Kaip gimsta sąmokslo teorija? Ar visada ji susijusi su antisemitine vaizduote? Ar tai tik paranojos išraiška? O gal tai šešėlinė politinė teorija, menine išmone ir logine argumentacija klojanti pamatus alternatyviai moderniojo pasaulio sampratai? Siūlau keletą literatūrologinių ir politologinių siužetų, neblogai atveriančių šios moderniosios pamišimo formos pavojus socialinei taikai ir adekvačiam pasaulio suvokimui.

Nuo jėzuitų iki žydų

Įdomu, kad su žydais, tai yra kosmopolitais pagal apibrėžimą, XIX amžiaus literatūrinė (o netrukus ir jai iš paskos sekanti politinė) vaizduotė pradeda sieti slaptųjų draugijų veiklą ir iš jos išplaukiantį pasaulinį sąmokslą, kurio tikslas esą yra užvaldyti visą likusį – tamsų ir neišsilavinusį – pasaulį.

XIX amžiaus viduryje populiaraus prancūzų rašytojo Eženo Siu (Eugène Sue) romanuose (tokiuose kaip „Paryžiaus paslaptys“) pradėta eksploatuoti jėzuitų sąmokslo teorija kitų rašytojų buvo pasigauta ir apipinta įvairiomis variacijomis. Prabilta ir apie italų patriotų karbonarų ryšius su masonais, ir apie Napoleono III sąmokslą prieš Prancūzijos Respubliką.

Moriso Žoli (Maurice Joly) 1864 metais išleistame pamflete diskutuoja liberalizmą bei moralią politiką ginantis Šarlis Monteskjė (Charles Montesquieu) ir Napoleono III politiniam cinizmui atstovaujantis Nikolo Makiavelis (Niccolò Machiavelli). O 1868 metais vokiečių grafomanas ir paskvilių autorius Hermanas Gedšė (Hermann Goedsche) išleidžia savo romaną „Biaricas“, kuriame pirmą kartą be užuolankų prabylama apie pasaulinį žydų sąmokslą.

Kaip pastebi italų rašytojas, literatūros teoretikas ir semiotikas Umbertas Eko (Umberto Eco), tyrinėjantis literatūrinės vaizduotės santykį su paranojiška politine vaizduote, Sero Džono Retklifo (John Retcliffe) pseudonimu prisidengęs H.Gedšė paprasčiausiai nukopijavo Aleksandro Diuma (Alexandre Dumas) romano „Džiuzepė Balzamo“ sceną, kurioje grafas Kaliostro susitinka su iliuminatais (užuomina į okultistų ir tamplierių pasekėjų sukurtą slaptą ložę) ir susimoko pagrobti karalienės karolių vėrinį. Tik vietoj masonų ir tamplierių H.Gedšė pasirenka 12 Izraelio genčių, kurios Prahos kapinėse atlieka okultinį ritualą ir rengia slaptą pasaulio užvaldymo planą.

Tolimesnė žydų-masonų pasaulinio sąmokslo teorijos istorija buvo stulbinančiai paprasta. Po penkerių metų nuo H.Gedšės literatūrinės mistifikacijos pasirodymo 1873-iaisiais ta pati istorija papasakojama Rusijoje pasirodžiusiame pamflete „Žydai – pasaulio valdovai“. Visa tai pateikiama kaip tikras žurnalistinis reportažas. 1881 metais šis falsifikatas išspausdinamas Le Contemporain, Prancūzijoje. Autorystė priskiriama anglų diplomatui serui Džonui Redklifui (John Readcliff).

Po 1894-1898 metais vykusios Alfredo Dreifuso (Alfred Dreyfus) bylos Prancūzijoje sparčiai plintant antisemitizmui, 1896 metais pasirodo Fransua Burnano (François Bournand) romanas „Žydai – mūsų amžininkai“, kuriame apie pasaulio užvaldymą prabyla Didysis Rabinas… Džonas Redklifas (John Readclif). A.Diuma išgalvotas slaptas masonų susitikimas susilieja su E.Siu išgalvotu slaptu jėzuitų planu, kurį M.Žoli savo ruožtu peradresuoja Napoleonui III, ir galiausiai virsta Didžiojo Rabino kalba. Štai tokia būtų sąmokslo teorijos literatūrinių transformacijų grandinė.

Kaip gimė „protokolai“

Šią grandinę įspūdingai užbaigė Piotras Ivanovičius Račkovskis – tamsi ir grėsli asmenybė. Savo laiku įtartas turėjęs ryšių su revoliucionieriais ir nihilistais, vėliau P.Račkovskis atgailavo ir, idant išpirktų savo jaunystės paklydimus, pradeda dirbti Ochrankai ir dar artimai susidraugauja su Rusijos Liaudies Sąjunga (žmonių paprastai vadinta juodašimčiais) – kraštutinės dešiniosios pakraipos teroristine organizacija, kurioje aktyviai dalyvavo ir užsakymus vykdė kriminalinis elementas.

