Gyveno kartą toks kare sužeisto ir ligoninėje mirusio kareivio Garpo sūnus T. S. Garpas, kuris Johno Irvingo romane „Pasaulis pagal Garpą“ net vardu neminimas. Jis buvo tik Garpas, ir visas pasaulis turėjo būti tik pagal jį. Kai Garpas mirė, jo dukra Dženė Garp jau žinojo, kad pasaulyje pagal jos tėvą reikia turėti energijos ir atkaklumo, nes tik tada dar galima tikėtis šį tą pasiekti.

Gyvenimo saulėlydyje Garpas pagaliau ėmė suvokti, kad šioje nuodėmingoje žemėje, be jo, gyvena ir kiti žmonės, kurie irgi nori, kad pasaulis būtų sutvarkytas tik pagal juos. Rašytojas Garpą „numarino“ gan jauną, ir nežinau, ar gan pagyvenusiam man, ar Garpui pirmiau šovė į galvą ta keista mintis, kad ir kiti žmonės gyvena. Nes ir aš ilgokai mąsčiau kaip Garpas: kaip puiku būtų, jei visi žmonės jaustų taip, kaip jaučiu aš, mąstytų taip, kaip mąstau aš, elgtųsi taip, kaip elgiuosi aš! Visi būtume vienodi, ir nei pykčio tada nebūtų, nei intrigų, nei karų.

Bet kartą šia mintimi pasibaisėjau. Nes jeigu pasaulis būtų tik pagal mane, koks jis nuobodus būtų! Visi kartotų mano kvailas tiesas, visi šypsotųsi, kai aš šypsausi, visi springtų nuoskaudomis ir pykčiu, kai aš jais springstu, ir net iškilniausi mano jausmai bei puikiausi darbai taptų nepakeliamai nuobodūs, nes nieko kito pasaulyje nebūtų.

Štai tada ir suvokiau, kad būtina įvairovė. „Tik įvairovė gimdo įvairovę“, – prisiminiau vieno iš kibernetikos pradininkų W. R. Ashby vardu pavadintą dėsnį. Jei neliks įvairovės, tai ne tik nieko naujo neatsiras, bet ir tai, kas paseno, neišvengiamai žlugs.

Supratau, kad šį dėsnį galima perteikti ir taip.

Būtinas pasiaukojantis altruizmas, kaip ir niekšingas egoizmas. Būtina moters ir vyro meilė, kaip ir jų priešiškumas. Būtina Dievo meilė, bet ji išryškėja tik patekus į šėtono žabangas. Net žmogžudystės yra būtinos, kaip ir mažai ko vertas kelių centų įmetimas į elgetos kepurę, nors ir žinai, kad tas „elgeta“ vakare ūžaus restorane. Ir nėra nieko to, kas nebūtų būtina.

Tokios tad mintys kartą atklydo. Pasibaisėtinos mintys. Nes taip mąstant nesunku tarti, kad visus žmogžudžius, plėšikautojus, vagis, sukčius ir t. t. reikia kuo skubiau paleisti iš įkalinimo vietų, nes ir jie visuomenei yra būtini. Be jų nebūtų įvairovės, gyvenimo kaitos ir paties gyvenimo.

Kita vertus, tikrai nenorėčiau, kad mane apiplėšęs žmogus galėtų ir toliau plėšti, kad žmogui gyvybę atėmęs žmogus vėl galėtų žudyti, kad šmeižtas taptų visuotine gyvenimo norma. To nenori mano artimieji, draugai, visi žmonės. Beje, kadaise dešimt metų mokytojavau nuteistųjų kolonijoje ir iš žmogžudžių lūpų girdėjau, jog jie irgi nenori, kad kas nužudytų jų motiną ar brolį, iš plėšikų lūpų girdėjau, kad ir jie bijo, jog jų namai gali būti apiplėšti…

