Pradžioje buvo Įvykis, bet tikslių žinių apie jį turėta šykščiai. Vienas prisiminė, kad Įvykis nutiko gana keistomis aplinkybėmis, antrajam dingtelėjo, kad atsitiktinai tokios aplinkybės nesupuola, trečiasis suskubo pareikšti žinąs, kiek visa tai kainavo ir kam galėjo būti naudinga. Kiekvienas stengėsi Įvykį nutapyti kuo ryškiau ir paveikiau, kol galiausia, patekęs tarp argumentų kūjo ir įkaitusio vaizduotės priekalo, Įvykis virto sąmokslo teorija.

Sąmokslo teorijos terminu vadinami mėginimai kokį nors ypatingą politinį, socialinį ar istorinį įvykį arba jų virtinę paaiškinti slaptu užkulisiniu įtakingų asmenų ar organizacijų susitarimu veikiausia tokie pat seni kaip ir žmonija. Tyrinėjantieji šį reiškinį pastebi, kad nors didelei daliai tokių teorijų trūksta realaus pagrindo, norinčiųjų tikėti jomis nemažėja. Dėl to kaltas galingas emocinis sąmokslo teorijų užtaisas, sukuriamas įrodymų stokojančius įvykių epizodus užpildant savaip parinktais argumentais, tingumas ar nesugebėjimas ieškoti kitokių galimų aiškinimo versijų ir galybė kitų, ne mažiau žmogiškų veiksnių, pradedant siekiu suversti visą atsakomybę už padarinius kitiems ir baigiant noru tikėti, kad nepaprasti dalykai nutinka tik dėl ypatingų priežasčių.

Sąmokslo teorijų aukso amžiumi neabejotinai tapo praėjęs šimtmetis. Ko verti vien XX a. pradžioje Rusijoje pasirodę antisemitiniai Siono išminčių protokolai, aprašantys tariamus žydų planus užvaldyti pasaulį. Įvairūs nepriklausomi tyrimai parodė, kad visa ši rašliava buvo carinės Rusijos slaptųjų tarnybų sukurta klastotė, didelė dalis teksto nurašyta nuo Šveicarijoje išleisto satyrinio kūrinio „Dialogas pragare tarp Makiavelio ir Monteskjė“ (pranc. „Dialogue aux enfers entre Machiavel et Montesquieu“).

Nors britų laikraštis „The Times“ tai paskelbė dar 1921 m., per pastaruosius 80 m. ši žinia pasiekė anaiptol ne visų ausis.

O gal tiesiog ne visi ja patikėjo – antraip vargu ar būtų prieš kelerius metus radęsi liūdnai Lietuvą pasaulyje išgarsinę dienraščio „Respublika“ kūriniai apie žydus ir gėjus.

Geriau ar prasčiau susuktos sąmokslo teorijos lydėjo bemaž kiekvieną išties skausmingos XX a. istorijos žingsnį, tačiau įdėmaus psichologų, sociologų, filosofų ir kitų visuomenės virsmus tyrinėjančių specialistų dėmesio jos sulaukė tik 7-ąjį dešimtmetį.

Dingstimi giliau pažvelgti į šį reiškinį ir jo poveikį tapo vadinamosios Voreno (Warren) komisijos, tyrusios JAV prezidento Džono F. Kenedžio (John F. Kennedy) nužudymo aplinkybes, išvados, kuriose paskelbta, kad mirtinus šūvius į šalies vadovą paleidęs žudikas Ly Harvėjus Osvaldas (Lee Harvey Oswald) veikė vienas. Paaiškinimas amerikiečiams pasirodė pernelyg paprastas ir vien todėl neįtikimas.

Vėliau pasauliui lygiai taip pat buvo sunku patikėti, kad 1981 m. Joną Paulių II sunkiai sužeidęs turkas Mehmetas Alis Agdža (Mehmetas Ali Agca) veikė vienas pats, be popiežiaus nekentusių Rytų Europos saugumo tarnybų nurodymo, arba kad JAV prezidento administracija nieko nežinojo apie gresiančius 2001 m. rugsėjo 11-osios išpuolius. Arabų pasaulyje netgi sklando versija, kad iš tikrųjų užgrobtais keleiviniais lėktuvais atakuoti JAV statinius nurodė ne teroristų vadeiva Osama bin Ladenas, o Izraelio žvalgybos agentūra „Mossad“.