Iš pradžių Ochrankos (carinės Rusijos slaptosios policijos) informatorius, o vėliau ir jos užsienio skyriaus vadovas, P.Račkovskis ilgą laiką veikė Paryžiuje ir buvo palaikomas įtakingo politinio globėjo, reformatoriškai nusiteikusio tuometinio Rusijos finansų ministro kunigaikščio Sergejaus Vitės. Norėdamas pagelbėti savo patronui kaip nors sukompromituoti jo politinį varžovą Elį de Sioną (Elie de Cyon, Rusijoje žinotą Iljos Ciono vardu, – jo būta žymaus žurnalisto, iš Rusijos emigravusio į Prancūziją ir atsivertusio į katalikybę), P.Račkovskis suruošė slaptą kratą E.de Siono namuose, surado politinį pamfletą, kurio fabulą ir problematiką E.de Sionas nukopijavo nuo M.Žoli teksto, nukreipto prieš Napoleoną III. Tik N.Makiavelio idėjas E.de Sionas priskyrė savo oponentui kunigaikščiui S.Vitei.

Būdamas aršus antisemitas (o veiksmas vyko A.Dreifuso bylos metu), P.Račkovskis greitai sumojo, ką daryti. Paėmęs E.de Siono tekstą, jis išbraukė visas nuorodas į S.Vitę, o visas N.Makiavelio idėjas (priskirtas S.Vitei) peradresavo žydams. P.Račkovskį įkvėpė ir pati E.de Siono pavardė, kuri nuoširdaus antisemito ausiai negalėjo nekelti atitinkamų asociacijų.

Štai taip ir gimė garsieji „Siono išminčių protokolai“, sufabrikuoti iš XIX amžiaus vokiečių ir prancūzų antisemitinių pamfletų (išskyrus M. Žoli, kurio tekstas nieko bendra neturi su žydais). Netrukus fanatiškas ir pusiau pamišęs rusų vienuolis Sergejus Nilus, Antikristo atėjimą tiesiogiai siejęs su pasauliniu žydų sąmokslu, išleido „Siono išminčių protokolus“, tapusius jo paties veikalo „Didybė menkystėje“ („Velikoje v malom“) priedu.

Organizuota neapykanta

„Protokolai“ susilaukė liūdnos šlovės: jie tapo visų Europos antisemitų, kūnu ir siela atsidavusių savo šventam reikalui, parankine knyga, jais buvo teisinami pogromai Rusijoje, o galų gale jie pateko ir į ypatingo skaitytojo – Adolfo Hitlerio – rankas.

Kaip žinia, šios knygos pamokos A.Hitleriui ir Jozefui Gebelsui (Joseph Goebbels) nenuėjo veltui – „Siono išminčių protokolai“ buvo pagarbiai ir iškilmingai įtraukti į nacių politinės retorikos ir propagandos repertuarą. Dar daugiau – naciai šventai įtikėjo į Siono išminčių egzistavimą ir jų pasaulinio sąmokslo idėją.

Kitaip tariant, naciai save traktavo kaip negatyvią Siono išminčių kopiją, turinčią pranokti originalą. Tad literatūrinės fantazijos anaiptol nėra nekaltas dalykas masių pamišimo ir globalinių manipuliacijų epochoje, lygiai kaip nėra jos izoliuotos nuo paranojiškos politinės vaizduotės arba nuo sąmoningų ciniškų politinių manipuliacijų.

Naujas opiumas liaudžiai

Verta pridurti, kad žydų-masonų pasaulinio sąmokslo teorijai pradžią davė Rožės kryžiaus ordino bei iliuminatų mitai, Didžiąją prancūzų revoliuciją kildinę iš masonų ložių sąmokslo. Šiuos mitus su šia revoliucija pirmasis susiejo abatas Baruelis (abbé Barruel), kuris savo veikaluose tamplierių ordino žlugimą vaizdavo kaip susiformavimą slapto sąjūdžio, kurio tikslas buvo sunaikinti monarchiją ir popiežiaus valdžią.

XVIII amžiuje tamplierių liekanos esą užvaldė masonus ir sukūrė kone šėtonišką slaptą literatūros akademiją, kurios nariai buvo Volteras (Voltaire), Denis Didro (Denis Diderot) ir kiti garsūs Švietimo epochos mąstytojai. Iš šitos slaptos grupuotės susiformavo jakobinai, kuriuos savo ruožtu kontroliavo dar slaptesnė organizacija – Bavarijos iliuminatai. Prancūzų revoliucija ir buvo logiška jų sąmokslo atomazga.