Tad kaip suderinti tą „būtiną įvairovę“ su troškimu, kad pasaulyje, šalyje, šeimoje viešpatautų ramybė, neliktų baimės ir nerimo? Kiek tos įvairovės gali būti, kad, nors ir ne itin stabili, esama tvarka nesugriūtų, neįsivyrautų chaosas? O gal Ashby dėsnis – visai ne dėsnis, tik prasimanymas? Gal vis dėlto talentingasis egoistas Garpas buvo teisus manydamas, kad visas pasaulis turi būti pagal jį? Nes jis nė vieno žmogaus neapiplėšė ir nenužudė, o jei ką nors ir įskaudino, tai juk ir jį patį visi skriaudė ir skaudino…

 

Mes visi esame garpai. Mūsų visų nagučiai į save lenkti, mums visiems pirmiausia tik savasis „Aš“ rūpi. Toks didelis ir nepakartojamas „Aš!“

Puikų tokio „Aš!“ pavyzdį pateikė E. Frommas. Rašytojas sutinka seniai regėtą draugą. Puse valandos jam pasakoja apie savo laimėjimus ir rūpesčius. Pagaliau susizgrimba ir klausia: „O kaip tu gyveni? Ar jau perskaitei mano naujausią romaną?“

Atkreipkime dėmesį, kad nors rašytojui pirmiausia rūpėjo jo parašytas romanas, vis dėlto jis teikėsi pasidomėti: „Kaip tu gyveni?“ Tai rodo, kad rašytojas toleravo ir kitų gyvenimą. Taip, taip, toleravo!

Kitaip įvertinti to žmogaus elgesį vargu ar galima. Kraštutiniai egoistai, kuriuos Frommas pavadino savimi besigėrinčiais narcizais, kitus žmones tik toleruoja, t. y. pripažįsta galimybę ir jiems egzistuoti. Be abejo, pripažįsta tokią galimybę tik todėl, kad pagaliau (jei turi bent trupinį sveiko proto) ima suvokti, jog ir kiti žmonės juos tik toleruoja. Paprasčiau sakant, yra jiems gan pakantūs.

Gyvenimo pabaigoje T. S. Garpas kitiems garpams irgi tapo pakantus. Tapo pakantus net jį keikusioms radikalioms feministėms. Gal dėl to, kad ir jo vargšė motina buvo linkusi vyrų nekęsti. Žinoma, ne visų, nes sūnaus nekęsti buvo neįmanoma vien todėl, kad jis priklausė jai ir tik jai, buvo jos kūno dalis. Bet ir jai nelabai patiko sūnaus aprašyti pasauliai – Grilparcerio pensiono pasaulis, geismo pasaulis, pasaulis pagal Bensenheiverį ir net pasaulis pagal Marką Aurelijų. Nelabai patiko todėl, kad visi šie pasauliai buvo vyro pasauliai, o ji buvo moteris. Pasaulis turi būti tik pagal moterį, ir vyrai jame reikalingi tik tam, kad atsirastų nauja gyvybė. Dar geriau būtų, jei gyvybė atsirastų vien iš moters. Toks pasaulis būtų idealus.

Nors Garpo motina Dženė Fylds nebuvo radikali feministė, taip pat nesigėrėjo vien savimi, šitokios mintys ir jai galvon atklysdavo. Bent taip manė jos sūnus, kurio pasauliai buvo perdėm vyriški.

Įdomu būtų sužinoti, ką Dženė Fylds manė apie homoseksualus, nes pasaulyje pagal Garpą jiems vietos beveik nebuvo. Tiesa, kartą Roberta Maldun perrengė Garpą moteriškais drabužiais, ir Garpas pyko, kad jis tapo panašus į parašiutininką pederastą. Bet tai atsitiko tik tada, kai Niujorke vyko pirmosios feministinės laidotuvės, ir laidojo ne ką kitą, o nušautą Garpo motiną. Vyrai tose laidotuvėse dalyvauti neturėjo teisės, nes vargšę Dženę Fylds netyčia nušovė medžiotojas vyras. Garpas – tada ėmė aiškėti – mylėjo ne tik save, bet ir motiną ir norėdamas dalyvauti jos laidotuvėse sutiko atsisakyti vyriškų prietarų ir persirengti moterimi. Beje, jam labiausiai nepatiko dirbtinės krūtys, nes jis dievino tikras.

