Aš akcentuoju ŽEMĘ, kaip didžiausią vertybę amžinybėje, lemties skirtą vietą mums gyventi ir kurti, jei vadinamės mąstančiais žmonėmis tarp kitų gyvūnų rūšių. Visai nesusireikšmindamas galiu pasakyti: esu pakankamai tvirtas ir nepriklausomas, kol turiu gabalą žemės, ant kurios susirenčiau trobą, sodinu mišką, ganau karves, dirbu kitus žemės ūkio darbus. Ir taip kasdien. Be išeiginių dienų, be švenčių, be atostogų, be atlyginimo pinigais. Man, asmeniškai, tie velnio ženklai – pinigai gali būti naikinami, o aš išgyvensiu be jokių sunkmečių, be krizių, kol vaikštau Lietuvos žeme, kol man saulės neužstoja koks nors radioaktyvus debesis…

Kodėl negalima prekiauti žeme? Žemės padaugėti negali, nes tai amžių kūrinys. O mūsų rutulyje tinkamos maisto gamybai bei kitoms reikmėms žemės nuolat mažėja – apsemiama vandeniu, virsta dykumomis ar pelkėmis, užstatoma miestais ir keliais, tad vertė nuolat didėja. Kadangi žemė – unikaliausia gamybos priemonė, tik visiškai negalvojantis apie ateitį, galėtų jos atsisakyti. Tinkamai naudojama žemė niekada nesusidėvi.

Lietuva ypač geroje žemės vietoje, nes čia pakanka drėgmės, beveik idealus šalčio ir šilumos santykis, nebūna stipresnių drebėjimų ar kitų gamtos stichijų. Didesnį viesulą ar potvynį mename kartą per dešimtmečius. Baigiame atauginti miškingus plotus, kurie ypač naudingi klimato savireguliacijai. Juk intensyvus žemės dirbimas žalingas dideliu chemizavimu ir vėjo bei vandens erozija. Būtent tokios technologijos mums gresia. Jau dabar veikiančios užsienio šalių įmonės be atodairos teršia aplinką ir vandenis. O mes turime beveik geriausius pasaulyje gėlo vandens išteklius, skaičiuojant vienam hektarui. Visai pamirštama, kad žemė visiškai aprūpina žmogų šiluma. Gerai padirbėję, mes puikiausiai galėtume per žiemą šildytis malkomis, šiaudais, durpėmis bei kitokia vietine energija. Tai mūsų žemės gėrybės.

Parduodami teritoriją pasmerkiame save būti pigiais samdiniais ir už bet kokį maisto kąsnelį ar lentgalį turėsime atsilyginti kitiems savininkams. Žemė gali įdarbinti šimtus tūkstančių žmonių be jokių papildomų vadinamų investicijų. Žemėje mūsų kultūra, turtinga istorija ir ją išsaugoti ateities kartoms būtina.

Rašau šį straipsnį, nes išsigandau pirmiausia to, kad ne visi žmonės žino realią padėtį Lietuvoje. Didžiausia šio meto problema yra ta, kad 2003 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje pertaisytas pagrindinis punktas, kad Lietuvos žemę, miškus ir vidaus vandenis nuosavybės teise galės įsigyti ir užsienio šalių piliečiai. Tam priimta keletas konstitucinių įstatymų. Visus juos inicijavo prezidentas Valdas Adamkus. Seimas didele dauguma pataisą priėmė, o ją tuometinis prezidentas Rolandas Paksas pasirašė – jau nuo to laiko Lietuvos teritorija parceliuojama. Kadangi pagal Europos Sąjungos sutartį žemės pardavimo užsieniečiams terminas buvo nukeltas iki praėjusių metų gegužės mėnesio, tai sudaryti žemės pirkimo sandoriai dar nebuvo oficialiai įteisinti užsieniečių vardu, o vyko per statytinius, įvairias firmas ar asmenis. Dažniausiai žemė perkama už užsienio šalių pinigus, o lietuviai tokių galimybių neturi, nes dar ir žemės reforma nebaigta, ir niekas nenori jos pabaigti. Apskritai žemės reformos Lietuvoje nebuvo, o viskas skirta tam, kad buvę ūkiai būtų suskaidyti į mažus gabalėlius, žemę išdalinat visai ne tiems, kas gan apie ją nutuokia ir naudojasi. Todėl iki šiol, mano grubiais skaičiavimais, jau virš vieno milijono hektarų Lietuvos žemės yra atitekę svetimšaliams, o gobšūs lietuviai toliau supirkinėja bet kokį lopinėlį, miškus ir vandenis, ruošdami kuo didesnius plotus būsimam pardavimui, kai pasibaigs dabar Europos Komisijos atidėtas iki 2014 m. terminas sandoriams įteisinti. Todėl šis laikas gali būti išnaudotas tam, kad Konstitucija būtų pataisyta pagal tautos valią, o ne tam tikrų grupių interesus.