JAV valdžia gali išsinerti iš kailio, aiškindama, kad karo bazėse neslepia ateivių erdvėlaivių, Vatikanas gali kiek tinkamas kratytis ryšių su masonais ir Italijos mafija, Rusijos specialiosios tarnybos – į valias dievagotis nenuodijusios poloniu buvusio žvalgybininko Aleksandro Litvinenkos. Net jei vieną gražią dieną būtų pateikti patys tikriausi faktai ir patys originaliausi dokumentai, vis tiek liktų apsčiai jais netikinčių, nes tokia tiesa būtų ir per daug paprasta, ir neįdomi.

Lengvas atsakymas?

Žmogus taip sukurtas – jis linkęs manyti, kad rimto įvykio priežastis turi būti ne ką mažiau rimta, teigia specialistai. Britanijos psichologų draugija 2003 m. paskelbė atlikusi eksperimentą, kurio metu tiriamiesiems pateikė keturias įvykio versijas: užsienio šalies prezidentas per pasikėsinimą 1) žiauriai nužudomas, 2) sužeidžiamas, bet išgyvena, 3) sužeistas išgyvena, bet vėliau miršta nuo širdies infarkto, 4) lieka gyvas ir sveikas.

Visų versijų aplinkybės buvo vienodos, skyrėsi tik pasikėsinimo baigtis, tačiau „ypatingaisiais atvejais“, t. y. kai prezidentas žūsta, tiriamieji buvo kur kas dažniau linkę įtarti, kad be sąmokslo čia neapsieita.

„Žmonės galbūt net nesamais dalykais tiki dėl įvairių priežasčių: kad palengvintų sau gyvenimą, dėl vaikystėje išmoktų elgesio tipų, labiau kraštutiniais atvejais – dėl ligos, pvz., paranojos, kuriai būdingas perdėtas įtarumas ir visur vaidenasi vieni „blogiukai“, pikti kėslai, teroristai ir vagys. Perdėtas įtarumas gali būti ir kaip asmenybės bruožas, ir kaip asmeninės patirties padarinys, kai žmogus iš tiesų vienaip ar kitaip yra nukentėjęs, tarkim, atleistas iš darbo keistomis aplinkybėmis“, – vardija Daiva Balčiūnienė, Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė. Kitas svarbus aspektas yra tas, kad tikėjimas sąmokslo teorijomis žmonėms leidžia atsakomybę dėl vienų ar kitų įvykių perkelti kitiems, o ne prisiimti ją patiems. Tai ypač pasakytina apie klasikines sąmokslo teorijas, kuriose turčių ir galingųjų elitas susimoko veikti prieš paprastus ir skurdžius žmonelius.

„Tikėjimą sąmokslo teorijomis greičiausia gimdo natūralus žmonių noras tikėti, kad visa tiesa slypi „kažkur anapus“, kad egzistuoja kažkokios galingesnės už paprastus žmones jėgos, valdančios paprastų masių likimus, – antrina Tomas Janeliūnas, tarptautinių santykių ir politikos mokslų docentas. – Paprastai tokios teorijos kyla iš menko žinojimo, apskritai neturėjimo informacijos apie sudėtingus politinius, teisinius ar ekonominius reikalus, kuriems siekiama pritaikyti kokį vieną nesudėtingą atsakymą, esą „tai yra kažkam naudinga“, esą tai yra kažkieno „didžiojo žaidimo dalis“.

Polinkis visur įžvelgti sąmokslus retai būna būdingas visai visuomenei. Dažniausia, anot doc. Janeliūno, egzistuoja tam tikros socialinės grupės, kurioms šios teorijos patrauklios.

„Kita vertus, Lietuvoje galbūt didesnė dalis visuomenės yra mažiau informuota arba turi mažiau galimybių pasitikrinti gaunamą informaciją. Dėl to Lietuva ir visos posovietinės visuomenės apskritai yra imlesnės sąmokslo teorijoms, nes čia žmonės dar nėra pratę savarankiškai tikrintis informacijos, pagaliau ieškotis duomenų, kurie jiems būtų naudingi ar reikalingi, ir todėl labiau pasikliauja gandų lygio šaltiniais“, – svarsto specialistas.