Sakoma, kad pirmas blynas visad būna prisvilęs. Irvingo aprašytos pirmosios feministinės laidotuvės irgi nebuvo be priekaištų. Bent jau todėl, kad apie jas nebuvo ištrimituota viso pasaulio žiniasklaidoje, kad Dženės Fylds mirtis nebuvo apvainikuota moterų diskriminacijos erškėčių vainiku. O juk tam buvo visos galimybės – Dženę Fylds (nors ir netyčia) nušovė vyras, o ne moteris! Pagaliau ir prieš laidotuves įvykęs mitingas buvo gan kuklus – niekas dėl tos akivaizdžios diskriminacijos nesikreipė nei į Jungtines Tautas, nei į Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybę, net į Niujorko merą. Net eitynių miesto gatvėmis nesurengė. O juk galėjo! Galėjo išeiti į gatves ir pareikalauti, kad pasaulis būtų tik pagal moteris ir pasaulyje būtų tik moterys!

Bet to nepadarė. Dar pernelyg kuklios tos pirmosios Amerikos feministės buvo! Dar net sapnuoti nedrįso, kokius karnavalus ims rengti viešumon išlindę homoseksualai, kokių teisių jie pareikalaus ir kokiais būdais ims sau pamainą ruošti.

Beje, padariau klaidą. Nesąmoningą klaidą, bet jos jau netaisysiu. Tik patikslinsiu: ne homoseksualai, o gėjai viešumon išlindo. Linksmuoliai. Bent taip juos vadina kunigas ir psichologas profesorius Antanas Paškus, nors angliškas žodis gay į lietuvių kalbą verčiamas ne tik kaip „linksmas“, bet ir kaip „ryškus“, „margas“ ir net „nedoras“, „ištvirkęs“. Esminis skirtumas tarp homoseksualų ir gėjų yra tas, kad pirmieji tyliai kenčia dėl savo negalėjimo būti „tokie kaip visi“, o antrieji ne tik demonstruoja savo lytinės raidos negalią (būtent taip psichologai ir psichiatrai apibūdina homoseksualumą), bet ir daro viską, kad pasaulis būtų pagal juos, gėjus.

Naujausias ir ryškiausias to pavyzdys – kai kuriuose Lietuvos vaikų darželiuose mėginta diegti „europietiška“ „Gender Loops“ programa, pagal kurią vaikams aiškinama ir apie „netradicinę lytinę orientaciją“. Vaikučiams, kurie dar trokšta nuoširdžiai tikėti, kad iš tolimos šiaurės dovanėles atneša Kalėdų Senelis, o kūdikėlius snape atskraidina gandrai, jau norima įteigti, kad visai normalu, kai berniukas čiupinėja berniuko lytinius organus, o mergaitė – mergaitės. Žinoma, gal ne taip šiurkščiai tai daroma, kaip čia pasakiau, bet esmė nuo to nesikeičia. O kai dėl tos programos buvo išreikštas pasipiktinimas, ne mažiau pasipiktino ir visokios tradiciškai netradicinės asociacijos bei centrai (Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija, Lygių galimybių plėtros centras ir t. t.), „reikšdami susirūpinimą“ dėl „neapykantos kurstymo ir raginimų Lietuvoje išsaugoti asmenybę žalojančius lyčių stereotipus bei diskriminuoti lytines mažumas“.

Ir įdomiausia, kad tuose „susirūpinimuose“ trykšte trykšta neapykanta mąstantiems kitaip, nei mąsto „susirūpinę“ dėl „neapykantos kurstymo“. Sveiko proto čia jau maža. Pasitelkiami argumentai net šokiruoja. Pasirodo, visi mokslinių tyrimų rezultatai, liudijantys homoseksualų lytinės raidos sutrikimus, esą nieko verti. Pasirodo, mokslinių tyrimų rezultatai, kurie patvirtina seniai žinomą faktą, kad santuokoje gyvenančiose darniose šeimose augančių vaikų gyvenimas kur kas laimingesnis nei šeimose, kurias sudaro tik moteris su vaikais ar tik vyras su vaikais, irgi yra nieko verti. Bent jau taip per diskusiją radijo laidoje pareiškė viena iš Lygių galimybių plėtros centro vadovių. Ir pridūrė, kad ginantys tradicinės šeimos vertybes žmonės yra atgyvenos, manančios, kad dabar dar viduramžiai ar bent aštuonioliktas amžius.

