Teisininkas Kęstutis Čilinskas įsitikinęs, kad visuomenės sprendimas palaikyti dviejų žmonių nužudymu įtariamą Drąsių Kedį rodo, kad šalies teisinę sistemą yra ištikusi krizė. Skandalingoje pedofilijos ir dvigubos žmogžudystės istorijoje visuomenė greit apsisprendė – linčo teismą įvykdęs Drąsius Kedys yra herojus, tinkamai apgynęs savo dukterį.

Tokia piliečių reakcija demokratinėje valstybėje nėra normali, nes pateisinimo žmogžudystei nėra.

Vis dėlto tūkstančiai piliečių viešojoje erdvėje remia įtariamąjį, nes laiko jį teisėsaugos auka – laiku nesulaukęs teisingumo D.Kedys jį vykdyti ėmė pats. Apie teisinės sistemos krizę ir valdžios institucijų bei visuomenės priešpriešą kalbamės su teisininku, aktyviu visuomenės teisių gynėju Kęstučiu Čilinsku.

Jūsų nuomone, kodėl didelė dalis visuomenės palaiko dviejų žmonių nužudymu įtariamą D.Kedį?

Sunku suvokti, kodėl visuomenė palaiko neteisėtą veiklą. Galbūt ji ir nemano, kad toks D.Kedžio poelgis yra teisingas – sunkiai beišgyventume, jeigu prasidėtų žudynės. Tokią kraštutinę, nepageidaujamą visuomenės reakciją sukėlė užuojautos jausmas, suvokimas, kad yra daug neteisybės. Žmonės tikriausiai supranta, kad ne taip reikėtų spręsti problemas, bet užjaučia ir supranta įtariamąjį. Vis dėlto žmogiškumas reikalauja užjausti ir žuvusiųjų artimuosius.

Akivaizdu, kad žmonių pasitikėjimas teisėsaugos institucijomis silpsta. Galbūt tai yra tik viena priežasčių, dėl kurių visuomenė stojo D.Kedžio pusėn?

Taip, ši problema susijusi su kitomis sistemos problemomis. Oligarchinėje valstybėje, kur oligarchinis valdymas pripažintas visais lygiais, žmogui sunku apginti savo teises, kai į jas kėsinasi valdžios institucijos. Visuomenę kankina beviltiškumo ir nepasitikėjimo jausmas jau ne pirmus metus. Kaip teisininkas praktikas sutinku daugybę žmonių, kurie bando apginti teisėtus interesus, bet teisėsauga, konkrečiai prokuratūra, kuri turėtų ginti viešąjį interesą, neapgina. Dėl to žmonės yra labai nusivylę. Teko bendrauti su šeima, kuri prarado sūnų dėl pareigūnų kaltės. Prokuratūra, kuri turėtų ginti nukentėjusiuosius, stojo pareigūnų pusėn. Šeimai pasiekti teisingumą pavyko tik Apeliaciniame teisme.

Iš esmės situacija kasmet vis blogėja. Žmogaus teisių stebėjimo instituto atliktų apklausų duomenimis, 80 proc. piliečių nepasitiki valdžios institucijomis. Žmonės netiki, kad teisėsaugos institucijos gali apginti jų teises. Dėl to atsiranda beviltiškumo jausmas. Ir aš sutinku žmonių, kurie, užuot kreipęsi į teismus, mano, kad reikia patiems vykdyti teisingumą. Stengiuosi žmonėms paaiškinti, kad tai būtų didžiulė nelaimė.

Kas lėmė žmonių nepasitikėjimą teisėsaugos institucijomis?

Šiuo atveju reikėtų kalbėti apie aukščiausios valdžios įtaką teisėsaugai. Sakoma, žuvis pūva nuo galvos. Valstybės valdymo ir teisės teorijoje bei praktikoje laikomasi nuostatų, kad juo aukštesnes pareigas asmuo eina, juo didesnę įtaką jis gali daryti įvairiems procesams. Seimas ir kitos aukščiausios valdžios institucijos išties daro didelę įtaką teisėsaugos institucijoms.

Ko gero, visuomenę erzina arogantiška Seimo pozicija.

Mūsų Seimas – kriminalinis. Negražus šis žodis, bet vartoju jį tiesiogine prasme. Toje įstaigoje yra pernelyg didelis pakantumas nusikaltimams. Nemaža dalis Seimo narių yra buvę patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba nuteisti. Kai kurie parlamentinių partijų lyderiai, kaip Viktoras Uspaskichas, yra įtariamieji baudžiamosiose bylose. Tačiau jie vis dar yra įtakingi politikai. Kai Seime yra tokie partijų lyderiai, sunku tikėtis visuomenės pasitikėjimo. Šią instituciją reikėtų apvalyti. 

Prisiminkime abonento istoriją. Prokuratūroje buvo iškelta byla asmeniui, vadinamajam abonentu (Artūrui Zuokui – red. past.), tada buvo aišku, kad abonentas buvo paėmęs kyšį, tačiau kai prasidėjo procedūros Seime, bylos nebeliko. Atrodo, prie ko prisiliečia šita institucija, atsakomybė iškart sumažėja. Reikalas apsvarstomas, bet užglostomas.

Žmonės diskutuoja, kad D.Kedžio atvejis – tai dar viena terpė politiniams žaidimams, galimybė susidoroti su „svetimais“. Kokią įtaką politikai turi teisėsaugos sistemai?

Seimas imituoja savotišką susirūpinimą, kontrolę, o patys parlamentarai turi problemų su teisėsauga. Kol politinės partijos neapsivalys nuo kriminalinio elemento, tol Seimas bus vieta, kurioje galima pasislėpti nuo atsakomybės už nusikaltimą arba bent jau bus bandoma pasislėpti ir išvengti atsakomybės.

Labai svarbiais momentais, kai neteisėtais sandoriais valstybei padaroma milijoninė ar net milijardinė žala, teisėsaugos rankos yra užlaužiamos. Pavyzdžiui, „Leo LT“ arba „Alitos“ privatizavimo istorija. Vienoje diskusijoje generalinio prokuroro paklausiau, kodėl Generalinė prokuratūra neteikia ieškinių ir nebando grąžinti valstybei iš jos pagrobtų pinigų. Pareigūnas atsakė, kad trūksta politinės valios, tai yra, nurodymo iš politikų.

Darau išvadą, kad nuotaikas prokuratūroje lemia politikai. Statistikos departamento duomenys rodo, kad šiuo metu yra 150 tūkst. neišaiškintų bylų. Jos nutraukiamos, nes sukanka senaties terminai, daugybė aukų lieka neapgintos. Kaltininkas išvengia atsakomybės, neatlygina nukentėjusiajam turtinės ir neturtinės žalos. Žmonės nusivilia ir nusprendžia, kad skųstis teismams neverta, nes niekas bylos nenagrinės. Dėl to kyla noras teisingumą vykdyti patiems.

Kodėl teisinė sistema mūsų valstybėje funkcionuoja ne itin gerai?

Teisėsaugos sistema, įskaitant prokuratūrą, kartais naudojama ne tam, kam reikėtų. Politikos bosai naudojasi institucija savo teisėtiems ar neteisėtiems civiliniams interesams apginti. Prokuratūra pradeda persekioti kai kurias įmones, siekdama patenkinti įtakingų užsakovų interesus.

Toks užsakymų stalas – ne prokuratūros funkcija. Žinau, kad V.Uspaskichui priklausančios bendrovės kreditorė pabandė išsireikalauti skolą teisiniu keliu, bet prokurorai procesą apsunkino. Jie kreditorės ėmė klausinėti, kokius įrodymus apie skolą ši turinti. Kreditorė pareiškė civilinę pretenziją, o prokuratūra pradėjo vykdyti politinį užsakymą. Svarbūs darbai metami į šoną, nes prokurorai turi svarbesnių reikalų, nei ginti viešąjį interesą, – neteisėtai atstovauti V.Uspaskicho interesams.

Priešprieša ir įtampos laukas tarp valdžios institucijų ir visuomenės didėja. Ko gero, D.Kedžio atvejį galima laikyti kritiniu tos priešpriešos tašku.

