Vilnietis Vytautas Šironas, neapsikenkęs kaimynystėje prekiaujančių narkotikų pardavėjų, kelis kartus kreipėsi į policiją, reikalaudamas, kad policininkai išgaudytų prekiautojus kvaišalais. Tačiau, praėjus keturiems metams susirašinėjimo, policijos komisarai iki šiol atsirašinėjo tik kvailais raštais, neva negalintįs nustatyti nusikaltimo sudėties. Todėl V.Šironas kreipėsi į Vidaus reikalų ministrą G. Furmanavičių ir „Laisvo laikraščio“ redakciją, reikalaudamas, kad policija atliktų savo darbą.

„Remiantis per ilgą laiką sukauptais duomenimis, turime rimto pagrindo manyti ir tvirtinti, kad dviejuose mūsų kaimyniniuose butuose (4 ir 16) vyksta intensyvi, o 16-ame ir nenutrūkstama kvaišalų gamyba, – teigia Naugarduko gatvėje gyvenantis V.Šironas. – Nuo 2001 m. iki šiol iš policijos pareigūnų nesulaukėme jokios konkrečios pagalbos. Prie šio pareiškimo pridėtame priede išdėstėme kai kuriuos motyvus, kuriais remiantis prašome Jus, gerb. Ministre, paveikti atitinkamas tarnybas, kurios imtųsi veiksmingų priemonių, kad pagaliau po daugelio metų būtų užkirstas kelias kvaišalų gamybai ir jų platinimui minėtuose butuose. To mes labai trokštame, kad galėtume normaliai gyventi“.

Vytautas Šironas su žmona gyvena Vilniuje, Naugarduko g., viename iš seniausios statybos (45 metai) blokinių namų, kur nėra jokios izoliacijos nuo kaimyninių butų. „Viskas girdisi, viskas uodžiasi ir dar turime bendrą ventiliaciją keliems butams, – pasakojo V.Šironas, – remiantis ilgalaikiais sukauptais duomenimis turime rimto pagrindo manyti ir tvirtinti, kad 2-se (4 ir 16) butuose vyksta intensyvi, o 16-ame ir nenutrūkstama narkotinių medžiagų gamyba ir jų platinimas. Gamyba vykdoma naktimis, o dienomis dažniausiai apdorojama. Ypač suaktyvėja kvaišalų gaminimas prieš išeigines, šventines dienas ir jų metu.

Daug laiko pradėjo, kol išaiškinom gamintojus. Ilgokai delsėme kur nors kreiptis, suprasdami, kad tai yra “žaidimas su ugnimi”. Galutinai įsitikinę ir nematydami kitos išeities, maždaug prieš penkerius metus kreipėmės į NKS ir į mus aptarnaujančią policiją (2-as policijos komisariatas). Deja, po daugybės kreipimosi žodžiu ir raštu į minėtas institucijas, pagalbos telefonu ir net į policijos departamentą, iki šiol nesulaukėme jokios konkrečios pagalbos. Į jaučio odą netilptų surašyti ir papasakoti, kiek mūsų dėta pastangų, kiek kentėta, kiek patirta nuoskaudų, ar net patyčių iš tų, į kurių tiesiogines pareigas įeina ginti žmogų nuo skriaudėjų“.

Kas vadovauja 2-ajam policijos komisariatui?

Šio komisariato vyr. komisaras yra toks pilietis Burdelis, kuris, LL duomenimis, neseniai pats sau parašė pagyrimą, norėdamas gauti premiją ar aukštesnį laipsnį, tačiau ministerijoje į tai pažiūrėjo atlaidžiai – komisaro nei pakėlė, nei pažemino pareigose.

„Narkotikų gamyba minėtuose butuose tebevyksta iki šiol, – pasakojo V.Šironas, – mes nuolat neišsimiegame, bijome nakties, su nerimu laukiame išeiginių ir šventinių dienų, nuolat patiriame stresą, priverstinai ir negailestingai esame nuodijami ir žalojama mūsų sveikata. Kiekvieną dieną ir naktį, nors ir po truputį kvėpuodami kvaišalų nuodais (acetono, acto ir kitokiais net nenusakomais) esame alinami fiziškai. Negana to, būna ir tokių dienų, ypač naktų, kai pasklinda toks nepakeliamai bjaurus dvokas, kad negali rasti sau vietos namuose. Jautiesi tarsi dujų kameroj, nors šok per langą. Tai aitrus, dusinantis, graužiantis gerklę, dirginantis nosį, erzinantis akis kvapas, dažnai sukeliantis alerginę organizmo reakciją (kosulį, čiaudulį, galvos skausmus, pykinimą, o atskirais atvejais net vėmimą)“.

V.Šironas sako, kad labiausiai jį piktina policijos darbas. „Tai žodžiais nenusakoma, – sakė jis, – tą reikia patirti, nors šito niekam nelinkėtume. Nebent tiems, kurie dangsto gamintojus. Turint omenyj, kad tas mūsų nuodijimas tęsiasi ne dieną, ne dvi, dargi ne mėnesį, o daugelį metų. Nenusižengsi sakydami, kad tai yra lėtinė žmogžudystė“.