Ironiška, kad prisiskaitęs šitų pamfletų, taip pat ir XX amžiaus prancūzų istoriko Ogiusteno Košeno (Augustin Cochino), plėtojusio sąmokslo teoriją Didžiajai prancūzų revoliucijai paaiškinti, veikalų, savąją sąmokslo teorijos versiją sukūrė ir žinomas rusų antisovietinis disidentas matematikas Igoris Šafarevičius. Savo esė „Rusofobija“ I.Šafarevičius išplėtojo „mažosios tautos“ teoriją („mažosios tautos“ terminą „nukalė“ O.Košenas). Pastarąją, pasak jo, sudaro į savąją visuomenę (kurią I.Šafarevičius vadina „didžiąja tauta“) menkai integruotų ar netgi jos paraštėje sąmoningai egzistuojančių ir jai atvirai priešiškų kosmopolitinių intelektualų grupės.

Kosmopolitiniai intelektualai, nejaučiantys jokių sentimentų savajai visuomenei ir būdami psichologiškai atsiję nuo jos, nuolat kuria radikalaus pasaulio pakeitimo scenarijus, sykiu svajodami apie savo būsimą valdymą ir „didžiosios tautos“ radikalų reformavimą. Jiems, anot I.Šafarevičiaus, visuomenė tėra eksperimentų poligonas, naujų socialinių ir politinių idėjų praktinio išmėginimo laukas.

„Mažoji tauta“ jaučiasi atstumta ir svetima „didžiosios tautos“ istorijai, tradicijoms ir kultūrai. „Mažoji tauta“ suprojektavo didžiąsias prancūzų bei rusų revoliucijas, iš „mažosios tautos“ susiformavo jakobinai ir bolševikai, marksistai ir revoliucionieriai profesionalai. Kadangi „mažoji tauta“ yra intelektualių kosmopolitų rinkinys, visiškai natūralu, kad tokie žmonės niekina istorijoje įsišaknijusių tautų vertybes ir kultūras. Iš čia ir „mažosios tautos“ išpažįstama rusofobija – neapykanta ir priešiškumas viskam, kas rusiška. Savaime suprantama, „mažoji tauta“ ir kosmopolitai I.Šafarevičiui tėra žydų eufemizmai.

Sąmokslo teorija

Sąmokslo teorijos santuoka su kova prieš kosmopolitizmą savo kulminaciją ir tragišką atomazgą pasiekė abiejuose totalitariniuose XX amžiaus režimuose. Rasių kovos teorija lygiai kaip ir klasių kovos teorija šaukte šaukėsi personifikuoto istorinio blogio. Jis nesunkiai buvo surastas. Žydų bankininkų ir komunistų pasaulinio sąmokslo teorija, įrodinėjusi kapitalistinės plutokratijos ir bolševizmo žydiškas šaknis, buvo vienas efektyviausių nacių vykdomo smegenų plovimo įrankių.

Šita demoniška konspiracinės pasaulio vizijos ir kovos prieš kosmopolitizmą santuoka įvyko ir Stalino Sovietų Sąjungoje, šiam po Antrojo pasaulinio karo paskelbus kovą su buržuazinio kosmopolitizmo apraiškomis sovietinėje visuomenėje ir kultūroje, taip pat ir prasidėjus „gydytojų bylai“ (kai Stalinas paskelbė, kad garsūs Sovietų Sąjungos veikėjai buvo sovietų valdžios priešų sąmoningai „nugydyti“, ir tuo pretekstu pradėjo suiminėti žydų kilmės medikus, gydžiusius partinį elitą).

Na, o jei prie kovos prieš kosmopolitizmą ir „gydytojų bylos“ dar pridursime ir Birobidžano projektą (visų žydų deportavimo į „autonominę žydų respubliką“ Tolimuosiuose Rytuose idėją, kurią įgyvendinti sutrukdė tik Stalino mirtis), tai turėsime beveik pilną sovietinės tautų draugystės repertuarą Stalino epochoje.

Įdomiausia čia bene tai, kad Stalinas kosmopolitizmą suprato visiškai taip pat, kaip ir XIX amžiaus „kraujo ir dirvos“ nacionalistai, o vėliau ir naciai: kosmopolitizmas reiškia patriotizmo nebuvimą ir nepagarbą bei abejingumą tautinėms vertybėms. Abiejuose totalitariniuose režimuose žydai tapo ne tik kosmopolitizmo ir civilizacinio svetimumo įsikūnijimu, bet ir simboline nuoroda į abiejų vienas kito tikrai vertų režimų taip nekęstą liberalinę demokratiją.

Views All Time
Views All Time
2192
Views Today
Views Today
1
0 0