Susikryžiavusius kampainį ir skriestuvą galima įžvelgti ne tik į amžinuosius Rytus iškeliavusio L. Stuokos-Gucevičiaus statytos katedros skliautuose. Šiandien jau nebenustembame laisvųjų mūrininkų ideogramą išvydę ir ant šalia praslenkančio vyriško švarko atlapo – kur nors, pavyzdžiui, teatre ar operoje.

Alexander Giese, „Laisvieji mūrininkai“. „Versus Aureus“, 2006.

„Masonai be paslapties skraistės – kas jie?“ – atsakymo į šį klausimą galima ieškoti žinomo austrų rašytojo, romanisto ir publicisto Alexanderio Giese‘o, parašytoje apybraižoje. Joje autorius glaustai ir aiškiai dėsto laisvųjų mūrininkų istoriją ir principus, žvelgdamas į tai kaip į socialinį reiškinį, sudariusį sąlygas formuotis laisvajai Europos minčiai.

Sąmokslo teorijų šalininkai gali vėl graužtis rankų ir kojų nagus – knyga nė iš tolo nekvepia tuo, ką intriguojamų detektyvų ir trilerių autoriai bando mums įbrukti už gryną pinigą. Kaip rašo A. Giese‘as, mūrininkystė nėra nei religija, nei bažnyčia, nei partija, nei stalo kompanija ar sąmokslininkų sambūris. Pasak knygos, laisvieji mūrininkai – tai laisvi ir geros reputacijos vyrai, dirbantys alegorinėje didžiojoje statyboje, t. y. mūrydami humanizmo šventovę. Tad bandymai sieti juos su visomis įmanomomis nuodėmėmis ir pasaulinio pražudymo plano kūrimu tėra nepamatuotos vizijos.

Ko gero, teisi liaudies išmintis: daugiausiai gąsdina tas, kuris labiausiai bijo. Matyt, už šios skraistės ir slypi didžioji laisvosios mūrininkystės paslaptis – gebėjimas tolerantiškai priimti pasaulį ir bet kokį šmeižtą jos pačios atžvilgiu. Galima prisiminti aibę knygų ir personažų – nuo Džeko Skerdiko iki šlykščiausio antisemitizmo monumento „Siono išminčių protokolų“ ar Leo Taksilio prirašytų kvailysčių, mūrininkai liko ištikimi idėjoms ir pasitikintys savimi.

Skaičiuojant nuo 1738 m. popiežiaus Klemento XII išleistos bulės, iš viso pasaulyje žinoma daugiau kaip 400 oficialių Bažnyčios pranešimų ir 17 bulių, nukreiptų prieš laisvąją mūrininkystę. Keista, kad abi pusės daugiau kaip ketvirtį tūkstantmečio sudarė vaizdą, lyg jas griežtai skirtų priešingi ideologiniai pasauliai. Ir tiktai Jonas Paulius II, praėjus daugiau kaip ketvirčiu tūkstantmečio, 1983 m. galutinai reabilitavo mūrininkų judėjimą ir patvirtino tai, ką laisvieji mūrininkai ir taip puikiai žinojo – visai suderinama būti krikščionimi ir kartu laisvuoju mūrininku.

Anglų istorikas Normanas Daviesas yra citavęs nuostabų senovišką dvieilį: „Jei tik istorija ne pokštas, masonų protėvis – Babelio bokštas.“ Iš gilios senovės, šumerų šventyklų statytojų, Egipto žynių paveldėję paslaptingąjį mokslą šiandien laisvieji mūrininkai yra žinoma kaip viena didžiausių tarptautinių pasaulietinių brolijų. Įspūdį kelia jau vien žymiausių jos narių pavardžių sąrašas – G. Washingtonas, Ch. Darwinas, J.V. Goethe, W. A. Mozartas – sudėjus jas į vieną dokumentą, prireiktų turbūt keliolikos puslapių. Viduramžių katedrų statytojų simboliką pritaikę dvasios ugdymo menui laisvieji mūrininkai ir šiandien buriasi į ložes, priimdami į savo gretas tuos, kurie tiki Kūrėju, išsiskiria laisvu nuo prietarų mąstymu ir nori atsiduoti humanizmo idėjoms.

Neužtrukdamas istorinei analizei, savo knygoje A. Giese‘as dėsto pačius įdomiausius moderniosios laisvosios mūrininkystės faktus iš ložių gyvenimo Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ar Austrijoje. Tai yra tikrai puiki proga sužinoti, kodėl Anglijos Didžioji ložė nutraukė ryšius su Prancūzijos Didžiųjų Rytų lože, kuo skiriasi jų požiūris į politiką, kas yra keliaujančios ložės ir kuo skiriasi rozenkreiceriai nuo iliuminatų. Todėl skaitant kartais susidaro įspūdis, kad tikrovė gali būti įdomesnė už bet kokį išgalvotą romaną.

Profesionalų A. Giese‘o požiūrį papildo ir mūsų šalies istoriko Žyginto Būčio straipsnis „Laisvieji mūrininkai Lietuvoje“, kuriame atsiskleidžia įdomūs mūsų šalies istorijos vingiai. Pasirodo, laisvieji mūrininkai buvo įtakingi Lietuvos visuomeninio kultūrinio gyvenimo dalyviai iki pat 1940 m. Deja, nors mūsų konstitucinės teisės tėvu tituluojamas Mykolas Riomeris ir dėjo visas pastangas, jo vadovaujama ložė „Lietuva“ iki sovietų okupacijos nespėjo oficialiai gauti užsienio šalių pripažinimo. Vien dėl šios priežasties tarpukariu laisvieji mūrininkai negalėjo būti tokie aktyvūs, kaip, pavyzdžiui, Adomo Mickevičiaus, filomatų ar „šubravcų“ laikais. Kita vertus, galima didžiuotis tuo, kad profesoriaus M. Riomerio idėjos buvo pratęstos, jo vardu pavadinta garbinga mokslo įstaiga, o Lietuvos Didžioji ložė sulaukė pasaulio ložių pripažinimo.

„Norintis tapti laisvuoju mūrinininku turi žinoti, kad ryžtasi visą gyvenimą mokytis“, – rašo A. Giese‘as. Tokie ilgamečio Austrijos laisvųjų mūrininkų Didžiojo meistro žodžiai bene geriausiai mūrininkystės esmę. Džiugu, kad šis gražus veikalas pasirodė lietuviškai ir kartu praėjusiais metais išėjusia Paulo Nordono knyga „Masonai“ gali praturtinti dažno iš mūsų namų biblioteką. Profesionaliai parašytų knygų šia tema mūsiškai ligi šiol nebuvo išleista, tad „Laisvieji mūrininkai“ yra puiki proga nuplauti visas neskanias nuosėdas, likusias po apkalbų, kylančių iš neišmanymo bei dvasios skurdo.

Kažkur girdėjau, kad Amerikoje jau atsidarė ir specialios klinikos tiems, kurie „nusvaigo“ prisikaitę „Da Vinčio kodo“, o šie vieno dolerio banknote regi pasaulio pabaigos datą, magiškų ženklų ieško net ant Kalėdų atvirukų. Galime juos tik užjausti. Na, o tiems tikriesiems ieškantiems belieka priminti principą, galiojantį ne vieną šimtmetį, – kiekvienas laisvas vyras, nusprendęs tobulėti dvasiškai, turi teisę, atėjus laikui, pasibelsti į ložės duris pats. Nes pasakyta: „Ieškokite – ir rasite, prašykite – ir jums bus duota, belskite – ir jums bus atidaryta.“

Views All Time
Views All Time
3183
Views Today
Views Today
1
0 0