Neveltui yra sakoma, kad narkotikai yra pelninga žmogžudystė. „Tas nuolatinis, pastovus nuodijimas stipriai pakenkė mūsų sveikatai, – pasakoja vilnietis, – be jau minėtos alergijos, yra plaučių ligos, tokios kaip plaučių uždegimai, obstrukcinis arba dar kitaip vadinamas astminis bronchitas ir pan. Jaučiamės kaip bandomieji gyvūnai, su kuriais daromi eksperimentai. Kiek dar mes ištversime gyvendami tokiomis sąlygomis? Gyvūnai ir tie, remiantis gyvūnų globos įstatymais, yra ginami, neleidžiama jų skriausti, kai tuo tarpu su eiliniu mūsų šalies žmogumi, jeigu kažkam tai naudinga, elgiamasi blogiau nei su gyvūnu. Žmogus nuodijamas, dusinamas, kitaip tariant, taip palengvėle, pamažu žudomas ir yra ne tik bejėgis, beteisis, neginamas teisėsaugos pareigūnų, bet, jei dar bando pats gelbėtis, iš jo visaip tyčiojamasi ir stengiamasi jį žlugdyti moraliai? Mūsų supratimu, tai yra ne kas kita kaip žmogaus teisių pažeidimas. Tikras, o ne tariamas, ne kaip moksleivių testavimas dėl narkotikų naudojimo“.

V.Šironas mano, kad narkotikų gamyba yra pati pirminė grandis, tai yra narkotikų plitimo šaknys. Nuo čia prasideda visos kitos blogybės. „Narkotines medžiagas gaminant butuose, mano nuomone, yra daromas net trigubas nusikaltimas: tos medžiagos gaminamos, jos platinamos, žalojama aplinkinių sveikata. Ne tik sklindantis dvokas, bet ir gamybos metu keliamas triukšmas trikdo aplinkinių gyventojų poilsį, ramybę, o naktimis ir miegą. Be to, ypač pastaruoju metu, 16-o buto narkotikų gamintojai, jausdamiesi saugūs, turį “stogą” taip suįžūlėjo, kad nesivaržydami net nakties metu antrą, tyrečią valandą leidžia muziką (jeigu taip ją dar galima pavadinti). Negana to, tuo pačiu metu dažnai girdimi ir kvaišalų apdorojimo garsai. Manome, kad tokiu būdu gamintojai, dangstydamiesi muzika, stengiasi prislopinti gamybos triukšmą. Klaikūs muzikos garsai (dundesys, ilgalaikis monotoniškas bumbsėjimas ir pan.) trukdo ilsėtis ir kenkia ne tik mūsų, bet ir visų kitų aplinkinių sveikatai. Savaime aišku, kad tuo yra labai nepatenkinti ir pasipiktinę ir kiti arčiau 16-o buto gyvenantys kaimynai“.

Policijai narkotikų gamyba – ne nusikaltimas

V.Šironui norėtųsi atkreipti policijos pareigūnų dėmesį į tai, kad net jeigu jie nelaiko narkotikų gamybos nusižengimu ar nusikaltimu (ką ne kartą yra patys pasakę), tai gal jiems bent vertėtų suvokti, kad bet kokia gamybinė veikla daugiabutyje yra neleistina be kitų namo gyventojų sutikimo, jau nekalbant apie kvaišalų gamybą.

“Prie viso šito dar reikėtų pridurti gana dažnas narkotikais prisivaišinusių jaunuolių naktines orgijas mūsų kieme. Žmonės žadinami iš miego vidury nakties dėl garsių kalbų, dėl klykavimo paklaikusiais balsais, pamišėliško kvatojimo, merginų isterijos ar raudojimo, klaikios erzelynės su įtūžiu ir keiksmažodžiais. Ne kartą dėl to buvo kviečiama policija, kuri “nuramina” įsisiautėjusius narkotikų vartotojus, tie išsilaksto ir tuo viskas pasibaigia. Būna, kad vos tik išvykus policijos pareigūnams, jie vėl sugrįžta ir toliau “kaifuoja”.”

„Kodėl būtent čia renkasi narkotikų mėgėjai? Mūsų policijos pareigūnams, matyt, nerūpi pasidomėti ir paklausti jų apie tai, – sako vilnietis, – Mums atrodo, vietoj to, kad imtųsi kokių operatyvinių veiksmų, policija veltui gaišta laiką ir eikvoja benziną, važinėdama daugybę kartų. Taip ne tik eikvojamos lėšos, bet nukenčia ir pačios policijos autoritetas. Per šitiek metų bendraujant su policija mums pagrįstai susidarė įspūdis, kad tik imituojama (dargi nevykusiai) kad kažko imamasi. Tai, kas iki šiol buvo daroma, primena gumos tempimą. Patempei, paleidai ir vėl viskas grįžta. Taip teisėsaugos pareigūnams tempiant ir vilkinant, mūsų reikalai iki šiol nepajudėjo iš mirties taško. Nenuostabu, kad NKS ir mus aptarnaujanti policija iki šiol nepajėgia susidoroti su tokiomis smulkiomis žuvelėmis, juolab, kai dar ir pirštu parodoma kur jos nardo. Tad ko vertos tokios tarnybos ir jų vadovai? Atrodo, su šių laikų galimybėmis, tereikia tik noro likviduojant minėtus narkotikų gamybos ir jų platinimo taškus. Visa bėda, tik kad jo trūksta. Tiesa, kai kas nors paspaudžia, mūsų policija net skrandyje suranda narkotikus. Mūsų gi atvejis, tikriausiai neprilygsta minėtajam. Blogiausia yra tai, kad mūsų angelai-sargai, kaip jau ne kartą įsitikinome, neturi tikslo tą padaryti.

Kodėl policija nedirba?

„Į tai gali atsakyti tik jie patys, – sakė V.Šironas, – mūsų pačių nuomone, galimos tik dvi priežastys: arba nesugeba (trūksta kompetencijos) arba, kaip dabar dažnai įprasta sakyti, kas gali paneigti, kad tarp jų ir kvaišalų gamintojų yra galimi tarpusavio įsipareigojimai (suprantama kokie). Gi mes ir toliau kenčiame.