Taip. Gyvename oligarchinėje valstybėje, kurioje aukščiausiu prioritetu laikomi oligarchų, įtakingų žmonių būrelio, interesai. Oligarchai, kitaip tariant monopolininkai, gausiai finansuoja partijas. Korupciniais ryšiais susiję politikai ir monopolininkai valdo didžiąją dalį kapitalo, kuriuo dalijasi sudarydami sandorius. Oligarchai kontroliuoja teisėsaugą, teismus, prokuratūrą. Tokioje sistemoje tvyro didelis nepasitikėjimas, kyla grėsmė valstybei funkcionuoti. Vargu ar turime valstybę, nes neliko pagrindinio elemento – aukščiausios suverenios valdžios.

Tauta negali daryti įtakos struktūroms. Dabartinė valstybė labiau primena didelę bendrovę su tam tikrais korporacijų dėsniais, nes tikrųjų prioritetų neliko, jų ypač pasigendama švietimo srityje. Valstybė įvairiais būdais tarnauja keliolikai įtakingų oligarchų. Sudaromi sandoriai, įkeičiamas visas turtas, išrinktųjų būreliui sukuriant tam tikrą kapitalą, kuriuo jie galėtų dalytis. Šios dalybos vyksta nuolatos, nepaisant, kuri partija valdžioje.

Tokioje valstybėje nukenčia visos likusios socialinės grupės, nes valstybės turto perskirstymas vyksta viena linkme – vieni priversti veržtis diržus, o kiti užvaldo kapitalą. Tokia sistema kelia nusivylimą. Žmonės emigruoja, nes ne visi gali patekti į šį oligarchų būrelį.

Piešiate valstybės krizės paveikslą.

Krizė yra, nes Konstitucija nefunkcionuoja. Daugelis straipsnių, turinčių užtikrinti, kad valdžia tarnautų žmonėms, yra neveiksnūs. Konstitucijoje pasakyta, kad Lietuva yra demokratinė respublika, kurioje monopolijos draudžiamos, bet yra priešingai – šalį valdo oligarchai. Jeigu norime, kad žmonių pasitikėjimas valstybe padidėtų, reikia daryti išvadas, tvarkytis, nes kitaip gali prasidėti masinės žudynės, fizinio pasipriešinimo aktai. Pilietinių judėjimų atstovai skundžiasi, kad jeigu kažkas pradeda kalbėti apie mitingus ir streikus, kyla įvairių problemų, patiriama spaudimo, persekiojimo. Gali būti, kad bus socialinis sprogimas.

Vertybių sistema šiuolaikinėje visuomenėje keičiasi, o tai, kad nemenka visuomenės dalis palaiko D.Kedį, rodo, kad didvyris šiandien gali būti ir žmogžudys.

Vertybių sistema pradėjo keistis 2000 m., kai mūsų valstybė tapo oligarchinė. Laisvosios rinkos instituto ekspertai priėjo išvadą, kad neteisėti susitarimai sudaro ekonomikos pagrindą. Smetonos laikais, kaip sakydavo mano tėtis, didžiausia vertybė buvo kokybė. Tada įmonėms pinigai būdavo mokami už gerą darbą. Dabar galvojama, kaip uždirbti nepadarius nieko gero. Pavyzdžiui, sudarius neteisėtus susitarimus, kaip „Leo LT“ atveju, galima išplauti valstybės kapitalą.

Tokiu būdu kai kurie oligarchai, įtakingiausi ir esą labiausiai gerbiami žmonės, sugeba gauti daug pinigų nesukurdami produkto. Panašiai fukcionuoja ir politinė sistema. Žinote, kodėl atsisakiau būti Seimo nariu? Todėl, kad pamačiau, jog geri politikai yra tie, kurie sugeba viena kalbėti žmonėms, o kita daryti. Baisūs dalykai vyksta ir mokslininkų bendruomenėje. Oligarchinės struktūros pasirūpina, kad būtų sakomos ne mokslinės tiesos, bet melas. Taip atsiranda teorijos, kodėl reikia branginti elektros energiją. Svarbu kuo daugiau uždirbti, nesvarbu, kokiu būdu. Vietoj mokslo – tarnaujama ne visai skaidriems interesams. Doriems mokslininkams atlikti mokslininko misiją darosi vis sunkiau.

O visuomenės moralinės nuostatos?