Galėčiau apie žemę kalbėti be sustojimo. Tačiau laikas skubina dabarties kartą atitaisyti istorinę klaidą. Privalome teisėtu būdu pareikšti visų žmonių valią – ar sutinkame amžiams prarasti gimtinę. Tam būtinas visuotinis referendumas, kuris pasakytų, kad Lietuvos žemė, vidaus vandenys ir miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos valstybei arba jos piliečiams. Tokia būtų svarbiausiojo mūsų veiksmo nuostata. Tačiau…

…Tačiau tai padaryti galima tik vienu būdu. Žinoma, yra ir kitų, bet jie visai nerealūs. Kaip antai – seimūnai supras padarytą klaidą ir pasistengs ją atitaisyti. Arba Prezidentė imsis visų savo galių ir pasakys, kad tauta turi nuspręsti, o ne kokia Europos Sąjunga. Tačiau dažnas patvirtins, kad šios institucijos veikia prieš Lietuvos valstybę, nes pažeista priesaikos tezė – saugoti žemių vientisumą.

Žinant, kad Europoje net ir prastesnė žemė šiuo metu vertinama maždaug 100 000 litų, akivaizdu, kad milijardiniai sandoriai vyks labai staigiai, vos prasidės atidėtas jų įteisinimas. Tuomet labai greitai bus parduotas tas vienas milijonas hektarų užsieniečiams. Vėliau ims bankrutuoti tokie ūkininkėliai kaip aš, ir dar 1 mln. ha pereis kitų šalių piliečių nuosavybėn, padėtis bus nekontroliuojama, nes Lietuvoje vadinama žemės reforma buvo neapsakomai ydinga ir nukreipta žemės išparceliavimui, o ne stabilaus maisto ūkio kūrimui bei protingo teisingumo atstatymui. Ypač neteisėtos ir absurdiškos nuostatos – perkelta žemė, nors ji vadinama nekilnojamuoju turtu. Tokiu būdu asmenys, turėję tam tikrą teisę į plotelius miesto ar kitoje gerai vertinamoje teritorijoje, įsiteisino kelias dešimtis kartų didesnius masyvus tuščiuose kaimuose – ir yra didžiausi pardavimo šalininkai. Tebekeliauja iš vietos į vietą, taip vadinamos išvados, atimančios galimybę dabar ūkininkaujantiems žmonėms pirkti laisvas žemes, nes šie nustumti į paskutiniąją vietą. Kadangi esu gerai susipažinęs su žemėtvarkos sistema, visiškai pagrįstai teigiu, kad šioje srityje vyrauja aukščiausio lygio savanaudiškumas. Žemėtvarkos perėjimas į privataus biznio sritį visiškai sumenkino sąžiningos valstybinės politikos galimybę, ir niekas niekada nebus suinteresuotas baigti vadinamąją žemės reformą. Tai nenusakomas lėšų švaistymas, ir žmonių engimas, kai elementarūs žemėtvarkos veiksmai įvertinami kelias dešimtis kartų brangiau, nei jie turėtų kainuoti.