Mes, seni žmonės, nuo viso šito pavargome ir juntame kaip senka jau ir taip silpnos mūsų jėgos. Kartais jau, atrodo, spjautum į viską ir lauktum tik gyvenimo pabaigos, tačiau įgimtas savisaugos instinktas vis dar tam priešinasi. Tiesa, būtų gaila prarastų senatvinių jėgų ir paskutinės energijos kovojant už pačią primityviausią, pačią elementariausią kiekvieno bent kiek dar gyvo žmogaus prigimtinę teisę – normaliai kvėpuoti ir normaliai ilsėtis, ko mes dabar neturime. Tad argi mes norime per daug?

Pabaigoje, kad mums patiems būtų linksmiau, prisiminkime seną, kaip ir mes patys, anekdotą, kai gydytojas pas jį apsilankiusiems trims pensininkams pagal jų gaunamą pensijos dydį skyrė gydymą. Didelę pensiją gaunančiam liepė valgyti kuo daugiau vaisių ir daržovių. Mažiau gaunančiam – valgyti kuo daugiau daržovių, o visai menką pensijėlę gaunančiam paliepė – kuo dažniau kvėpuoti grynu oru. Gi mums neduota net šitokia galimybė!

P.S. Esant reikalui galėtume suteikti daugiau konkretesnių faktų apie gamintojus ir policiją.”

Viltis – G.Furmanavičius

„Norėčiau pateikti VRM ministrui ir kai kurią informaciją apie policiją, – sakė V.Šironas, – Mūsų manymu, jam, kaip ne per seniausiai dirbančiam šiose pareigose, gal kartais nėra žinoma apie tai, kas dedasi policijos sistemoje“.

V.Šironas maždaug prieš penkerius metus (2001 m.) kreipėsi į 2-ąjį policijos komisariatą dėl kaimynų kvaišalų gamintojų name adresu Naugarduko g. 43. Skųstasi 4 ir 16 butais, kuriuose gaminamos narkotinės medžiagos.

„Buvome nukreipti pas policijos inspektorių G.Masilionį, – pasakojo vilnietis, – jau pats pirmas mūsų apsilankymas policijos nuovadoje ir susitikimas su pareigūnu G.Masilioniu, prisipažinsime, mus nuteikė labai nemaloniai ir nieko gero nežadėjo. Jau nekalbant apie pareigūno nemandagumą ir nepagarbą klientui (nepasiūlė atsisėsti, tuo pačiu metu kalbėjosi su dar viena moterim, atėjusia mums besikalbant su inspektoriumi. Mes dėstėm savo reikalą, o šis tuo tarpu ginčijosi su ja). Jau per pirmąjį susitikimą pajutome kažkokį priešiškumą, nusistatymą prieš mus. Pasijutome, tarsi mes būtume kažkuo nusikaltę. Pamatę, kad tas mūsų pokalbis yra tuščias burnos aušinimas, dar jo nebaigę išėjome. Vėliau dar ne sykį bandėme kalbėtis jau 2-ame policijos komisariate su pareigūnu Masilioniu. Kartą kreipėmės atviru laišku (2002 07 08), praėjus metams po nesėkmingo bendravimo su juo dar policijos nuovadoje. Po visų prašymų ar net maldavimų, kad padėtų spręsti mūsų bėdą suvokėme, kad viskas veltui. Galų gale tuometinis mūsų policijos inspektorius davė suprasti, kad nieko iš jo nesitikėtume. Kai paskutinio pokalbio metu G.Masilionis išvis atsisakė spręsti mūsų problemą, pareikšdamas, kad policijos pareigūnai, tame tarpe ir jis pats, yra bejėgiai tai padaryti ir jie esą viso labo ik “kabinetiniai” darbuotojai, šiais jo pasakytais žodžiais ir baigėsi mūsų bendravimas su juo“.

Policija nepavydi narkobaronams

„Ne ką geriau sekėsi bendrauti ir su kitais šio komisariato pareigūnais ir naujuoju policijos inspektoriumi (pakeitusiu Masilionį), – pasakojo V.Šironas, – beje, iki šiol nežinome nei jo pavardės, nei kaip jis atrodo. Kartą, norėdamas sužinoti, kas yra mūsų inspektorius, paskambinau telefonu. Atsiliepęs pareigūnais pasakė, kad jis esąs tas mus aptarnaujantis policijos inspektorius, tačiau nepasakė savo pavardės. Mūsų pokalbio metu jis kalbėjo labai nenoriai ir nekantriai. Buvo nustebintas, kai aš pasiskundžiau, kad mes kenčiam, o kažkas kraunasi iš to turtus. Tegu, girdi, kraunasi iš to turtus ir nereikia pavydėti. Suglumęs jam teatsakiau, kad ir nesvarbu kokia kaina, kieno sąskaita tai daroma? Tad kokios paramos galima tikėtis iš tokio tvarkos saugotojo, kuris tau netiesiogiai pasako, kad paliktum kvaišalų gamintojus ramybėje ir leistum jiems netrukdomai gaminti?“.

Pasak vilniečio, kiti komisariato pareigūnai taip pat nerodė didelio susidomėjimo ar noro išgirsti mūsų informacijos. Jie bematant pereidavo į advokato poziciją ir stengėsi paneigti visus mūsų teiginius. Gi advokatas, kaip žinome, dirba tam, kas moka. „Man ką nors argumentuojant glumindavo savo nekorektiškomis ar net žeidžiančiomis pastabomis, – pasakojo V.Šironas, – ne kartą esam girdėję jų pasiteisinimus, kad jie nieko negalį, neturį teisės net žvilgterėti į stalčių ir čia pat mums tvirtindavo, kad pas narkotikų gamintojus nieko nerasta. Kaip galima rasti neieškant ir dar taip nevykusiai dirbant?“.