Tuo galėčiau ir baigti. Galėčiau prisipažinti, kad ir aš, rašantis šias eilutes, esu viduramžių žmogus, o gal neandertalietis. Bet visa bėda, kad nei aš, nei dauguma kitų į mane panašių žmonių tokie nesame. Esame pakankamai išsilavinę ir net žinome, iš kur ir kaip kilo kultūrinio egalitarizmo, kuriuo vadovaujasi lygių galimybių gynėjai, teorijos. Visa bėda, kad aš ir į mane panašūs žmonės irgi esame savotiški garpai ir trokštame, kad pasaulis būtų pagal mus, o ne pagal gėjus ar radikalias feministes. Pagaliau trokštame, kad visi tie lygių galimybių plėtros centrai suteiktų lygias galimybes vyrams būti vyrais, o moterims – moterimis.

Mano požiūris į homoseksualus paprastas. Aš jų nesuprantu, bet žinau, kad jie nekalti, jog tokie yra, ir kad heteroseksualioje visuomenėje jiems gyventi labai sunku. Kaip sakoma, „regėjau tai savo akimis“. Žinau ir tai, kad tarp jų buvo ir yra daug nepaprastai talentingų, net genialių žmonių. Negana to, jau minėjau Ashby dėsnį ir esu įsitikinęs, kad normaliai visuomenės raidai yra būtini ir homoseksualai, kaip ir sutrikusios šeimos.

Bet visiškai pritariu filosofui Algirdui Degučiui, kuris (išanalizavęs moderniausias „naujojo liberalizmo“ teorijas) padarė išvadą, kad į visuomenę įsileistos mažumų teisės ima ryti įprastas žmonių laisves. Aiškėja, kad nors liberali valstybė (o tokia būti pretenduoja ir mūsiškė) „vienodai“ rūpinasi visų interesais, jei tik valstybė ima pripažinti diskriminuojamų mažumų teises, tai išsyk ji privalo vykdyti diskriminacinę politiką visos visuomenės atžvilgiu.

Žurnale „Logos“ (2009, Nr. 57) Degučio pateikta kultūrinio egalitarizmo analizė ir daromos išvados tiek įtaigios, jog kreipiausi į jų autorių ir paprašiau, kad truputį populiaresniu pavidalu savo mintis paskelbtų labiau skaitomoje spaudoje, kad ir „Šiaurės Atėnuose“ (dažniausiai skaitomi šalies dienraščiai tokių rimtų straipsnių niekad nespausdina). Deja, taręs, kad ir šiaip jau populiariai yra parašęs, Degutis tą padaryti atsisakė ir pridūrė, kad su jo straipsnio elektroniniu variantu gali susipažinti visi kas nori.

Todėl man belieka dar kartą perteikti šio autoriaus mintis: logiškai plėtojant kultūrinio egalitarizmo (daugumos ir diskriminuojamų mažumų teisių sulyginimo) teoriją, liberalioji emancipacija gali būti baigta tik tada, kai žmogaus teisės bus sulygintos su sliekų ir mineralų teisėmis.

 

Įsivaizduokime, kad Garpas užsimano parašyti romaną „Pasaulis pagal sliekus“. Ne, ne! Šito net įsivaizduoti neįmanoma. Garpo pasauliuose nebuvo vietos net moteriai – moteris jam buvo tik vyro pasaulio dalis. Ir ne bet kokio vyro, o mylinčio moteris ir jų pagimdytus vaikus. Garpui mintis, kad pasaulis gali būti kitoks, atrodė pasibaisėtina. Ir jei jam kas nors būtų pasakęs, kad pasaulis turi būti pagal gėjus arba feministes, jis būtų ką nors nušovęs arba nusišovęs. Greičiau nušovęs, nes jis savęs nemylėti negalėjo.