Maitina pinigai

„Negaliu pasakyti, kad būtent tik Lietuvos visuomenė palanki sąmokslo teorijoms tarpti. Taip yra visame pasaulyje. Kur sukasi pinigai, ten visada yra ir sąmokslo teorijų. Tik šalyse, kurios yra labiau išsivysčiusios, stabilesnės, tos teorijos labiau nukreiptos į dorovę, moralę“, – linkęs manyti Arnas Klivečka, per regioninę „5 kanalo“ televiziją rodomos laidos „Sąmokslo teorija“ autorius ir vedėjas.

Laidos pavadinimą p. Klivečka prisipažįsta pasiskolinęs iš taip pat pavadinto Holivudo filmo, kuriame Melas Gibsonas vaidino taksistą, po kažkokių bandymų įgijusį keistą savybę iš laikraščių straipsnių pavadinimų ir eilučių sudėlioti tam tikro veiksmo, turėdavusio įtakos galutiniam rezultatui, pavadinimą.

„Lygiai taip pat ir „Sąmokslo teorijoje“ – visos žinios paremtos dienraščių publikacijomis ir žinių laidomis. Kiekvienas kanalas ir kiekvienas dienraštis tą pačią žinią pateikia vienodai, tačiau ją komentuoja arba traktuoja visiškai skirtingai. Iš to galima susidėlioti tam tikrą logišką įvykių grandinę, kuri veda prie rezultato“, – dėsto pašnekovas.

Paprašytas prisiminti labiausia atmintin įstrigusią savo pasakotą istoriją, p. Klivečka mini mokesčių mažinimo naftos gavybos bendrovėms įstatymo pataisas. Iš pradžių jas teikė vienų politinių jėgų parlamentarai, vėliau, tomis pataisomis pradėjus domėtis žurnalistams, Seime jos staiga buvo atmestos, bet praėjus keliems mėnesiams ramiai „prastumtos“ su kitų politinių partijų atstovų pagalba. Tai, pasak laidos autoriaus, leido naftos gavybos bendrovėms „pasitaupyti“ iki 50-70 mln. Lt, o pataisas teikusieji politikai iš naftininkų sutaupytų pinigų esą galėjo gauti „juodosios“ paramos.

„Politinė situacija nėra šiaip veiksmas – tai yra veiksmas dėl ko nors, bet tik ne dėl valstybės. Na, išskyrus nebent kokį nors sumautą pareiškimą, tarkim, dėl Rusijos išpuolio prieš Lenkiją, Didžiąją Britaniją ar panašiai“, – įsitikinęs p. Klivečka.

„Suprantu, kad pats tiki, jog sąmokslo teorijos egzistuoja?“ – klausiu.

„Be abejo! O tu netiki?“ – klausia p. Arnas.

„VŽ Savaitgalio“ pašnekovui atsakau, kad visada mėginu ieškoti paaiškinimo, ar negalėtų būti ir kitaip.
„Bet akivaizdu, kad kitaip nebūna. Bet kokiu svarbiu klausimu yra susiderėta. Pavyzdžiui, yra viena didelė bendrovė, kurios niekas neliečia, niekas jai nieko nesako, niekada prie jos neprisikabina. Kalbėdama apie vieną privatizavimo sandorį, valstybės kontrolierė Rasa Budbergytė buvo iškėlusi gal keturis kraupius pažeidimus, bet apie juos neparašė nė vienas dienraštis. O kita kur kas mažesnė kompanija (aš jos neginu) kliūva, nesvarbu ką darytų. Ji mažiau įtakinga, matyt, „varto“ mažesnį kapitalą, ją galima ir pulti“, – kalba p. Klivečka.

„Taigi – už viską sumokėta ir viskas teisėta?“ – kamantinėju toliau.

„Aš taip įsivaizduoju. Su tais, kurie „suka“ didelius pinigus, bet kuriam politikui geriau sutarti. Juk ir aš tos bendrovės neįvardiju, nes nežinau, kaip gali pasisukti kanalo ir jo savininkų pozicija. Iš kur aš žinau, gal ir po šito interviu man paskambins ir pasakys: atleisk, bičiuli-“ – svarsto p. Klivečka.

Emocinis užtaisas

„Lietuvoje iš tikrųjų daug neskaidrių interesų grupių susitarimų ir panašių dalykų, tačiau aš labiau linkęs vadinti juos tiesiog elementariais korupciniais reiškiniais ir jų nemitologizuoti. Svarbiausia – rinkti ir skleisti visuomenei informaciją apie tokius reiškinius. Kol kas mus pasiekia tik nuotrupos apie juos, ir dėl tokio fragmentiškumo jie dažniausia apauga įvairiais gandais. O gandai yra bene geriausias pagrindas rastis visokiausioms sąmokslo teorijoms“, – teigia doc. Janeliūnas.