„Būdavo nepakeliamai sunku, ypač naktimis, kai mes seni žmonės, nepakeldami baisaus dvoko, šaldavome atidarę iki galo langą, nepriklausomai nuo to kokia oro temperatūra būdavo lauke ir net tai nepadėdavo. Daugybę kartų skambindavome policijai. Tai turėtų būti užfiksuota kompiuteryje. Atvykę policijos patruliai niekada patys nepateikdavo tarnybinio dokumento, o paprašius tai padaryti dažnas tai palaikydavo kaip įžeidimą. Pareigūnai nieko nefiksuodavo, nieko nesiteiraudavo, porą minučių pastovėdavo ir išeidavo. Įsitikinom, kad visa mūsų pateikta informacija grįždavo gamintojams. Niekada nebuvom supažindinti su tuo, ką jie konstatuodavo. Jokio atsakymo negaudavome. Pavyzdžiui, po vieno mūsų kreipimosi pagalbos į 02, dar 2002 07 30 buvom pakviesti į 2-jį policijos komisariatą pas pareigūną Sikorskį, kuris, kaip retas šio komisariato pareigūnas, gana dalykiškai, išsamiai ir maloniai bendraudamas surašė pranešimą, tačiau jokio atsakymo negavome. Praėjus ilgokam laiko tarpui ir nuvykus pas jį į komisariatą pastebėjome, kad jis jautėsi labai nepatogiai prieš mus, sukaustytas ir pasimetęs. Gal klystame, tačiau esame linkę manyti, kad, galbūt kažkas įtakojo jį ir jis negalėjo būti pats savimi.

Policijos narkotikų gamintojai neįsileidžia

Nakties metu iškvietus policijos pareigūnus, lengviausias paaiškinimas – neįsileidžia gamintojai. Mūsų bute tvyrantį iš 4 ir 16 butų gamybos metu sukeltą smogą, kai kurie policijos pareigūnai bandydavo neigti, kiti atkakliai tylėdavo netgi mūsų priremti pasakyti tik žodelius “taip” ar “ne”, treti – įvesti į vonios kambarį, kur neginčijamai tvyrojo stiprus acetono kvapas, teigė, kad tai dažų kvapas, nors nei pas juos, nei pas mus niekas nebuvo dažoma. Buvo ir tokių, kurie klausiami užmetę akį į vonios lentynėlėje padėtą skalbimo miltelių pakelį, sakė, kad uodžia miltelius. Šia proga man prisiminė kažkada perskaityti garsiosios Sofi Loren žodžiai: “Kvaila yra apgaudinėti kitus, bet dar kvailiau apgaudinėti save”. Iš tikrųjų, labai kvailai mums atrodė toks 2-ojo policijos komisariato pareigūnų elgesys – viską meluoti, neigti. Dieną atvykę policijos pareigūnai, kaip teigė jie, taip pat nieko nerasdavo. Sakykite, ar nekeistai atrodo, kai iškviesti 3 val. nakties policijos patruliai praeina pro vieną iš kvaišalų gamintojų butų, kuris yra 1-ajame aukšte, mato ten plačiai atvertas duris (gamintojai, patys negalėdami ištverti nuodų, juos leidžia į laiptinę) ir policijai paklausus ką jie čia veikia, tie rusų kalba atsako, kad “sabaku vadili guliat” (“vedėm šunį pasivaikščioti”). Vidury nakties vėlyvo rudens metu pliaupiant stipriam lietui! Pareigūnus pilnai tenkinos toks paaiškinimas.

Mes ne kartą bandėme kreiptis pagalbos į policijos pareigūnus. Dar 2003 02 20, neapsikentę dėl stiprios mus žudančios smarvės, sklindančios iš abiejų (4 ir 16) butų, iškvietėme policiją. Atvyko pareigūnai Jurevičius ir Sikorskis. Jie mūsų apie rezultatus neinformavo. Mums pasiteiravus telefonu apie tai, Sikorskis atvirai prisipažino, kad nė viename iš minėtų butų jie nesilankė. Kadangi likome tuo nepatenkinti, nusprendėme kreiptis į aukštesnio rango policijos pareigūnus. Todėl dar tą pačią dieną, t.y. 2003 02 20 patys nuėjome pas komisarą G.Barzduką. Deja, jis, kaip ir jo pavaldiniai, taip pat nerodė didesnio susidomėjimo mūsų problema.

Komisarą domino besiskundžiančiųjų vaikai

Komisarą kažkodėl daugiau domino mūsų jau pagyvenę vaikai, jų darbas, jų pareigybės. Pokalbio pabaigoje išgirdom lyg ir viltį teikiančią jo frazę: “Dabar belieka tik dirbti”. Deja, šis pažadas, matyt, buvo labai greitai užmirštas, nes jis netęsėjo mums duoto žodžio, kad bus atlikti tyrimai ir po mėnesio mes būsime informuoti apie rezultatus. Kai patys jam paskambinome, supratom, kad per pažadėtą tyrimų mėnesį ničnieko nebuvo daroma. Tuoj po šio pokalbio su komisaru G.Barzduku, mums paskambinęs ir prisistatęs policijos inspektorius Navys, kaip paaiškėjo, neturintis jokios informacijos, o tik kai kurias nuogirdas apie mūsų problemą, siūlė viską pradėti iš pradžių. Toliau viskas liko kaip buvę.