Nors ir jį kartais apimdavo sentimentalus silpnumas, iš esmės Garpas buvo kovingas. Jis už savo pasaulį ryžtingai grūmėsi. Bet juk vienas lauke ne karys! Kartą teko ir jam nusileisti, persivilkti moteriškais drabužiais. Bet įsidėmėkime – tą jis padarė tik todėl, kad jo motina (ne moteris, o motina!) buvo neatsiejama jo pasaulio dalis. O dabar bandykime įsivaizduoti, kad jo motina Dženė Fylds užsimano ne tik pasidaryti sau vaiką (taip, pasak Irvingo, ir buvo), bet ir jo atsikratyti. Tokių motinų juk yra. Ir įsivaizduokime, kad Garpą įvaikina, maitina, auklėja ir ugdo gėjų „šeima“. Garpas buvo įsitikinęs, jog jis yra Garpas tik todėl, kad jis yra Garpas, kad tokia jau jo prigimtis. Ir jei jis buvo teisus, jei iš tiesų didžiąja dalimi žmogaus likimą lemia jo prigimtis, tai ką jis tokioje gėjų „šeimoje“ būtų daręs? O juk tokių „šeimų“ jau esama. Norima, kad ir „perdėm atsilikusioje“ Lietuvoje jų atsirastų.

Gal nieko ypatingo ir nebūtų atsitikę. Gal maištingasis Garpas tokioje „šeimoje“ apie „parašiutininkus pederastus“ nebūtų išdrįsęs išsitarti vien todėl, kad jį vyras „tėtis“ ir vyras „mama“ būtų privertę suprasti, jog tik homoseksualai yra verti žmogaus vardo. Nes, pasak „nieko vertų mokslinių tyrimų“, net 38 % žmogaus elgesio nulemia auklėjimas, aplinka. Tad egzistuoja nemaža tikimybė, kad gėjų „šeima“ Garpą būtų perauklėjusi. Kita vertus, aritmetika čia paprasta – 62 % elgesio vis dėlto lemia prigimtis, ir dar nežinia, ar homoseksualus auklėjimas, ar grynai vyriška Garpo prigimtis vienas kitą būtų įveikę. Bet sutikime, kad tokioje „šeimoje“ Garpui būtų buvę kur kas sunkiau gyventi nei su vyrų ėmusia vengti motina.

Deja, įžvalgusis romano apie Garpą autorius tokios netrivialios, tačiau galimos situacijos nepatyrinėjo. O būtų buvę įdomu! Nors gal ir ne… Nežinau, kaip kituose universitetuose, bet bent jau manajame (Mykolo Romerio) studentai kartais paatviraudavo, ir įsitikinau, kad beveik visiems jiems kur kas labiau rūpi ne homoseksualų negandos, o savo pačių – tradiciškai normaliai nenormalių – šeimų bėdos.

Bet jeigu taip, tai gal visiškai teisūs tie lygių galimybių plėtros centrai, kurie „Gender Loops“ programą mėgina diegti net vaikų darželiuose? Juk to nelemto mokslo nustatyta, kad tik iki septynerių metų vaikui dar įmanoma padaryti reikšmingą įtaką, paskui jis ima gyventi savo (tegul ir menku) proteliu. Jei iki septynerių metų mano studentai būtų buvę ugdomi homoseksualia dvasia, tai gal jie dabar labiau rūpintųsi gėjų, o ne savo heteroseksualiomis bėdomis, ir taip būtų išspręstos visos „lygių galimybių“ problemos?

Nežinau, nežinau…

Todėl bandysiu į šią netradicinę problemą pažvelgti dar labiau netradiciškai. Ir išsyk pasakysiu, kad filosofui Degučiui vargu ar reikia nerimauti. Jo, mano ir kitų žmonių (taip pat ir gėjų) teisės su sliekų teisėmis tikrai niekada nebus sulygintos vien todėl, kad jei taip atsitiktų, neliktų ko su kuo lyginti.

 

Jau minėjau, kad „lygių galimybių plėtros“ adeptams į mokslinių tyrimų rezultatus nusispjauti, nes jie ir be mokslo žino, ko jiems reikia. Bet – ačiū Dievui! – dar ne visi to mokslo kratosi, ir turiu vilties, kad bent jau „Šiaurės Atėnų“ skaitytojai modernaus mokslo įžvalgų nepaniekins. Ką čia modernaus! Jis jau vadinamas postmoderniu, o kai to nepakanka, įvardijamas ir gremėzdišku bei sunkiai suprantamu „postneklasikinio mokslo“ terminu ar bent jau „postakademiniu“, „n-tipo“ mokslu ir panašiai.