Kuo toliau tuo labiau vaidijamasi dėl žemės, nes ją pavertus preke prasidėjo ydinga, nusikalstama spekuliacija. Žemė – neįkainojama vertybė ir ji neturėtų būti pardavinėjama, o skiriama šalies šeimai ar piliečiui neribotam laikui naudoti. Taip pat ir kitų karštų žmonės galėtų sudaryti valstybines žemės nuomos sutartis su griežtomis taisyklėmis, kad jų nesilaikant sandoriai būtų nutraukiami. Tuo tarpu šiuo laiku bemaž nei vienas mūsų krašto ūkininkas nėra tinkamai suformavęs savo veiklos racionalaus žemės naudojimo požiūrio, ir prekyba žeme visiškai sujauks ūkio funkcionavimą. Labai realu, kad greitai Lietuvoje ims trūkti maisto, nes šiuo metu kelis kartus sumažėjusi mėsos ir pieno gamyba, lyginant su mūsų šalies atgimimo pradžia.

Visiškai sunaikinta Lietuviška veislininkystė, javų bei kitų kultūrų sėklininkystė, ir Lietuvos maisto ūkis tampa priklausomu nuo kitų šalių. Tai blogiau nei energetikos stygius, nes pirmiausiai žmogus turi nealkti. Įvežamas maistas dažniausiai vertintinas tik kaip kenksmingos atliekos, o tariami maisto priedai ir genetiškai pakeisti produktai kelia realią grėsmę dabartinės kartos ir ypač palikuonių sveikatai. Žemės perleidimas kitų karštų piliečių nuosavybėm gresia dar didesniu mūsų maisto ūkio chemizavimu, nes tuo grindžiamos šiuolaikinis technologijos vakarų kraštuose. Didžiuliai melioracijos mąstai sovietmečiu buvo akivaizdi pamoka kaip greitai naikinamas kaimas, teriojama gamta, ypač teršiami vandenys, žalojami žmonių likimai. Dabartinių danų, norvegų ir kitų kiaulininkystės kompleksų veikla rodo dar didesnę grėsmę mūsų aplinkai, užsieniečių požiūris į mūsų vertybes – akivaizdus.

Aš gi iš tikrųjų nesiimu kurti jokio judėjimo ar partijos. Mes su bendraminčiais raginame kiekvieną sveikesnio proto žmogų tapti valdžia patiems sau, jei suvokiame, kas yra tiesa. Tai netgi ne loterija, kuri teikia vilties tik turtuoliams ir kvailiams. Žinau, kokia mus supanti aplinka, kokia sumaištis žmonių galvose pasėta. Betgi šachmatų partiją laimėti galima tiktai pradėjus žaisti!.. Galima keliems gerai ginkluotiems drąsuoliams ateiti į vieną iš valstybės kontorų ir pasakyti kaip pokario metais… Tačiau pabaiga aiški. Todėl lieka referendumo idėja. Bet ji įrašyta Konstitucijoje absurdišku 300000 piliečių parašų skaičiumi ir per visą neva atstatytos nepriklausomos valstybės laikotarpį niekam nepavyko peržengti šio barjero!!! Man teko dalyvauti net penkiuose referendumo rengimo bandymuose ir dabar manau, kad tikrai perdaug tų parašų reikia ir jų rinkimo tvarka visai paika. Tačiau pirmiausiai, nežinau šalies, kur būtų toks didžiulis procentas rinkėjų verčiamas inicijuoti referendumą. Antai vengrai pasitvirtino tik 200000 parašų, kai gyventojų – beveik dešimt milijonų. Anuo metu Lietuvos Konstitucijoje buvo tik penkiasdešimt tūkstančių rinkėjų valia skelbiamas referendumas. Tad ir nebėra dabar demokratinio veiksmo galimybės.

Tačiau…

Tačiau viską gali žmogus, jeigu jis tikras.