Iki šiol mums nesuprantamas p. komisaro G.Barzduko vizito pas mus tikslas. 2003 m. kovo 25 d. atvyko komisaras G.Barzdukas. Jis, kaip ir eiliniai pareigūnai į mūsų pateiktus faktus nereagavo, stengėsi praleisti negirdomis ar ieškojo tam pateisinimų. Pats komisaras nepateikė jokių klausimų. Tiesa, su ypatingu uolumu apžiūrinėjęs kambario, o po to ir virtuvės radiatorius pateikė viso mūsų pokalbio metu vienintelį ir labai “esminį” klausimą ar nesigirdi radiatoriuose kokio tai narkotikų burbuliavimo (tiksliai pažodžiui atkartoju jo klausimą). Ko ieškojo komisaras G.Barzdukas radiatoriuose mums taip ir liko neaišku, nebent ten kažkada padėtos “blakės”. Tarp kitko, anksčiau, pat policijos komisaras, atėjęs pas mus su jau minėtu policijos inspektoriumi G.Masilioniu, sukiojosi ir apžiūrinėjo radiatorių.

Po šio komisaro G.Barzduko vizito daug daug būta policijos iškvietimų. Juo daugiau turėjome reikalų su policijos pareigūnais, tuo labiau ryškėjo jų ir kvaišalų gamintojų galimi tarpusavio įsipareigojimai (suprantama kokie). Faktai kalba patys už save. Policija jaučiasi padėties šeimininku. Prisimename, kai dar 2003 m. kovo 20 d., policijai atsisakius spręsti mūsų problemą, pasakėme, kad būsime priversti kreiptis į aukštesnes institucijas, pareigūnas Navys labai užtikrintai tada atrėžė, kad kur mes besikreiptume skundas grįš pas juos ir spręs jie. Ironiškai dar palinkėjo sėkmės. Jis buvo teisus. Deja, pamatėme, kokia iš tikrųjų yra policijos sistema. Mes visą laiką esame priklausomi nuo jų malonės, todėl ir sukamės kaip voverės rate, o reikalai nejuda iš mirties taško. Mus aptarnaujanti policija neturi tikslo ir noro likviduoti narkotikų gamybos ir platinimo taškų butuose, bet visų pirma ieško būdų kaip mus moraliai gniuždyti, o tuo pačiu nutildyti ar bent jau pritildyti, kad nesiskųstume. Kas gali paneigti, kad jie yra susipainioję?

2003 m. rugpjūčio 14 d. pas mus apsilankė du jauni policijos pareigūnai (vyras ir moteris). Neprisistatė, sakėsi esą patruliai. Dėmesingai ir supratingai mus išklausę pasiūlė mums parašyti pareiškimą. Tą ir padarėme. Šiek tiek neramino, kad išeidami pro duris vis kartojo, kad nieko nežadą. Tiesa, pridūrė, kad viskas bus perduota mus aptarnaujančiam policijos inspektoriui. Diena iš dienos laukėme žadėto inspektoriaus, tačiau jis taip ir nepasirodė. Nežinome nei kas jis, nei kaip atrodo. Nesulaukėme ir atsakymo į mūsų anksčiau minėtą pareiškimą. 2003 08 04 ir 2003 08 08 mūsų balkone buvo pritėkšta narkotikų gamybos medžiagų ar atliekų. Minėti pareigūnai matė jas savo akimis, tačiau atsisakė paimti ištyrimui.

2003 m. rugpjūčio 26 d. policija pradėjo sustiprintą patruliavimą, kuris tęsėsi nuo 08 26 iki 08 29 d. Per tas dienas buvo atvykę net 7 patruliniai policijos ekipažai po 2 žmones. Visi policijos pareigūnai užduodavo po du standartinius klausimus: kokoios mūsų pavardės ir kuo skundžiamės. Gavę trumpą atsakymą kai kurie tuo pasitenkindavo ir išeidavo. Kiti išklausydavo. Viską tekdavo pradėti nuo nulio, viską iš pradžios, tos pačios jau mums iki koktumo per eilę metų įgrisusios kalbos, o naudos iš to – jokios. Tiesa, patruliavimo metu išgirdome iš kai kurių teisėtvarkos pareigūnų ir kuriozinių dalykų. Pavyzdžiui, rugpjūčio 28 d. vienam iš atvykusių policininkų pasakius, kad 4-e bute keletą naktų iš eilės buvo gaminamas alkoholis, jis rimtu veidu mūsų perklausė ar yra išvestas kaminėlis, per kurį eina dūmai. Nebuvom nusiteikę konfliktuoti, todėl nesugėdinom ir nedavėm rimto atkirčio tam samagono gamybos technologijos žinovui. Negi mes jam pasirodėm tokiais jau nusenusiais ir nukvakusiais nieko nesuvokiančiais kvailiais? O gal jis pats susipainiojo, galvojo apie varomą nelegalų alkoholį. Ar tai profesinis policininko neišprusimas, kompetencijos stoka, patyčios iš mūsų, ar, paprasčiausiai, noras, apginti gamintojus? Jei nėra kaminėlio, iš jo besiveržiančių dūmų, vadinasi, nėra ir gamybos. Tad nėra ko ir tikrinti. Tiesą sakant, tai nebe pirmas atvejis, kai mes esam gluminami, tiksliau, kvailinami policijos pareigūnų jų pateiktais klausimais. Kažkada mūsų buvęs policijos inspektorius G.Masilionis pasiteiravo ar nematėme prie gamintojų durų eilių. Arba jau minėtas policijos komisaro klausimas, ar radiatoriuose nesigirdi narkotikų burbuliavimo.

Jei pradžioje mes, kaip tikri naivuoliai, dar puoselėjom viltį, kad gal bent šį sykį policija sąžiningai atliks savo pareigą, tai netrukus supratome, kad labai klydome. Tai buvo, viso labo, tik suorganizuotas absurdo teatro spektaklis.

Toliau buvo dar gražiau. 2003 m. rugsėjo 11 d. mums paskambinę iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro pranešė, kad spaudžiant terminams, jie atvyksią pas mus kitos dienos ryte dėl kvapų patikrinimo. Lyg niekur nieko dar pridūrė, kad su 4 ir 16 butais jau susitarta. Kaip ir reikėjo tikėtis, 16 bute jau iš vakaro buvo intensyviai vėdinamasi. Žodžiu, narkotinių medžiagų gamintojams pilnai pakako laiko, kad atvykusiems iš sveikatos centro beliktų konstatuoti, kad jų butuose oras tyras kaip krištolas. To labai reikėjo ne tik patiems kvaišalų gamintojams, bet ir jų globėjams. Rugsėjo 12 d. iš ryto pas mus užėjo minėtos tarnybos darbuotoja Kirilina. Savaime aišku, mes atsisakėme jos pasiūlymo paimti mūsų buto oro mėginius, motyvus išdėstydami raštu: “Atsisakome dalyvauti tokiame absurdiškame patikrinime todėl, kad dienos metu po nakties kvapai išnyksta arba susilpnėja; tikrinanti tarnyba 4 ir 16 butus iš anksto įspėjo, kad 2003 09 12 tikrins kvapus (apie tai patys telefonu mums sakė).”

Štai kokių absurdų esama, kai dangstomi nusikaltėliai! 2003 09 15 iš 2-ojo policijos komisariato gavome raštą, kuriame teigiama, kad 4 ir 16 butuose nenustatyta, kad gaminami narkotikai ir alkoholis. Kiek vėliau, t.y. 2003 09 29 iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro gavome raštą apie tai, kad 4 ir 16 butuose užterštumas butilo acetatu, etilo acetatu, butilo alkoholiu, toksenu, acto rūgštimi buvo žemiau prietaisų jautrumo ribos ir neviršijo Lietuvos higienos normos. Dar pažymėta, kad mes oro užterštumo minėtomis cheminėmis medžiagomis tyrimų atsisakėme, kodėl – rašte apie tai nebuvo pažymėta.

Ieškome pagalbos NKS

Nusprendėme ieškoti pagalbos kitose institucijose, tiesiogiai susijusiose su narkotinėmis medžiagomis. Į narkotikų kontrolės skyrių kreipėmės ne kartą. Patys lankėmės, o ir jie buvo atvykę keletą kartų pas mus į namus. Esame nusivylę ir šia tarnyba. Kaip ir komisariato pareigūnai, taip ir narkotikų kontrolės skyriaus darbuotojai žiūrėjo pro pirštus į mūsų problemą. Beveik niekuo nesidomėjo, mūsų neklausinėjo, nieko nefiksuodavo ir neinformuodavo mūsų. NK skyriaus pareigūnai kartą rėžė: “Tai jūs tik vieni geri”. Mums buvo liepta, kai mūsų bute bus bus labai didelė iš gamintojų butų pasklidusi kvapų koncentracija apie tai jiems pranešti. 2002 03 04 vidurnaktį taip ir buvo padaryta. Atvykęs pareigūnas Konovalovas nepaneigė bjauraus acetono dvoko, tvyrojusio tuo metu mūsų bute. Deja, labai nustebome, kai po kurio laiko gautame iš NKS rašte Nr. 1/1-1-575 buvo parašyta – informacija nepasitvirtino, nemalonaus kvapo šaltinio nepavyko nustatyti, informacijos patikrinimas užbaigtas. Kaip reikiant nepradėjus jau užbaigtas!

Supratę, kad ir čia nieko nelaimėsime, ilgą laiką neturėjome nieko bendro su NKS.

Taip jau, matyt yra įprasta policijos sistemoje, kad tu žmogeli, turi būti nuolankiu avinėliu, neturinčiu teisės pasakyti tiesą į akis. Štai jau metai, kai kreipėmės pas komisarą R.Žilinską ir kai buvo parašytas pareiškimas, o atsakymo taip ir negavome. Kreipėmės aukštesniu lygiu – į policijos Departamentą.

Policijos Departamente

2004 07 07 paskambinę į priimamąjį užsirašėme pokalbiui pas Jurijų Milevskį. Tačiau tą pačią dieną iš ryto mums paskambinusi sekretorė pranešė, kad pareigūnas labai užsiėmęs ir ji perrašiusi mus pokalbiui su komisaru A.Černiausku. Tad 2004 07 14 mes jau kalbėjomės su minėtu pareigūnu Policijos departamente. Išdėstėm turimus faktus ir nusiskundimus policijos darbu. Aukštas pareigūnas tepasakė, kad dabar teksią tik padirbėti. Paprašęs mūsų telefono, pažadėjo mums paskambinti po savaitės. Laukėme žadėto skambučio savaitę, laukėme antrą. Nesulaukę ir negalėdami daugiau laukti (bijojome, kad nesikartotų apnuodijimas, kurį patyrėme vieną liepos mėn. sekmadienį. Dėl acetono smogo, 2004 07 04 naktį pajutau stiprų galvos skausmą, perštėjo gerklę, kamavo kosulys ir pykino. Vyras pasijuto dar blogiau. Jį pykino, o netrukus prasidėjo ir vėmimas.) paskambinome patys. Buvome priblokšti, kad Policijos departamento komisaras, kaip ir “dera” aukštam policijos pareigūnui, užrašė, kaip paaiškėjo paskambinus, ne savo, o fiktyvų (interpolo) telefoną. Čia komentarams jau nelieka vietos.