Turiu omenyje sinergetiką ir prieš kelerius metus susiformavusią sociosinergetiką, kurią galima apibūdinti kaip sinergetikos metodų bei laimėjimų taikymą socialiniams ir net humanitariniams mokslams.

Išsyk atkreipsiu dėmesį į tai, kad skaitydami anglų kalba išleistą literatūrą žodžio sinergetika tikriausiai neaptiksite, nes Jungtinėse Valstijose, Didžiojoje Britanijoje, iš dalies Skandinavijos šalyse ir Prancūzijoje vietoj šio termino kur kas dažniau vartojamas terminas kompleksiškumo teorija (complexity theory), o kartais ir kiti terminai – chaoso teorija, autopoiesis teorija ir t. t. Bet aš įpratau vartoti vieno iš sinergetikos pradininkų (greta I. Prigogine’o) H. Hakeno įvestą terminą ir jo neketinu atsisakyti vien todėl, kad juo pabrėžiama paradoksali kolektyvinių procesų vienovė net kilus krizėms, katastrofoms, chaosui. Pridursiu, kad nesyk čia minėtas Ashby dėsnis puikiai dera sinergetikos kontekste. (Truputis savireklamos: jei tuo netikite, bent pavartykite gan neseniai išleistą mano knygą „Sinergetinio pasaulėvaizdžio kontūrai“.)

Taigi, apie žmonių ir sliekų teises ir Garpo teisę išlikti Garpu…

Rusų sociosinergetikas A. Davydovas (jo gan įspūdingų tarptautinį pripažinimą liudijančių titulų nevardysiu) parodė, jog tam, kad kintančioje visuomenėje ir jos santykiuose egzistuotų ir įvairovė, ir darna, yra būtina tam tikra disharmonija. Remdamasis garsaus JAV sociologo ir filosofo P. Sorokino darbais, jis parodė, kad būtinos disharmonijos koeficientas yra glaudžiai susijęs su gamtinius ir socialinius santykius lemiančiais aukso pjūviu ir Fibonačio skaičiais ir yra lygus maždaug 6 %. Tai reiškia, jog tam, kad tiek gamtinė, tiek socialinė sistema savo raidoje išliktų stabili, yra būtini maždaug 6 % nukrypimų nuo jos absoliutų stabilumą garantuojančių idealių parametrų. Paprasčiau sakant, kad visuomenė išliktų ir pakankamai stabili, ir keistųsi („evoliucionuotų“), yra būtina, kad joje egzistuotų bent 6 % socialinių mažumų: žmogžudžių ir talentų, alkoholikų ir abstinentų, turtuolių ir beviltiškų vargšų ir t. t.

Tiesa, kiekvienai socialinių mažumų grupei teoriškai apskaičiuotas būtinos disharmonijos koeficientas, nors ir artimas 6 %, yra šiek tiek kitoks, ir tai patvirtina atlikti sociologiniai tyrimai. Pavyzdžiui, kad visuomenė išliktų pakankamai stabili, būtina, kad joje būtų apie 10 % turtuolių, o bedarbių – tik 4–5 %. Alkoholikų, kaip ir talentingų žmonių, turi būti 6 %, o homoseksualų – tik 5 % ir t. t.

Kas atsitiks, jei viena ar kita socialinių mažumų grupė labai padidės ar dar labiau sumažės? Kas atsitiks, pavyzdžiui, jei bedarbių ar turtingų žmonių neliks arba liks labai mažai?

Atsakymas paprastas: tokia visuomenė žlugs. Ją ištiks nepaprastai didelė socialinė krizė, katastrofa. Nelikus įvairovės ištiks stagnacija, o po jos neišvengiamai prasidės chaosas. Tai vienas iš daugelio netrivialių sinergetikoje atskleistų dėsnių. Lygiai tas pats atsitiks, jei turtuolių ar (ir) bedarbių skaičius labai išaugs. Nustatyta, kad, esant net 13–21 % nedarbo lygiui, šalį ištinka sunki ekonomikos krizė, o nedarbui išaugus daugiau nei 21 % prasideda visiškas ekonomikos žlugimas.

