šėtonui juodą katę arba nekaltą mergelę, o visa tai vainikuoja „iškilminga“ seksualine orgija velnio garbei. Neretai satanizmui priskiriama ir tokia atributika, kaip ilgi vyrų plaukai, tamsūs drabužiai, apversti kryžiai, sunki muzika. Tokius vaizdinius pateikia populiarioji kultūra, o pagimdo – mitologinė sąmonė, linkusi konkretizuoti abstrakčias sąvokas. Norima, kad mįslingas ir sunkiai apčiuopiamas reiškinys būtų kuo lengviau atpažįstamas pagal konkrečius bruožus. Tokiu būdu, kažkada raganos būdavo „atpažįstamos“ pagal paprasčiausius apgamus ant kūno, o šiuo metu satanistai – pagal aprangą ir kitus išorinius požymius. Deja, viskas pasirodo daug sudėtingiau, nei norėtųsi: nei ilgi plaukai, nei tamsūs drabužiai savaime nedaro žmogaus satanistu – juk tokiu atveju, satanizmu tektų apkaltinti ne tiktai visą XVII-XVIII a. aukštuomenę, dėvėjusią ilgus perukus, bet ir nūdienoje tamsiai vilkinčius krikščionių dvasininkus. Kas dėl sunkiojo roko arba metalo muzikos, tai kaip ir kiekviename stiliuje, taip ir šiuose reiškiasi pačių įvairiausių pažiūrų žmonės. Stereotipų vergai nustebtų, sužinoję, kiek sunkiosios muzikos tekstų nei iš tolo nedvelkia šėtonu, ir kokiai daugybei satanistų – išvis nepatinkanti sunkioji muzika.

Kalbant apie apverstą kryžių – jisai nuo seno žinomas ir krikščionybėje, kaip šv.Petro kryžius: išliko pasakojimas, jog imperatoriui Neronui (54-68 m.) nusprendus nukryžiuoti apaštalą Petrą, šis atsakęs, jog jam būsianti garbė numirti savo Viešpaties mirtimi.

– Ką gi, – atsakęs valdovas – galime tai šiek tiek ir pakeisti. – ir nukryžiavęs apaštalą žemyn galva. Taigi, kryžius tėra simbolis. Kaip ir kiti – savaime nei geras, nei blogas. Svarbu, kokia reikšmė jam suteikiama. Satanizme apverstas kryžius – išties naudojamas. Čia jis reiškia aukštyn kojomis apverstą gėrį, išvirkščią dorovę, paneigtą tiesą. Kadangi pati šėtono sąvoka, kilusi iš Biblijos, reiškia prieštarautoją Dievui, tai visos vertybės, kurias krikščionybė (ir – ne tik ji) įkūnija Dieve, šėtonui ir jo garbintojams įgauna išvirkščią prasmę. Pamišimas tampa jų išmintimi, bjaurastis – grožiu, nuodėmė – dorybe, blogis – gėriu. Tam tikrose satanistinėse apeigose išreiškiamos tokios satanistinės vertybės, kaip žiaurumas, paleistuvystė ir t.t. Tačiau kaipgi satanizmo esmę supranta patys satanistai? Vienas žymiausių nūdienos satanizmo autoritetų Aleister Crowley, pats pasirašinėjęs kaip „Žvėris 666″, šitaip suformulavo savo pagrindinį įstatymą, turėjusį pakeisti Dešimtį Dievo Įsakymų: „Daryk tai, kas tau patinka – tai ir bus visas įstatymas!“.

Anton Szandor La Vey – šėtono bažnyčios įkūrėjas ir šėtono Biblijos autorius, šioje „Biblijoje“ rašo: „Kas ištaria ‚Privalai’, tas mano didžiausias priešas“. Štai, ir viskas. Nereikia nei apverstų kryžių, nei pasmaugtų kačių. Visa tai – tik žaidimai, reikalingi nebent nukreipti dėmesį nuo tikrojo pavojaus – satanistinių vertybių įsigalėjimo. Mitologiniai satanizmo įvaizdžiai, paskleisti populiariosios kultūros, kai kuriems maištą propaguojantiems asmenims pasirodė patrauklūs, kaip tam tikri maišto simboliai, todėl – imti mėgdžioti. Bet jie – nesudaro satanizmo esmės.

Sėdint neformalaus jaunimo aplinkoje, dvi paauglės užtraukė kažin kur išmoktą dainą apie šėtoną. Žvelgiant iš šalies, atrodė juokingai: tame matėsi ne kas kita, kaip bręstančios asmenybės maištas, kuriam neretai pasirenkamos gan kontraversiškos formos. Daugelis tokių „satanistų“ alpsta, vos išvydę kraują, ir kasdieniame gyvenime paprastai būna gan draugiška publika, nei iš tolo nepasinešusi į anksčiau pavaizduotas „juodąsias mišias“. Dar daugiau: paprastai, dauguma tokių jaunuolių greit išauga iš tokio butaforinio „satanizmo“, ir patys juokiasi iš savo buvusiųjų scenos dievaičių, ir iš jų dainų tekstų. Nebent išlieka pomėgis konkrečiam muzikos stiliui, bet ne kai kurių jo atstovų skelbiamoms idėjoms. Ir štai, joms bedainuojant, prieina keletas treninguotų jaunuolių gerokai paburkusiais veideliais, ir su neslepiama agresija užklausė – ar esate satanistai. Po kiek laiko paaiškėjo, kad užklausęs vaikinas neseniai pakliuvęs teisėsaugos akiratin už kažkokį išprievartavimą. Tad – kuri pusė tą vakarą reprezentavo satanizmą? Jeigu šėtonas yra blogio personfikacija, tuomet – blogio rinkimasis ir skleidimas ir yra pats tikriausias satanizmas. Juk ir Jėzus kalbėjo, jog velnio vaikai yra tie, kurie daro jo darbus (Jn 8: 38-44), kad ir koks būtų jų išpažįstamas tikėjimas. Taigi, kiekvieną kartą kai nusidedame, tarnaujame šėtonui. Patinka mums tai, ar ne – tokia ir yra satanizmo esmė. Sprendžiant pagal pačių satanistų pateiktus tikėjimo išpažinimus, šėtonui – netgi nėra būtina, kad jį kažkas garbintų kaip asmenybę. Užtenka to, kad žmogus į Dievo vietą iškeltų savo „ego“. Tai – rezultatyviau už kažin kokius keistus ir atgrąsius atviro satanizmo simbolius. Būtent žmogaus kultas yra tasai kultas, kurį gali priimti bet kurios kultūros atstovas. Nei islamas, nei krikščionybė – negali tapti visuotine religija. Humanizmas – lengvai. „Būsite kaip dievai!“ – tai pats pirmasis šėtono pažadas, duotas dar Edeno sode (nesvarbu, suvoktume jį kaip simbolį, ar kaip realią geografinę vietą – tai nekeistų esmės). Pasirodo, tai – puikiai veikia ir šiandien. Gyvenk taip, kaip nori. Neribok savęs. Nesi atsakingas prieš nieką. Tu – pats sau dievas. Humanizmas, iškeliantis žmogų kaip vertybę savaime, ne tiktai sulygina doruosius su nusikaltėliais, išmintinguosius – su kvailiais, arba normą – su iškrypimu. Žmogus tampa visų daiktų matu. Gyvenki sau, ir būki sau tiesa.

Views All Time
Views All Time
1113
Views Today
Views Today
1
0 0