Lietuviška tolerancija

Žodis “tolerancija” Lietuvoje turi ypatingą prasmę. Jis dirgina, nervina, erzina, perkreipia fizionomijas, drėkina delnus, neleidžia galutinai atrofuotis verbaliniam aparatui ir skatina protestuoti (“Ko čia mums pamokslauja? Atsirado, mat, geresni!”).

Tarsi “toleruoti” reikštų “žavėtis”, o ne pripažinti, kad man nepatinkantys individai, papročiai, pomėgiai, požiūriai, įsitikinimai turi tokią pat teisę ramiai egzistuoti, kaip ir tie, kuriems pritariu, ir atsižadėti agresyvaus noro atvesti netikėlius į “tiesos kelią” kitomis, nei laisva diskusija, priemonėmis. Vis dėlto, netgi tie, kuriems “tolerancija” – keiksmažodis, išmoko ja pasinaudoti. Pasirodo, argumentas ad tolerantiam praverčia tada, kai kitų argumentų nėra, kai apginti pozicijos nesugebama, bet keisti neketinama. Tada, kai norisi paskelbti savo priešiškumą tolerancijai arba nesivaržant deklaruoti elementarų išsilavinimo ir/ar intelekto stygių.

Tikrai, kaip dar butų galima gintis nuo bjaurių subjektų, kurie, neapsikentę, kvailumą pavadina “kvailumu” ir dar į jį pabaksnoja mūsų nosį, jei ne apkaltinant juos “pagarbos kitokiai nuomonei stoka”? Todėl kaltinimą taria lūpos tų, kurie pirmieji (jei tik galėtų) sukištų visus kitaip manančius į beprotnamius, ligonines ar kalėjimus, ar bent apmėtytų akmenimis. Tų, kuriems “tolerancija” reiškia anaiptol ne toleranciją, o reikalavimą pripažinti pagrįstomis obskuranto pretenzijas prisistatyti ekspertu arba demokratijos priešo “demokratines teises” griauti demokratiją.

Straipsniai 1 reklama

“Nedrįskite iš manęs šaipytis, privalote į mane žiūrėti rimtai, kaip į solidų diskusijos partnerį” – nesivaržydamas pareiškia beraštis. “Jokios pagarbos kitokiam mąstymui” – širsta tas, kas apskritai nemąsto ir nori, kad jo nemokšiškumas ir/ar silpnaprotystė būtų priimti kaip lygiaverčiai mūsų pašnekovai, o gal net konsultantai.

Norite pavyzdžių? Prašom (atmetus pavyzdžius, viešoje erdvėje ne daug kas liks): dvi knygas (“Ką turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus” ir “Harį Poterį”) perskaitęs individas profesionaliam genetikui aiškina, kas “moksliškai įrodyta”, o kas – ne (mat vakar kaip tik permetė akimis žinutės bulvariniame laikraštyje antraštę), psichologą moko psichologijos (“viskuo kaltas nepilnavertiškumo kompleksas”), istorikui suteikia vertingos istorinės informacijos (“Romos imperiją sužlugdė seksualinis palaidumas”), filosofui siūlo praplėsti akiratį “Siono išminčių protokolais” ir primena, kad “filosofija – išminties meilė”, religijotyrininką siunčia skaityti Biblijos (kurią pats, geriausiu atveju, tik vartė), filologui nurodo stiliaus klaidas (“kažkoks kratinys, rašo čia beleką”), o menininko talentą matuoja jo nutapyto paveikslo spalvų ryškumu.

Nenorite ploti Hitleriui? Nesiilgite “tvirtos rankos”? Nemanote, kad fundamentalistų pažiūras reikia paskelbti valstybinėmis? Juokiatės, kai sakau, kad Vytautas Petkevičius – talentingas rašytojas, Vydūnas – didis filosofas, Rytis Cicinas – puikus dainininkas, lietuvių kalba – pati gražiausia ir turtingiausia, o Marcelio Prousto romanai – iškrypėlio paistalai? Nelaikote manęs sau lygiu po to, kai išreiškiau tvirtą įsitikinimą, kad dabartinis JAV prezidentas – kažkoks W. A. Mozartas, Nikita Cruščiovas – lenkų kompozitorius, o peniciliną išrado šventas Sebastijonas? Tai kur jūsų tolerancija?! Ajajai, kaip negražu abejoti oponentų išsilavinimu ir racionalumu vien todėl, kad jie mano kitaip! Vien todėl, kad jų skonis kitoks!

Aštuonių (na, gerai, tebūnie dvylikos) klasių subrandintas sveikas protas nesibodi ryžtingai pasisakyti jokiais klausimais ir niekada neabejoja savimi, be to, jis labai orus ir opus. Todėl klausykite jo kantriai, neprieštaraukite, nerodykite paniekos ir nemanykite, kad žinote geriau – nuomonę reikia gerbti. Ji tiesiog kitokia. Vadinti ją obskurantizmo pavyzdžiu – tikras chamizmas, elementarios tolerancijos stoka. “Kiekvienas juk gali turėti savo nuomonę”.

Manote, kad mes trokštame lygybės? Ne, nieko panašaus. Primindami toleranciją, mes siekiame, kad jūs, profesionalai, pagaliau suvoktumėte, kad ne tik nesate pranašesni už mus, bet kad TAI JŪS – tie nemokšos, nes neskaitote bulvarinės spaudos, nesuvokiate gilios “Siono išminčių protokolų” tiesos, nemokate rašyti taip, kad mes suprastume, ir neišmanote net to, kas aišku kiekvienam mažvaikiui. Tad, užuot postringavę apie toleranciją, malonėkite pasitraukti į šalį ir patylėti. Toleruokite mūsų neapykantą intelektui kaip tokiam (“toleruokite” mūsų kalba reiškia “pakluskite mūsų verdiktui”).

Sakote, kad toleruojate, nes visai neketinate mus perauklėti ar uždrausti garsiai reikšti savo žinias, tik atsisakote jas vertinti rimtai, juo labiau perimti patys? Nepripažįstate, nesutinkate, šaipotės, bet netildote ir pakenčiate? Tai, anot jūsų, ir yra tolerancija? Klystate. Kas yra, o kas nėra tolerancija – sprendžiame mes, daugumos balsavimu. Prašome nepamiršti, kad netolerancijos apraiškomis Lietuvoje laikomas viešas aiškios pozicijos išsakymas, argumentuota kritika ir ironija, o ne plūdimas, smurtas ar siūlymas šaudyti.

Tikriausiai todėl, kad įžvelgti skirtumą tarp kritikos ir plūdimo, ironijos ir agresijos, čiabuviams pernelyg sudėtinga (“Jūs matote skirtumą? Neapsimetinėkite, jokio skirtumo nėra – tiesiog skirtingu įvardijimu parodote, kad negerbiate mūsų nuomonės”).

Views All Time
Views All Time
668
Views Today
Views Today
2

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

36 − = 33