Visų moralė yra tapusi stipriai vartotojiška. Mokytojai skundžiasi, kad vaikai nebesimoko, keikiasi, yra  įžūlūs. Atsiranda tėvų, kurie geru tonu laiko, kai vaikas padaro kažką neteisėto. Tie tėvai kur nors saugomoje teritorijoje neteisėtai gauna žemės sklypą, pasistato namą ir paskui vaikui giriasi, kaip gražiai visus apgavo, kiek kyšių davė. Tada vaikas supranta, kad vertybė yra kitą apgauti.

Naujoji karta vadovaujasi kitomis vertybėmis. Šiandien daugybė puikių mokslininkų, menininkų, inteligentų nedalyvauja visuomenės gyvenime. Per rinkimus į Europos Parlamentą dalyvavo 25 proc. gyventojų, nes dauguma – nusivylę, nenori į šį purvą lįsti. Anksčiau šie žmonės dalyvavo Sąjūdžio veikloje, tikėjosi sukurti nepriklausomą valstybę. Jie nesitikėjo, kad šiandien teks gyventi oligarchų valstybėje. Tautos laisvė suprasta kaip laisvė daryti nusikaltimus, plėšti valstybę, apgaudinėti žmones. Vertybės pasikeitė ne tik Lietuvoje.

Po Antrojo pasaulinio karo, įveikus bolševizmą, fašizmą, susidorojus su amoralumo, stambaus imperializmo sukurtomis problemomis, tarptautinėje teisėje buvo įtvirtintos teisingos taisyklės. Valstybėje negali būti monopolijų, ji turi būti socialiai orientuota, kad neatsirastų sąlygų bolševizmui ar fašizmui klestėti. Kurį laiką taip ir buvo, bet šiandien vėl viskas grįžo į senas vėžes – atsidūrėme ten pat, kur visuomenė buvo praėjusio šimtmečio pradžioje. Teisės ir moralės vertybės ignoruojamos, atsirado žodžių junginys „reali politika“, tai yra, politika ne pagal teisę ar moralę, o reali.

Kalbama, kad pedofilijos skandalas atsidūrė teisėsaugininkų klanų mūšio lauke. Ar jums žinomi šios istorijos užkulisiai?

Vieni teisėsaugininkų klanai susiję su nusikalstamomis struktūromis, kiti – su oligarchinėmis, monopolinėmis struktūromis, turinčiomis daug pinigų. Pastarieji klanai oligarchams padeda susidoroti su sąžiningais verslininkais. Klesti korupcija. Klanai nuolatos kovoja. Bet abejotina, ar šis atvejis yra išprovokuotas kurios nors vienos struktūros. Tačiau gali būti stengiamasi panaudoti šią istoriją savo tikslams. Kiekviena  tų struktūrų stengiasi turėti naudos. Dabar reikėtų žengti vieną labai svarbų žingsnį – generalinis prokuroras turėtų susitikti su Prezidente ir apsvarstyti, ar nevertėtų jam atsistatydinti.

Šiandien visuomenė yra susiskaldžiusi ir teisingumą įsivaizduoja skirtingai. Ar esate vienas tų, kurie pateisina D.Kedžio poelgį?

Tikrai nesu vienas jį remiančiųjų, nors matau priežastis, kurios išprovokavo tokį jo elgesį. Vis dėlto problemos neturėtų būti sprendžiamos šūviais. Nereikia į vieną nusikaltimą atsakyti kitu. Tampi toks pats, darydamas nusikaltimą. JAV Laukiniuose Vakaruose, kol nesusiformavo stipri teisinė sistema, ginčai buvo sprendžiami tokiu būdu, bet išaiškėjo, kad nieko gero tai neduoda.

Prieita prie labai tvirtų, visiems vienodų taisyklių. JAV gimė prisiekusiųjų institutas, kuris šiandien yra daugelyje Europos valstybių. Prisiekusieji – visuomenės balsas, suteikiantis teisingumo ir objektyvumo jausmą. Net Rusijoje, kur politikai teismams daro didelę įtaką, o žmogaus teisių gynėjai yra nusivylę, laimėjimu laikomi prisiekusiųjų teismai.

Views All Time
Views All Time
1015
Views Today
Views Today
1
0 0