Deja, sociologai kol kas netyrinėjo, kas konkrečiai atsitiktų, jei nuo būtinos disharmonijos koeficiento ryškiai nukryptų kitos socialinės grupės. Kas, pavyzdžiui, atsitiktų, jei ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje būtų sėkmingai įgyvendinta „Gender Loops“ programa ir homoseksualų skaičius viršytų tuos natūralius 5 %? Galima įvairiai spėlioti, bet aišku viena: teorija tikrai nepaguodžia. Jei taip atsitiktų, būtų blogai ir net labai blogai.

 

Išvados išties apokaliptinės. Todėl vargu ar verta stebėtis, kad vienas garsus rusų akademikas pasiūlė sinergetiką uždrausti: mokslas, kuris gąsdina žmones, esąs nereikalingas ir net kenksmingas. Šį požiūrį pavadinčiau stručio sindromu: užuot bėgęs nuo pavojaus, strutis stengiasi jo nematyti ir kiša galvą į smėlį.

Bet šitaip nesielgia net stručiai. Jau žinoma, kad toks stručio elgesys – tik žmogaus išsigalvota pasaka, mitas. Taip elgtis trokšta tik kai kurie žmonės. Arba elgiasi taip, kaip pasielgė Kasandra. Ji buvo įspėta apie gresiantį pavojų, bet įspėjimo nepaisė ir žuvo. Sinergetikai tokį elgesį pavadino Kasandros efektu. Bet jeigu šis efektas realus (kuo sinergetikai neabejoja), tai gal išties tą sinergetiką ir ypač jos teikiamas išvadas reikia uždrausti? Gal išties reikia paklausyti „lygių galimybių plėtros“ adeptų ir į mokslą nusispjauti, į pasaulį žvelgti tik pro rožinius akinius?

Kita vertus, gal ir gerai, kad esame beviltiški optimistai. Nors sakoma, kad viltis yra kvailių motina, bet geriau jau būti kvailiu nei prarasti bet kokią viltį išgyventi ir gyventi geriau. Optimizmo teikia tai, kad ir Kasandros efektas yra tik natūralių sinergetinių procesų, arba to, ką kinai vadina wu wei, išdava. Visos mūsų pastangos (jei tam nėra tinkamų sąlygų) ką nors staigiai ir radikaliai pakeisti eina perniek, – ir taip galima perteikti mokymo apie dao išmintį. Net žmogiškos veiklos tikslingumas paklūsta sinergetikos dėsniams, – šiai išminčiai antrina Hakeno „įpėdinio“ K. Mainzerio tyrimai. Todėl bent kurį laiką galime būti ramūs: tiek radikalių feminisčių, tiek gėjų pastangos staigiai išplėsti sekėjų būrį nueis perniek.

Galime būti ramūs jau vien todėl, kad ir tos pastangos yra būtinos. Tik, žinoma, ne tam, kad būtų išplėstas sekėjų būrys, o tam, kad būtų įtvirtinta teisė būti kitokiems nei dauguma. Tokią teisę suprato net Garpas.

Jei yra galimi jo numylėti Grilparcerio pensiono pasaulis, geismo pasaulis, pasaulis pagal Bensenheiverį ir net pasaulis pagal Marką Aurelijų, tai kodėl turime niekinti feminisčių ar homoseksualų pasaulius? Pagaliau kodėl turime niekinti puoselėjančių tradicines vertybes pasaulius? Ar tolerancija yra privaloma tik daugumos atstovams?

Būtina įvairovė, nes tik ji teikia gyvasčiai kaitą. Todėl ir turime būti pakantūs net tam, kas mums nepriimtina. Bet ir tolerancija turi ribas – minėtų 6 % nereikėtų pamiršti. Lygios galimybės tikrai nelygiai sutvarkytame pasaulyje yra neįmanomos, kaip ir neįmanoma gyventi tiktai pagal kurį nors garpą.

Views All Time
Views All Time
1065
Views Today
Views Today
2
0 0