Surinkus gerą būrį supratingų entuziastų, numačius tinkamą laiką, gerai apgalvojus teikiamą klausimą, įvertinus visas būsimas provokacijas galima Lietuvoje tarti piliečių žodį. Aš bandau tai padaryti. Todėl būtina surengti referendumą dėl kitos konstitucinės pataisos, kad Visuotiną referendumą turi teisę inicijuoti ne mažiau kaip dešimt procentų piliečių, dalyvavusių paskutiniuose Prezidento, Seimo ar savivaldybių rinkimuose. Tuomet skaičius dėsningai kistų pagal šalyje esančių sąmoningų piliečių buvimą. Dabar, teatleidžia man didžioji komisija, neaišku visiškai, kiek ir kokių šalyje yra žmonių.

Be referendumo tiesiog niekas Lietuvoje nepasikeis. Gal tik Pranciškus vėl užsidarys savo troboje, išmes laužan televizorių, kompiuterį, radiją, neims į rankas jokio laikraščio, nebendraus su jokiais žmonėmis ir lauks ateinančio šlubo vokiečio ar bolševiko raudonom akim. O tada pasielgs, kaip pasielgė daugelis kaimo vyrų pirmaisiais pokario metais…

Man tebuvo aštuoneri, kai vesdamasis grybauti tėvelis pamiškėje rodė tris nedidelius pailgus žemės kauburėlius ir pasakojo apie Juozą, Jurgį, Antaną, kitus buvusius kaimynus. Ta laukymė dabar jau priklauso kažkokiai Vilniuje registruotai įmonei, kurios vadovas nuolat laksto Vokietijon ir ruošiasi neva įkurti mėsinių galvijų ūkį. Prieš dvejus metus tame plote darbavosi samdyti kirtėjai, galingos frezos, o dabar technika vėl dingo. Malkos parduotos gretimame kaime, tuokart į sujauktus laukus grįžo žvėrys ir paukščiai. Tikiu, kad po poros metų ten pasirodys ir tikrasis šeimininkas…

Prisimenant buvusius referendumų bandymus negaliu nenulenkti galvos prieš amžinos atminties parlamentarą K.Antanavičių. Aukščiausio lygio žmogus. Tačiau ir tuomet negalėjome jo apsaugoti nuo netikėlių, kurie dalyvaudami iniciatyvinėje grupėje rezgė savus planus. Vaikšto tie papenėti bjauruoliai ir dabar. Todėl labai svarbu referendumą grįsti švaria idėja, o ne pinigais. Ar tai dar įmanoma, netruksime įsitikinti. Lietuvius užvaldęs toks šlykštus spalvoto popieriaus troškimas, kad žingsnio neįmanoma žengti neišgirdus: „O kiek mokės?“ Niekas niekam neturi mokėti už galimybę pačiam padoriai gyventi savoje žemėje. Taip turėtų būti. Todėl sakau – sueikime bent kiek pareigingi ir supratingi piliečiai į vieną būrį nepriklausomai nuo partiškumų, tikėjimų ar kitokių ambicijų, padarykime tai, ką dar leidžia besikerojanti ar griūvanti Europos Sąjunga. Mano siūlomo plano dar niekam nepavyko pakeisti geresniu, tad jį galima įgyvendinti. Tik nepakanka paskambinti ir pasakyti, kad pritariu. Reikia prisiekti visomis išgalėmis prisidėti prie idėjos realizavimo. O reikės tikrai ne per daug – pasakysiu kiekvienam Skambinkit bet kada 8 698 02118, arba rašykit elektroniniu paštu, kuris nesunkiai randamas internetu, nes esu Kaišiadorių rajono taryboje, beje, savarankiškai kandidatavęs ir vienas nuolat besikaunantis tarp kitų partinių veikėjų, kuriems Lietuvos ateitis nė kiek nerūpi. Primenu, kad darbais, o ne žodžiais reiškiama meilė Tėvynei. O be savos žemės nebus ir jos, nebus ir žmogaus. Negi nužmogėjome…

 

Views All Time
Views All Time
1071
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn