Ponas Prezidente, kas sutrukdė Jums įgyvendinti savo pažadą – atsisukti veidu į tautą?

Ponas Prezidente

Š. m. kovo 10 d. žurnalistas E. Jakilaitis surengė didžiulį politinį televizijos šou, kurio tikslas – dar kartą pamėginti įtikint klausytojus bei žiūrovus tuo, kad didžiausią indėlį kovoje už Lietuvos nepriklausomybę įnešė kaip tik LKP ir gauti teisę pirmajame Lietuvos istorijos vadovėlio puslapyje įdėti Antano Sniečkaus, Algirdo Brazausko ir Kazimieros Prunskienės atvaizdus.

Kai šį mėginimą bandė sutrukdyti Vytautas Landsbergis, iš jo buvo atimtas žodis… Tada liudytoju buvote pakviestas Tamsta.

Studijuodamas istoriją buvau įtikintas, jog vienu pagrindiniu istorijos šaltiniu yra žmogus, gyvas istorinių įvykių liudytojas.

Straipsniai 1 reklama

Kai po V. Landsbergio liudytoju E. Jakilaitis iškvietė Jus, sunerimau. Juk iš mano vaizduotės dar neišdilo (ir niekada neišdils) K. Prunskienės vyriausybės buvusio vidaus reikalų ministro ir pačios premjerės 2000 02 16 apdovanojimo Gedimino ordinais paveikslas. Kadangi to gėdingo akto niekada neatšaukėte, buvau įsitikinęs, kad ir šį kartą nesugebėsite atsigręžti veidu į Tautą ir į jos garbingą istoriją.

Tiesa, pernai savo priešrinkiminės agitacijos įkarštyje susijaudinęs žadėjote tai visos Tautos džiaugsmui ir didžiulei vilčiai. Kai šįmet Lietuvos patriotai į dienos šviesą išvilko du čekistus – A. Pocių ir A. Valionį, tikėjausi, kad tie patriotai sulauks bent žodinės Jūsų padėkos. Tačiau patriotai apstulbo išgirdę iš Jūsų lūpų piktą „raganų medžiotojų“ pravardę.

Prezidente, 1945 metų gegužį gyvenote Vokietijoje, lankėtės išvaduotose iš nacių okupacijos Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje, Danijoje gal ir Norvegijoje. Ar girdėjote, kad patriotai neretai net be jokio teismo šaudę nacių kolaborantus, kur nors ir kieno nors būtų koliojami „raganų medžiotojais?“ Šiuos žodžius dažnai vartodavo tik lietuviškieji kolaborantai po Kovo 11 d.

Dar labiau pritrenkė Jūsų akibrokštas siūlyti Konstitucinio Teismo teisėja (su 50 kartu didesniu mėnesiniu atlyginimu, palyginus su buvusio kolchozinio baudžiauninko pensija) kolaborantę T. Birmontienę. Kur įžvelgiu jos kolaboravimą?

Sovietinis melas, kovotojų už Lietuvos laisvę švento atminimo niekinimas yra dvasinio genocido įrankis. O dvasinis genocidas, Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus žodžiais, yra daug baisesnis už fizinį genocidą.

1957 m. Šv. Kalėdų pirmąją dieną teko susidurti su dabartinės Konstitucinio Teismo teisėjos Birmontienės tėvu. Elgesys, visos manieras, veido išraiška rodė, kad šis prokuroru tapęs stribas yra pasiuntęs į aną pasaulį (kulka ir savo parašu) šimtus Lietuvos laisvės kovotojų-partizanų. Gal dar prieš kelis mėnesius tėvas ir gražiausiame sapne nesapnavo, kad už jo idėjų įgyvendinimą savo disertacijoje duktė jo neapkenčiamoje nepriklausoma tapusioje Lietuvoje užsivilks Konstitucinio Teismo teisėjos togą… Netikiu, kad buvęs stribas už tai jaučia Jums pagarbos ir dėkingumo jausmą. Tai tvirtinu todėl, kad per daug gerai pažįstu visą stribų giminę…

Žinoma, nusižeminęs maldaudamas „darbiečių“ balsuoti už T. Birmontienę Lietuvai per daug nepakenkėte. Kaip parodė sąmokslas prieš Prezidentą R. Paksą, tarp Konstitucinio Teismo teisėjų pakanka tokių, kurie visada yra pasiruošę paskelbti ir patį niekšiškiausią nuosprendį (nors tai ne jų prerogatyva). Tad Birmontienės balsas nieko nelems. Ji Lietuvai buvo pavojingiausia dirbdama Prezidentūroje. Prezidentūroje gan daug dorų žmonių, tad Birmontienės išėjimą į KT jie sutiko su dideliu palengvėjimu.

Sugrįšime prie Jūsų liudijimo kovo 10 d. E. Jakilaitis paklausė Tamstą, kaip vertinate pirmojo po Kovo 11 d. LR Prezidento rinkimus. Su didele širdgėla tenka konstatuoti, kad 1993 metų politinėje Lietuvos situacijoje dar šiandien labai silpnai orientuojatės.

1989 m. spalio mėnesio antroje pusėje nuvykęs į JAV pasakojau, kad to mėnesio 16 ar 17 d. „Lietuvos rytas“ išspausdino ilgą straipsnį, kurio autorius siūlė rinkti LTSR prezidentu A. Brazauską. Įspėjau, kad M. Gorbačiovas labai nori suteikti Lietuvai tokį politinį statusą, kokį tuo metu turėjo Tatarstanas, Baškirstanas, Mordovijos, Marių ir kt. „nepriklausomos respublikos“ bei tokių respublikų prezidentai. Perskaitykite A. Brazausko knygelę pavadinimu „Lietuviškos skyrybos“. Ten jis aiškina, jog „nepriklausoma LTSR buvo paskelbta 1990 m. vasario 7 d.“. Kodėl A. Brazauskas tuo metu netapo M. Gorbačiovo dekretu paskirtas LTSR prezidentu, šiandien nelengva paaiškinti. Greičiausiai todėl, kad tuo metu Sąjūdis iš LKP ir KPSS politinio pastumdėlio tapo rimta politine jėga. Ir todėl, kad pats M. Gorbačiovas buvo leidęs 1990 02 24 LTSR AT rinkimus, tikėdamasis, jog AT pirmininku bus išrinktas ne kas kitas, o A. Brazauskas. Tada, jo manymu, tokia AT nesunkiai galės išrinkti A. Brazauską Lietuvos Respublikos Prezidentu. Viską sumaišė prof. V. Landsbergio išrinkimas AT pirmininku.

Nesu tvirtai įsitikinęs, bet darau prielaidą, kad Algirdas Mykolas po 5 dienų vizito į Kremlių (03 12 – 03 16) sugrįžo į Vilnių „prifarširuotas“ M. Gorbačiovo instrukcijų, viena kurių reikalavo iš jo užgrobti Lietuvos Respublikos vykdomąją valdžią – Vyriausybę. Kaip rodo 1990 03 17 AT posėdžio stenograma, LKP tai pavyko be didelių pastangų.

1990-1992 m. K. Prunskienės, G. Vagnoriaus, o vėliau A. Abišalos „ekonominės reformos“ nuteikė prieš „Landsbergio valdžią“ ypatingai kaimo gyventojus, nors kaime Sąjūdis neturėjo didelės įtakos. Tai suvokdami kai kurie šviesesnio proto AT deputatai žodžiu ir raštu reikalavo nepaleisti AT ir neruošti priešlaikinių Seimo rinkimų. Tačiau G. Vagnoriui pavyko apgauti V. Landsbergį ir pasiekti AT paleidimo. Nieko nepadėjo LLL vardu paskelbti keli argumentuoti straipsniai, įspėję nerengti Seimo rinkimų, kuriuos Sąjūdis katastrofiškai pralaimės.

Rusijos žvalgyba sukėlė ant kojų Lietuvos politinių davatkų armiją, kuri paskelbė AT paleidimo priešininkus Tautos išdavikais. Jie buvo spjaudomi tiesiogine ir perkeltine prasme ir palydimi šūksniais: „Išdavikas! Niekšas! Išgama!“

1992 10 25 rinkimus, kaip ir reikėjo tikėtis, Sąjūdis skaudžiai pralaimėjo. A. Brazauskas buvo paskelbtas Laikinuoju Lietuvos prezidentu. Ką tai reiškė? Tai priminė Tautai neseną praeitį – 1990 03 11, kurią G. Vagnoriaus pasiūlymu K. Prunskienė buvo pasiūlyta Laikinąja ministrų tarybos pirmininke, o po kelių dienų – išrinkta Lietuvos vyriausybės pirmininke.

Susidarė katastrofiška LR politinė padėtis – visos trys Lietuvos valdžios – aukščiausioji, vykdomoji ir teisminė – komunistų rankose. Na ir „ketvirtoji“ – žiniasklaida – irgi jų. Lietuvai grėsė valstybingumo praradimas.

Prunskienės, Vagnoriaus, Abišalos „reformos“ sugriovė kadaise buvusį didžiulį V. Landsbergio autoritetą. Kito rimto kandidato politinė dešinė nebeturėjo. Visų akys nukrypo į Lietuvos ambasadorių Vašingtone ir prie Švento Sosto S. Lozoraitį.

Tada ir komunistai su socialdemokratais (būsimais A. Brazausko partijos nariais) užsidegė meile S. Lozoraičiui. Idėja siūlyti LR Prezidento postą S. Lozoraičiui greičiausiai subrendo Kremliuje. Tokią išvadą patvirtina komisijos, pasiųstos į Varšuvą tartis su ten atskridusiu S. Lozoraičiu personalinė sudėtis – iš trijų derybininkų, atvykusių iš Lietuvos, vienas komunistas ir du sukomunistėję socialdemokratai… Tenka tik apgailestauti, kad V. Landsbergis pasitikėjo tais žmonėmis, kurie aktyviai talkininkavo K. Prunskienei jos sukeltame 1991 01 07 kainų sąmoksle prieš Lietuvą.

O ką Jūs, Prezidente, kovo 10 d. papasakojote Tautai apie 1993 metų LR Prezidento rinkimus?

Paklaustas, kaip vertinate pirmuosius Lietuvos Prezidento rinkimus, atsakėte: „labai teigiamai“. Jūsų žodžiais, rinkimai vykę prisilaikant visų politinės demokratijos principų. Toks tvirtinimas nusižengia tiesai. Kadangi buvau tų įvykių liudininkas, turiu teisę konstatuoti, kad rinkimai vyko politinio sąmokslo aplinkybėmis.

Nors pretendentas į prezidentus S. Lozoraitis prašė nesteigti jokių štabų jam remti, bet tokių Vilniuje buvo net du. Pirmajam vadovavo E. Gentvilas, o antrajam – buvęs premjeras A. Abišala. E. Gentvilas netrukdė lankytis jo štabe. Tačiau mane nuliūdino tai, jog štabas disponuoja tik keliais S. Lozoraičio portretais ir viena plona brošiūrėle. Jokios rimtos antibrazauskinės agitacinės literatūros S. Lozoraitis neturėjo…

Kažkas patarė nueiti į A. Abišalos vadovaujamą štabą (pavadintą centriniu), kuriame esą daug agitacinės literatūros. Į mano prašymą duoti tokios literatūros A. Abišala atsakė man nesuvokiama neapykanta. Supratau, jeigu tokia agitacinė literatūra ir buvo gauta, ji sąmoningai sunaikinta…

Nusprendžiau išleisti anksčiau savo paruoštą knygelę „Antanas Terleckas prieš Algirdą Brazauską“, kurioje buvo išspausdinta mano 1992 04 02 kalba Vilniaus I apylinkės teisme, į kurį mane buvo padavęs A. Brazauskas už kalbą, pasakytą prie Martyno Mažvydo bibliotekos 1991 08 23. E. Gentvilo štabas atsisakė ją priimti. Vos įsiūliau 10 egz. štabo nariui, JAV lietuviui Dariui Sužiedėliui…

Kaip galima buvo laimėti Prezidento rinkimus neturint jokios agitacinės literatūros?

Nusprendžiau parašyti į „Lietuvos aidą“ straipsnį ir įrodyti, jog A. Brazauskas, kaip buvęs LKP CK pirmasis sekretorius, aktyviai kovojęs prieš Lietuvos nepriklausomybę, neturi moralinės teisės tapti Respublikos prezidentu.

S. Stoma tikino, kad mano straipsnis surinktas ir bus išspausdintas. Tačiau iki rinkimų likus vos vienai dienai pats redaktorius „apgailestavo“, jog „kažkas mano straipsnį išbarstė“.

Tai dar ne viskas. Telšių štabo S. Lozoraičiui remti vadovo (LLL nario) tvirtinimu, buvo dedama daug pastangų sutrukdyti „Vilties Prezidentui“ susitikti su rinkėjais.

Ir iš vis, kiek rinkiminių apygardų buvo galima aplankyti per 3 savaites, kurios buvo likusios iki rinkimų pabaigos?

O kuo Tamsta galėjote padėti Pretendentui? Ką Jūs žinojote apie LKP nusikaltimus Lietuvai? Ką galėjote papasakoti apie A. Brazausko pastangas išsaugoti Lietuvą Rusijos kolonijos statusu? Ar darėte kokius nors bandymus susitikti su rezistentais? Ar perskaitėte nors vieną LLL leistą griežtai antikomunistinį „Laisvės šauklį“ ar „Vytį“?

Esu įsitikinęs, jog Kremlius buvo gerai apskaičiavęs, kad politinėmis aplinkybėmis, kurios tuo metu buvo susiklosčiusios Lietuvoje, S. Lozoraitis neturi jokių šansų tapti Lietuvos Prezidentu, nes:

1) pretendentas stokojo lėšų rinkiminei propagandai, kai tuo tarpu A. Brazauskas gavo iš Rusijos 3 milijonus (prekėmis);

2) beveik visa žiniasklaida ir po kovo 11 d. liko komunistų rankose;

3) sovietinė propaganda tikino rinkėjus, kad S. Lozoraitis „nežino vietinių sąlygų“;

4) prieš S. Lozoraitį veikė ne vienas tūkstantis KGB rezervistų bei agentų.

Tačiau Kremliui būtinai reikėjo fakto, patvirtinančio, jog A. Brazauskas išrinktas ne „iš vieno kandidato“, o dalyvaujant net oponentui iš JAV. Tik todėl S. Lozoraitis buvo įviliotas į politinį žaidimą, kuris turėjo baigtis pralaimėjimu. Ir didelio Lietuvos patriotu žūtimi…

Tauta labai trokštų, kad Tamsta tikrai atsigręžtumėte veidu į ją. Tereikia labai nedidelių pastangų:

1) atsisakyti Jums primestų KGB rezervistų advokato pareigų;

2) nedrebėti prieš „rezervistų stogą“, kurį sudaro A. Brazauskas, A. Paulauskas ir A. Sadeckas;

3) priversti buvusius KGB Lietuvos filialo vadovus pasakyti, kur užkasti Lietuvos partizanų vadai;

4) bent į Karaliaučiaus krašto problemą pažvelgti prof. V. Landsbergio akimis…

Antanas Terleckas

2005 04 04
Vilnius

Views All Time
Views All Time
1661
Views Today
Views Today
2

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

89 − = 85