2004 m. rugpjūčio 16 d. iš Vilniaus m. vyriausiojo policijos komisariato gavome raštą, paruoštą NKS komisaro A.Markulio. Raštas pasirašytas Vilniaus m. vyriausiojo policijos komisariato viršininko E.Kaliačiaus. Teigiama, kad duomenų apie 4 ir 16 butuose nusikalstamą veiklą surinkti nepavyko. O gal niekada ir nebuvo bandoma rinkti tų duomenų? Nenustebome. Bet ar tai reiškia, kad problema išspręsta? Ar tai reiškia, kad mes turime būti laimingi ir patenkinti gavę tokį atsakymą?

Niekaip nerandame paaiškinimo, kodėl taip atkakliai nieko nedaroma? Kodėl mūsų senų (gal kad biednų!) niekas negina? Nejaugi čia jiems jau toks labai sudėtingas ir neįveikiamas uždavinys?

Manome ir tikimės, kad į visus mums svarbius ir rūpimus klausimus anksčiau ar vėliau turės kas nors atsakyti. Tiesą pasakius, mes patys ilgai ir daug bendravę su teisėsaugos pareigūnais, galutinai praregėjome ir padarėme savo išvadas. Ačiū Dievui, nesame dar taip nusenę, kad nesuprastume ar nesuvoktume kas dedasi mūsų šalyje.

Dabar belieka tik aprašyti, kodėl nebuvo tiesiogiai kreiptasi pačiu aukščiausiu lygiu – pas generalinį komisarą p. V.Grigaravičių.

Paskutinė viltis – policijos generalinis komisaras p. V.Grigaravičius

2003 m. kovo 24 d. laišku kreipėmės į Seimo narį gerb. P.Gražulį. Pasirinkome jį neatsitiktinai. Rašėme: “Prisipažįstam, klausantis Jūsų pasisakymų per televiziją, radiją, danai mus žavi Jūsų reiklumas, dorumas ir noras gelbėti šalį nuo alkoholizmo, narkomanijos ir kitokių blogybių. Tačiau, išgirdę kaip vienos “Koridos” metu Jūs uoliai gynėte gen. komisarą p. Grigaravičių, panorome išsakyti šiek tiek prieštaringą savo nuomonę šiuo klausimu. Tiesa, galbūt Jūs, kaip generalinio Komisaro kraštietis ir gerai jį pažįstantis, turite pagrindo jį užstoti. Jūs guldėte už jį galvą, avansu, kaip pats sakėte, dar nesant jokių komisijos išvadų apie p. V.Grigaravičiaus veiklą. … Mes gi p. V.Grigaravičiaus nepažįstame nei kaip pareigūno, nei kaip žmogaus, bet esam už permainas teisėsaugos srityje. Kol nebuvom susidūrę tiesiogiai su policijos pareigūnais, į juos žiūrėjom su pagarba ir pasitikėjimu. Labai gaila, kad savo gyvenimo saulėlydyje teko labai nusivilti ir visiškai pakeisti nuomonę.

Mums, kaip eiliniams žmonėms, aukščiausių teisėsaugos pareigūnų nušalinimas nuo pareigų būtų suprantamas kaip akivaizdi policijos blogo darbo, neveiklumo, didžiulės korupcijos išdava kai kuriose srityse.

Ypač aktuali teisėsaugos darbo sritis, mūsų nuomone, būtų kova su narkotinių medžiagų gamyba ir jų platinimu. Žmones, tame tarpe ir mus, kaip piliečius, labai jaudina, kad nepaprastai klesti (ir ne tik čigonų tabore, bet ir butuose) kvaišalų gamyba ir jų platinimas. Nežinome, kaip kituose Vilniaus miesto rajonuose, tačiau mūsų Naujamiesčio rajone tai labai paplitę. Širdį skauda matant, kaip paauglių, jaunimo tarpe niekieno netrukdomai platinamos narkotinės medžiagos. Narkotikų kontrolės skyriui, mūsų rajono policijai tai nė motais”.

Toliau savo laiške p. P.Gražuliui rašėme apie savo bėdas su kaimynais ir policija.

Pasikalbėjęs telefonu su mumis, atsiklausęs mūsų nuomonės ir pažadėjęs padaryti savo prierašą, p. P.Gražulis perdavė šį laišką gen. komisarui p. V.Grigaravičiui. Neturime jokių žinių kaip buvo sureaguota.

Visgi buvom nutarę patys kreiptis į generalinį komisarą p. V.Grigaravičių. Deja, patekti pas jį yra beviltiška.

Taip baigėsi mūsų kryžiaus keliai, o mūsų gyvenimas nuo to nė kiek nepakito.

Kad nesusidarytų kam klaidingas įspūdis, neva mes užsiimam čia kokiu šmeižtu, policijos pareigūnų juodinimu ar pan. norime patikinti, kad visa tai, kas čia rašoma yra mūsų ilgalaikiai išgyvenimai. Tai yra tikra tiesa, be jokių prasimanymų ar pagražinimų. Ilgai viską slėpę savyje, ryžomės papasakoti visai visuomenei.

Policijai patartume pasimokyti iš gaisrininkų, kurie dirba ne ką mažiau rizikingą darbą, tačiau jį atlieka kruopščiai, sąžiningai. Įsivaizduokime, kas atsitiktų, jeigu gaisrininkai, atvykę į gaisravietę, pareikštų, kad gaisro nepavyko nustatyti ir ramiai išvyktų iš gaisravietės. Jeigu jie dribtų savo darbą kaip policija – seniai visa Lietuva būtų virtusi pelenais.