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų specialistas sako pats esąs labiausia suintriguotas bandymo Lietuvoje sukurti sąmokslo teoriją apie valstybininkų klaną. Pasak doc. Janeliūno, ši teorija – gana klasikinio tipo, patrauklaus siužeto, su galingu emociniu užtaisu: pasirodo, netgi tie, kuriais ilgą laiką buvo tikima ir į kurių rankas buvo atiduotas vos ne visas valstybės likimas, veikė prieš Lietuvos interesus. Kita vertus, specialistui ši teorija atrodo unikali tuo, kad iš esmės pakerta pasitikėjimo Lietuvos valstybe likučius, kurių dar galėtų turėti sąmoningas pilietis.

„Ko gera, nėra nei žmogaus, nei valdininko be jokios nuodėmės. Jeigu tos nuodėmės surikiuojamos iš eilės ir susiejamos su įvairiais politiniais ar socialiniais reiškiniais, neišvengiamai gaunama sąmokslo teorija. Toks receptas turbūt tinka bet kokiai sąmokslo teorijai, ir užgniaužti jos plitimą, matyt, galima tik gryna informacija. Tik bėda ta, kad sąmokslo teorijos sukuria galingą emocinį foną, pro kurį dažniausia nebegali prasiveržti net racionaliausi argumentai“, – aiškina specialistas.

Dėl šios priežasties sąmokslo teorija apie valstybininkų klaną, anot docento, verčia susirūpinti, nes tikrai turės įtakos jau vien dėl to, kad bendras pasitikėjimas Lietuvos valstybe neišvengiamai dar labiau kris arba ilgesnį laiką neatsikurs. Pati teorija veikiausia turi kokį nors pagrindą, bet šiuo atveju, teigia pašnekovas, naudingiausia būtų ne plakti bendro aukščiausių valstybės pareigūnų sąmokslo, nukreipto prieš Lietuvą, kokteilį, o stengtis tiksliai išsiaiškinti konkrečius korupcijos arba asmeninių interesų iškėlimo virš valstybės interesų atvejus.

Politinis ginklas

Iš tiesos skiedros priskaldytas sąmokslo teorijų vežimas XXI a. įgauna pagreitį ir virsta galingu propagandiniu ginklu.

Sąmokslu aiškinamus reiškinius žmonėms labai paranku vertinti emociškai, tad jie dažniausia metami į rinkimų kovas: sužadina fantaziją, o pyktį dėl įvairiausių nesėkmių leidžia nukreipti į konkretų objektą, dažniausia – tuo metu valdžioje esančią jėgą.

„Tas, kuris sukuria ir pateikia visuomenei sąmokslo teoriją, iš esmės paleidžia savarankiškam gyvenimui galingą užtaisą, atitraukiantį dėmesį nuo rimtesnių, racionalesnių argumentų. Ir emociškai tas užtaisas rinkėjų yra priimamas geriau ir greičiau negu sudėtinga ir racionali informacija, kurią reikėtų apgalvoti, įvertinti, galbūt net prireiktų specifinių žinių“, – pažymi doc. Janeliūnas.

Nuo sąmokslo teorijų neatsiejama emocija yra patraukli bemaž visiems – jos kerams menkai padeda atsispirti išsilavinimas ar nugyventi metai. Pasak psichologės Balčiūnienės, šiuo atveju yra du veiksmingiausi vaistai: branda, kurios mūsų visuomenei trūksta bene labiausia, ir išmintis, leidžianti žvelgti į reiškinius per atstumą.
„Žmogus pasirenka, kuo tikėti. Brandžios ir kūrybiškos asmenybės sąmokslo teorijomis linkusios tikėti mažiau. Iš tikrųjų jos gali priimti jas kaip vieną tikėtiną variantą, bet kartu neatmeta ir kitų galimybių, – teigia ji. – O tikintiems tokiomis teorijomis nereikia stengtis įrodyti savo tiesų. Tiesiog pripažinkime, kad kiekvienas turime teisę pareikšti savo nuomonę tokią, kokia ji yra.“

Views All Time
Views All Time
1693
Views Today
Views Today
1
0 0