Nors pastebėjome, kad ne visi pareigūnai yra apkerpėję, galutinai sugadinti žmonės. Kai kurie iš jų jautėsi pastatyti į keblią padėtį, kai tenka “nieko nematyti, negirdėti” kas vyksta, darant prieš savo valią. Jie tarsi užprogramuoti robotai, negalintys būti patys savimi. Neabejojame, kad policijoje yra dorų, sąžiningų ir dar neprarastų žmonių. Tik jiems, galbūt, nėra galimybės būti objektyviais. Gal klystame, tačiau mums susidarė įspūdis, kad policijoje yra kažkokia mums nežinoma ir nematoma ranka, kuri diriguoja visam “chorui”. Savaime aišku, jog “choro” dalyviai privalo paklusti ir giedoti tik pagal “dirigentą”, kitaip nepritapsi prie “choro” arba kaip balta varna būsi išskraidintas iš jo.

Kreipimasis pačiu aukščiausiu lygiu – į VRM

Kaip jau buvo minėta viešo kreipimosi pradžioje, kadangi mums nebuvo suteikta galimybė susitikti ir pasikalbėti su Jumis, gerb. Ministre, sekretorės siūlymu 2005 m. rugpjūčio 22 d. kalbėjomės su p. S.Liutkevičiumi. Nors ir skubėdamas pareigūnas kantriai išklausė mus ir pokalbio pabaigoje įžiebė kibirkštėlę vilties, sakydamas, kad turėtume pajusti kokius tai pasikeitimus. Kaip vėliau paaiškėjo, šį kartą mūsų skundas buvo perduotas nagrinėti ONTT.

2005 m. rugsėjo 6 d. pagal išankstinį susitarimą pas mus atvyko Policijos departamento kriminalinės policijos tardytojas G.Kriščiūnas. Sulaukėme priekaištų, kad pernelyg dažnai skambinome pagalbos telefonu. Mes manome priešingai – galbūt per mažai skambinama. Apie tai, kad vyksta mūsų name, mūsų kieme ir pagaliau mūsų šalyje reikėtų skambinti visais pavojaus varpais. Jeigu policija susidorotų su savo tiesioginėmis užduotimis niekas jiems ir neskambintų.

Štai visai neseniai, lapkričio 10 d. savo ausimis girdėjome per radiją p. gen. komisarą V.Grigaravičių sakant tokius žodžius: “Mums svarbu savalaikė informacija”. Tuo tarpu policija (jo pavaldiniai) nedviprasmiškai rodo nepasitenkinimą, kai tokia informacija jiems suteikiama. Toks nesuderinamumas tarp pačių policijos pareigūnų labai jau primena Krylovo pasakėčios “Gulbė, lydeka ir vėžys” veikėjų veiksmus.

Ne mažiau keistai mums atrodo, kad kai kurie policijos pareigūnai, tame tarpe ir paskutinysis pas mus apsilankęs, kaip “gerą” išeitį mums pasiūlė išsikelti iš šio buto. Kada girdi tai iš kvaišalų gamintojų, tai dar galima suprasti, tačiau kai tą išgirsti iš mūsų tvarkos saugotojų lūpų, tai jau darosi visai nesuprantamas dalykas. Dar ir dar kartą norisi paklausi policijos pareigūnų, kodėl mes, o ne tie, kurie kenkia kitiems ir nesilaiko bendražmogiškų elgesio normų neizoliuojami nuo visuomenės? Pagaliau ką reiškia mums toks problemos sprendimo būdas? Kodėl nepasiūlius tada mums išvis išvykti iš Lietuvos, ką ir daro daugelis mūsų tautiečių. Jei ne amžius, galbūt taip ir padarytume, nes nepaprastai sunku gyventi tokioje šalyje, kur jautiesi neginamas ir nesaugus, kur sudaromos šiltnamio sąlygos nusikaltėliams.

Atrodytų, lyg ir yra pakankamai daug įvairiausių tarnybų, užsiimančių kova su narkotikų gamyba ir jų platinimu, tačiau realiai – nė vienos. Tai sakome iš skaudžios patirties. Niekas mums taip ir nepaaiškino, kas tas paslaptingasis, tas “incognito”, nuo kurio malonės priklauso mūsų gyvenimo kokybė. Kur jis ir kas jis? Gal JAV milijardierius Džordžas Sorošas?

2005 m. rugsėjo 14 d. (praėjus 9 dienoms po ONT pareigūno G.Krisčiūno apsilankymo pas mus ir surašyto pranešimo) iš Policijos departamento ONT tarnybos gavome p. A.Kvainicko parengtą ir policijos generalinio komisaro pavaduotojo V.Telyčėno pasirašytą raštą, kuriame teigiama, kad nepavyko nustatyti kvaišalų gamybos ir platinimo fakto. Kur jau čia pavyks “nustatyti” per trejetą “tyrimo” savaičių, jei per eilę metų policijai nepavyko susidoroti su tokiu “pasaulinio” masto uždaviniu. Kas žino, o jei dar išvis nebuvo “nustatinėjama”… Tiesa, šį sykį raštas kad ir skubotai parašytas diplomatiškiau. Neatsakyta sausai, kaip kad gautuose ankstesniuose raštuose, kad, girdi, tyrimas baigtas, informacija apie kvaišalų gamybą nepasitvirtino ir stop – taškas. Po tokio pranešimo mums iš karto viskas atlėgsta, palengvėja ir belieka tik “džiaugtis gyvenimu”. Šįsyk teikiama vilties. Belieka tik laukti ir tikėtis “šviesesnio rytojaus”. Kaip toj lietuvių liaudies dainoj “Ilgai laukus dar palauk”… Iš tikrųjų ką mums reiškia tiek metų kentus dar pakentėti ir iki gyvenimo pabaigos!

Views All Time
Views All Time
2353
Views Today
Views Today
2
0 0